Bado, ar „paskutinės vilties“ akcija

Jau dvi savaitės kaip Daukanto aikštėje vyksta protesto – bado akcija „Už teisingumą Lietuvoje“. Akcijos dalyviai LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės prašo dėmesio, nes prarado viltį teisingumą pasiekti teismuose. Jie sako, kad tik Prezidentė gali šią problemą išspręsti, nes ji tiek skiria, tiek atleidžia teisėjus – vadinasi, ir lemiamą balsą Lietuvoje Teisingumo klausimu turi LR Prezidentė.

Seimo narys Petras Gražulis tvirtina, kad Lietuvoje įsigaliojusi baimės cenzūra, nes apie šią protesto akciją nieko neskelbia didžioji žiniasklaida, o įbaugino ją mokestinėmis ir teisinėmis represijomis Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila mano, jog pagal Konstituciją ir duotą Priesaiką Prezidentė privalo už teisėjų veiklą prisiimti atsakomybę ir įvairiose bylose susikompromitavusius teisėjus atleisti iš užimamų pareigų.

Vykstant akcijai dėmesio susilaukta tik iš įvairaus plauko provokatorių, kuriuos sutramdė sostinės policija. Prezidentė gi prieš mokslo metų atidarymą, toje pačioje Daukanto aikštėje kartu su Maltos ordinu surengė paralelią akciją „Už saugią Lietuvą“, ką bado akcijos dalyviai įvertino kaip jiems demonstruojamą panieką.
Prezidentės rėmėjai nuo pat bado ir protesto akcijos pradžios išvystė kryptingą veiklą, formuojant į akciją visuomenės požiūrį. Pirmą smerkiantį žodį tarė Nepriklausomybės Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė. Viešame laiške, pasklidusiame po internetą, ji apkaltino Zigmą Vaišvilą, kad jis nuolat organizuoja „Kremliui naudingas“ akcijas.

Po savaitės V.Jasukaitytei paantrino Andrius Tapinas, savo veidaknygėje ne tik įvardinęs bado akcijos dalyvius „Kremliaus samdytais agentais“, bet ir paskelbęs „Valgymo akciją“. Prie „Valgymo akcijos“ entuziastingai prisijungė Daniel Lupshitz (ryškus žydų bendruomenės atsovas), kurio dalyvavimas akcijoje ir po to sekantys komentarai sukelia minčių, jog bado akcijai siekiama suteikti ne tik „prokremliškų“, bet ir antisemitinių, antisionistinių atspalvių. Mat nors tiek iš pačių badautojų, tiek jų aplinkos neteko girdėti žydų atžvigiu užgaulių replikų, tačiau pats Andrius Tapinas savo veidaknygėje skelbia, neva Daniel Lupshitz,-ą „tautos žiedas jau pakrikštijo „žydera“ ir „Siono šunimi““. Susidaro įspūdis, kad Andrius Tapinas siekia suformuoti „antisemitinę bangą“, kuriai paruošė ir pagrindines idėjas bei šūkius.
(Siekiant užkirsti kelią galimoms provokacijoms, piliečius kviečiame būti budriais, nepasiduoti neigiamoms emocijoms).
„Valgymo akcijos“ dalyviai skelbiasi naudojęsi demokratijos privalumais ir gausiu valgymu išreiškę savo požiūrį į bado akciją.

Pakalbinti bado akcijos dalyviai teigia į Daukanto aikštę atėję, kaip į paskutinę vietą, kur gali būti išspręsti jų teisiniai ginčai, išklausytos jų bėdos.
„Laisvo Laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius prognozuoja, kad ši akcija baigsis „niekuo“. Pasak jo, Prezidentė su žmonėmis nenori bendrauti dėl savo charakterio savybių, todėl tikėtis teisingumo, jai esant LR Prezidento poste – neverta.

Austrija prašo ES neskirti jai daugiau pabėgėlių

Austrijos kancleris Kristianas Kernas antradienį pareiškė, kad šalies valdžia ketina kreiptis į Europos sąjungos vadovybę su prašymu neskirti jai daugiau pabėgėlių pagal paskirstymo planą. „Mes manome, kad Austrija turi būti atleista nuo dalyvavimo šioje programoje, nes ji jau įvykdė savo įsipareigojimų dalį. Mes kuo greičiau nusiųsime prašymą ir pradėsime derybas“, – pridūrė K. Kernas.

Žiniasklaida pažymi, kad Austrijos atleidimas nuo pabėgėlių priėmimo taps smūgiu paskirstymo programai, kuri jau ir taip susiduria su kai kurių Rytų Europos valstybių kietu pasipriešinimu.

AT&T paskelbė apie „Time Warner“ įsigijimą už 85,4 mlrd. dolerių

Viena iš pirmaujančių JAV telekomunikacijų bendrovių AT&T oficialiai patvirtino, kad susitarė dėl žiniasklaidos konglomerato „Time Warner“ įsigijimo.

AT&T mokės 107,5 dol. už vieną „Time Warner“ akciją, skelbiama oficialiame bendrovės interneto tinklalapyje. Sandorio suma sudarys 85,4 mlrd. dolerių.

Apie sandorį tapo žinoma spalio 21 d.

AT&T prisijungs prie savo belaidžio plačiajuosčio interneto ir palydovinės televizijos visus „Time Warner“ padalinius, tame tarpe telekanalus HBO ir CNN, taip pat kino studiją „Warner Bros“.

Astravo AE mūšis seniai pralaimėtas

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas šią savaitę bandė įtikinti savo kolegas iš kitų ES valstybių palaikyti Lietuvos reikalavimą, kad būtų stabdoma Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje. Ar išgirs mūsų balsą sočioji Europa, jei pritarimo blokuoti būsimos elektrinės energiją nesulaukėme net iš artimiausių kaimynų latvių? Apie tai „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Rolandu Paulausku.

RP_5

– Ko mes tikimės su tokiais pareiškimais, kai apie 90 proc. atominės jėgainės Astrave jau pastatyta?

– Labai aiškiai reikia sudėlioti akcentus, kodėl Astravo AE apskritai yra statoma. Todėl, kad mes uždarėme Ignalinos atominę jėgainę, o Baltarusija buvo pagrindinė Ignalinos AE elektros pirkėja. Mes dėl ES uždarome elektrinę ir suduodame smūgį Baltarusijai, kurioje atsirado energetinė skylė.

Vėliau mes buvome pasiruošę statyti naują atominę Visagine, ir baltarusiai siūlėsi statyti kartu, bet tada mes jų į draugiją nepriėmėme, nes Aleksandras Lukašenka dar buvo diktatorius. O šiandien, po 3 ar 4 rinkimų, jis, kaip žinote, jau nebe toks baisus diktatorius.

Toliau – ėmęsi statyti savo atominę elektrinę, baltarusiai ir vėl siūlė mums kartu tai daryti. Jeigu būtume priėmę šį siūlymą, būtume galėję daryti įtaką ir vietos pasirinkimui, ir daugeliui kitų dalykų. Bet mes dar kartą pasiuntėme baltarusius po velnių. Taigi, kieno čia yra bėda, kad elektrinė jau beveik pastatyta? Visa tai, kas vyksta, yra mūsų pačių klaidos, pirmiausia Andriaus Kubiliaus Vyriausybės, prezidentės, kuri sėdėjo ir nieko neveikė, o dabar staiga visi susizgribo ir šoka prieš lekiantį garvežį.

– Lietuvą uždaryti Ignalinos jėgainę spaudė ES, ypač Švedija nuogąstavo dėl nesaugumo. Kodėl šiandien švedai tyli – juk Astravas ne taip toli nuo Ignalinos, ir pavojaus atveju Skandinavija neišvengtų radioaktyvaus debesies?

– Netiesa. Vienu metu buvo Ignalinoje problemų, bet Lietuva, tarptautinės bendruomenės padedama, tas problemas išsprendė ir TATENA, tarptautinė branduolinio saugumo organizacija, mums pretenzijų neturėjo. Ta elektrinė galėjo dirbti dar daugybę metų, bet mes patys nusprendėme ją uždaryti, nes labai norėjome įtikti Briuseliui. Ir dabar esame pasiruošę tėvą ir motiną parduoti, kad tik naujas šeimininkas būtų mumis patenkintas.

O dėl Astravo jėgainės – kaip galima uždrausti suvereniai valstybei Baltarusijai statyti atominę elektrinę, jeigu tų elektrinių visoje Europoje pilna, tokį pat reaktorių statosi švedų kaimynė Suomija? Kokios pretenzijos gali būti, kai atvažiuoja TATENA atstovai vertinti, ar laikomasi saugumo normų, ir baltarusiai jų laikosi? Kokiu pagrindu galima neleisti statyti jiems tos elektrinės?

Jeigu manęs paklaustų, aš būčiau už tai, kad pasaulis apskritai atsisakytų atominės energetikos, bet šiandien ES tų jėgainių yra galybė ir bet kuri, jeigu sprogtų, nuneštų pusę Europos. Tai, kad Astravas yra tik už 50 km nuo Vilniaus, irgi nėra joks ekscesas, nes, pavyzdžiui, Briuselyje atominė elektrinė stovi kone miesto viduryje.

– Kodėl Lietuvos iniciatyvos nepirkti Astravo AE pagamintos elektros energijos nepalaiko net mūsų artimiausi kaimynai?

– Kiekvienas sveiką nuovoką turintis žmogus pasakys, kad mes užsiimame kažkokiais dyvais – mūsų visi argumentai nepamatuoti. Juolab kad patys esame kalti dėl šitos situacijos. O latviai iš šono mato mūsų kvailiojimus ir, aišku, neina iš paskos – sako, kad pirks Astravo elektrą, jeigu ji bus pigesnė. O paskui ir mes per Latviją tą pačią elektrą pirksime, tik dar brangiau mokėdami.

Užuot kvailai politikavus, mums reikėtų pasižiūrėti, kaip gauti naudos iš susiklosčiusios padėties. Kažkodėl dabar visi bijo net užsiminti apie Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kuri yra viena iš didžiausių pasaulyje ir nenaudojama, nes ji buvo pastatyta, kad priimtų perteklinę naktinę energiją iš Ignalinos AE, kuria vanduo keliamas į rezervuarą, o jį išleidžiant papildomai gaminama elektra. Baltarusiai irgi susidūrė su problema, kur dėti naktinę Astravo elektrą, ir siūlėsi išsinuomoti Kruonio elektrinę, bet mes ir to atsisakėme. Galėjome gauti iš Baltarusijos pigesnę elektrą negu dabar ir dar didelius pinigus už Kruonio nuomą, o dabar visose srityse esame pralaimėję, bet ir toliau tęsiame kvailystes, agituodami ES remti mūsų pasipriešinimą beveik pastatytai Baltarusijos elektrinei.

– Manote, kad iš ES tikrai nebus jokio palaikymo?

– Pafantazuokime, kad mes esame kažkokie Briuselio viršininkai ir kad atvažiuoja iš Lietuvos veikėjas ir pradeda aiškinti tą patį, ką aiškina savo piliečiams. Neims gi Briuselis atvirai ginti Baltarusiją – jis pritars, linguos galvą, o viduje juoksis, reikšdamas paramą mūsų susirūpinimui dėl elektrinės saugumo.

– Ar nepanašiai su mūsų premjeru kalbėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel?

– O kaipgi kitaip! Juk lygiai tas pats vyko ir su dujų vamzdžiu „Nord Stream“, kuris eina Baltijos jūros dugnu. Prisiminkime, kaip kažkada Rusija siūlė tiesti dujotiekį į Europą per Lietuvos teritoriją. Kai mes atsisakėme, tada Baltijos jūros dugne atsirado pirmasis „Nord Stream“ vamzdis. Vokiečiai savo problemas išsisprendė, ir netgi pigiau, o mes galėjome turėti pelno iš dujų tranzito, bet „neprileidome Ivano prie vamzdžio“. Toliau – Bulgarija, ES spaudžiama, atsisakė priimti iš Rusijos kitą dujų vamzdį, vadinamąjį Pietų srautą. O vokiečiai kartu su rusais ramiai sau tiesiasi antrą „Nord Stream“ liniją po Baltija.

– Vokietija buvo tame ES chore, kuris spaudė bulgarus?

– Žinoma, tai ir noriu pasakyti. Vokiečiai visus išdūrė – dabar beveik visas rusiškas dujas, kurios pasieks Europą, savo rankose turės vokiečiai, skirstys jas ir pasiims visą pelną. O bulgarai liko su ilga nosimi – ne tik atominę uždarę, bet ir atsisakę Pietų srauto. Lygiai taip, kaip ir mes, atsisakę Ignalinos atominės elektrinės. Kol ją turėjome, buvome elektros energijos eksportuotojai, o dabar tapome importuotojai. Visuomenės mastu tai yra didelis ekonominis smūgis, smūgis kiekvieno žmogaus kišenei. Ir kai skaičiuojame pinigų srautus, kuriuos gauname iš ES, tai turėtume iš jų išskaičiuoti, ką papildomai sumokame už pabrangusią elektrą.

– O dabar dar teks pakloti 800 mln. eurų ir už būsimą sinchronizaciją su europiniais elektros tinklais, kad atsiribotume nuo baltarusiškos energijos?

– Taip, sumokėjome už naujas elektros jungtis, už kabelį su Švedija, mokame ir dar mokėsime ir už pačios Ignalinos AE uždarymą. Tai didžiuliai pinigai, kurie išplaukia iš mūsų visų kišenės dėl to, kad kažkokie kvaili politikai priėmė vergiškus sprendimus. Bet visuomenė toleruoja tokius politikus ir juos vėl perrenka. Tai jeigu tiek nesusigaudo, gal tegul žmonės patys ir moka – juk turime tokią patarlę, kad durnių ir bažnyčioj muša… Kai manęs klausia, kodėl daromos tokios kvailystės, į galvą ateina vienintelis atsakymas – esantieji valdžioje nežino, ką iš tikrųjų daryti su valstybe, kurią gauna iš rinkėjų rankų.

– Per pastaruosius rinkimus dauguma balsavo prieš tuos, kurie jau pakankamai ilgai valdė ir nuvaldė šalį, – tai ir vėl nepataikėme, ar tiesiog suinteresuotos jėgos ir naujus išrinktuosius bando nukreipti ten, kur jiems reikia?

– Bet už ką balsavome, ar žinome? Paklauskite žmonių gatvėje, ar jie prieš rinkimus ką nors žinojo apie valstiečius ir žaliuosius? Naujoji dauguma ir pati nesitikėjo gauti tiek balsų, atėjo su galybe atsitiktinių žmonių, jokių strateginių planų jie neturi, o reikia kažką šnekėti, turėti vadinamąjį politinį repertuarą.

Valstybę reikia gelbėti, nes ji nyksta akyse, ir nukreipdami dėmesį nuo realių problemų jie sukuria sau išvestines problemas – gąsdina žmones ir atrodo, kad kovoja už Lietuvą.

Ir čia ne tik Lietuvos bėda, o apskritai žmogaus bėda, nes jis gauna teisę rinkti sau valdžią, o supratimo, ko iš tos valdžios norėti, neturi. Mąstymo inercija didžiulė, o dabar, kai pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, apskritai labai sunku susigaudyti, kas iš tikrųjų vyksta. Žmonės tiesiog nebespėja. O tada jais pradeda manipuliuoti tie, kurie valdo pinigus, žiniasklaidą ir turi savus politinius tikslus. Galų gale viskas susiveda į pinigus – kas valdo pinigus, tas paskui valdo ir visa kita. O pinigus pasaulyje tikrai ne mes valdome, ir ne prancūzai, ir ne norvegai…

Mes sergame tais Vakarais, bet mes juos įsivaizduojame tokius, kokie jie buvo gal prieš 30 metų. Dabar iš tos Europos, kuri tada buvo, beveik nieko nebeliko. Bet mes vis dar turime omenyje tą perspektyvą ir laikomės jos. Nors Briuselyje viskas supuvę ir perpuvę, mes vis dar gyvename pasakomis, kurias patys sau ir sukūrėme prieš daugelį metų.

Ar ne laikas išvadas daryti, jei jau Anglija išstojo iš to ES darinio? Ne, mes ir toliau Briuselį liaupsiname. Nekaltinu europarlamentarų, kurie šiltai ten sėdi, ar mūsų politikų, apžiojusių ES pinigus. Aš kaltinu mūsų visuomenę, kuri nenori pažiūrėti į pasaulį atviromis akimis.

Arkadijus Vinokuras. „Ar Putinas ruošia Rusiją karui? Taip.“

Ar tikrai V. Putinas ruošia Rusiją karui? Tikrai. Ar tai tiesa? Nežinau, ar tai tiesa. Mat V.Putino Rusijos karinės doktrinos esmė – neprognozuojamumas.

Ji išties pavojinga. Todėl NATO, Europa, Skandinavija ir JAV turi ruoštis karui su Rusija. Ruoštis taip, kad Rusijos karinių raumenų rodymas atitiktų silpnos Šiaurės Korėjos modelį: daug triukšmo dėl nieko. Jeigu Rusija būtų tokia galinga, kaip ji bando parodyti, Ukraina jau būtų praryta be jokių Rusijai skaudesnių politinių pasekmių pasaulinėje arenoje. Todėl tas triukšmas greičiausiai skirtas vidiniam naudojimui. Pozityviai mąstant, V.Putino režimui svarbiausia, kad savi, tai yra Rusijos visuomenė, būtų užimta kitais klausimais nei kaip išgyventi nuo ryto iki vakaro ir nepyktų ant valdžios. „Neo imperinės“ Rusijos po imperialistinės aspiracijos yra niekas kita, kaip vaidyba vidaus rinkai ir šantažas Vaakarams.

Jau kuris laikas Rusijos valdžia eina link va bank situacijos su Vakarais. Tai rimta. Nesvarbu, kad Ukrainoje įstrigo, nesvarbu, kad Sirijos miestus pavertė skerdynių poligonais, kuriame naudojamos uždraustos bombos bei cheminiai ginklai, nesvarbu, kad naikinamos ligoninės. B.Assado režimas dalį Sirijos jau prarado. Svarbiausia, parodyti Vakarams rusiškąjį nesiskaitymą su žmonių gyvybėmis. Šitas „mes naikinam viską su visu tuo, ką turime“ yra niekas kita, kaip žinia Vakarams laikytis atokiau nuo Rusijos, jeigu nenori matyti savo miestų sulygintais su žeme. Rusija jau šiandien grasina Sirijoje naikinti JAV naikintuvus, jeigu JAV nuspręstų smogti Sirijos daliniams. JAV nieko nebeliks, kaip parodyti eilinį piktą susirūpinimą… Izraelio nausėdijų statybų programa Vakarų Krante. Rusija žudo Sirijoje nesiskaitydama su žmonių gyvybėmis. Nesiskaito, nes žino, kad niekas nepajudins piršto.

Ar žmonija suvokia, su kuo turi reikalą?

Egidijus Baltušis

Gal prieš pusantrų metų, viename iš tinklalapių, pateikiau istorinę įvykių santrauką kurią nusprendžiau pakartoti ir čia. Tai žvilgsnis į šios planetos įtakinguosius ir naftos verslo įtaką imperijų, bei šalių likimams. Esu tik mėgėjas rašyti publikacijas, todėl nesilaikysiu šiai temai būdingų reikalavimų ir perteiksiu taip kaip tai jaučiu, bei suprantu šią įvykių eigą. Kad įvardinti mano vidinę būseną ir nerimą dėl ateities, labiausiai tiktų, senos rusų kultinio dalininko Vladimiro Vysockio dainos žodžiai:

Aš nekenčiu fatališkos baigties, gyventi niekada nepavargstu.

Aš nekenčiu, bet kurio metų laiko, kai nedainuoja linksmų dainų.

Aš nekenčiu šalto cinizmo, netikiu puikybe ir dar, kada svetimas skaito mano laiškus žvelgdami man per petį.

Aš nekenčiu, kada per pusę arba nutraukia kalbą.

Aš nekenčiu, kada šaunama į nugarą, nors taip pat prieš ir šūvį iš priekio.

Aš nekenčiu gandų ir diversijų, nepasitikėjimo kirmino, arba kada visą laik prieš plauką ar geležim per stiklą.

Aš nekenčiu persisotinusio pasitikėjimo, geriau jau nustotu veikę stabdžiai.

Liūdna man, kad žodis garbė yra pamirštas….

Kai kas iš jūsų sau ne kart užduodat klausymą dėl pasaulyje vykstančių konfliktų, kas yra šio projekto kūrėjas ir kas jiems juos padeda vykdyti. Atsakymas labai paprastas, tai tos pačios jėgos, kurios įvykdė karinius konfliktus praėjusiame šimtmetyje, o toliau plačiau apie juos.

01

19 amžiaus pabaigoje, 20 amžiaus pradžioje nafta tapo žaliava, kuri sukėlė bumą ir padarė milžinišką progresą chemijos pramonėje. Bumo pradžia nebuvo jos produktas benzinas, nes tuo metu automobilių skaičius pasaulyje neviršijo poros šimtų. Nafta buvo ta žaliava, kuri padarė tikrą perversmą karo amunicijos pramonėje. Ta amunicija tapo pagrindiniu resursu kariauti ir turėti kėslus plėsti įtaką užkariaujant kitas šalis.

02

Nafta pradėta naudoti pramonėje jau 19a. pradžioje, bet tuo metu tai buvo labai nereikšminga žaliava, tuo pačiu tai ir negalėjo būti energetinis geopolitikos objektas. Pagrindinis naftos tiekėjas Europai buvo Rusijos imperija ir jeigu 19a. pradžioje ji tiekdavo 750 ton. per metus, tai 1870m. jau 3,5 milijonų ton. Kaip jau minėjau nafta nebuvo resursas dėl benzino, kurio išgavimą distiliacijos būdu atrado rusų inžinierius Šachovas, bet nafta davė pirmą vertingiausią produktą karui tai tol ir toluolą, tuomet tai buvo trotilo ekvivalentas ir tai buvo svarbiausias karinis resursas dėl karo. Prisiminkime tokius konfliktus, pradedant nuo 19a. pradžios, tai tarp Britanijos, Prancūzijos, Austro -Vengrijos, Rusijos, Osmanų imperijos, bei sparčiai stiprėjančios JAV. Iš to lengvai galima padaryti išvadą, kad nafta tampa karo resursu ir galimybe sėkmingai kariauti.

03

1915m. kompanija Shell, pirmo pasaulinio karo pradžioje, slaptai pradėjo vykdyti naftos perdirbimą Roterdame ir sudariusi sandėrį su kita kompanija Somerset Britanijoje, sugebėjo pateikti Britanijai 450 ton. tol ir toluolo per mėnesį. Taigi, kontroliuojant naftos resursus, pasidarė galimybė kontroliuoti karo eiga tarp valstybių ir čia 19a. pabaigoje į naftos išgavimą, perdirbimą, bei prekybą, pareiškė Rokfelerių klanas. JAV staigiai numušinėjamos naftos kainos, taip jie privertė bankrutuoti daugelį konkurentų. Tie kas stoiškai priešinosi, primityviai buvo susprogdinti tuo pačiu toluolu. Čia dar svarbu pridurti, kad Rokfeleriai numušdami naftos kainas, sugebėjo lobizmo principu pajungti visą JAV valdžią savo naudai. Tuo pačiu Rokfeleriai gauna valstybinę finansinę paramą iš vyriausybės, kompensuoti žemą naftos kainą, paradoksas ar ne? Čia galiu tik pridurti, kad Lietuva turi tokiu pat istorinių analogijų su Mažeikių naftos pardavimu amerikiečių sukčiams, kada mūsų valdininkai padovanodami tokį mūsų šalies aktyvą Wiljams aferistams, sutartyje sutiko dar jiems ir primokėti iš mūsų kišenės. Kada Rokfeleriai susitvarkė savo reikalus Amerikoje, jie nusprendė įtvirtinti savo monopoliją Europoje. Pradžioje, jie pradėjo nuo naftos verslovių Rumunijoje ir čia jie susiduria su Rusiškos naftos tiekėjų interesais.

04

Apie 1900m. Rusija buvo didžiausia naftos tiekėja, o kartu paėmus su JAV, tai buvo apie 90 procentų naftos tiekėjai pasaulyje. Rusija jau turėjo atrastas naujas naftos versloves Baku, tik jas sėkmingai eksploatavo Rotšildų klanas ir gerai žinomo sprogmenų atradėjo Nobelio sindikatas. Visas tas Kaspijos naftos verslas buvo tokių vertelgų rankose kaip kunigaikščio Gruzinskio, kunigaikštis Ernstofas, Rotšildo žentas Morisas Ifrausis ir dar vienas austrų vertelga Feigelis, kurie įkūrė ir valdė kompaniją Bnito. Šios kompanijos kreditavimą ir visus finansinius srautus tvarkė Rotšildų klanas. Rusijos imperijos valdžia Peterburge, tiesiog stengėsi netrukdyti sionistiniam verslui, kontroliuoti karo resursų paskirstymą, bet kuriai konfliktuojančiai pusei. Taigi sprogmenų pramonę aprūpina 3 sindikatai, tai Rokfeleriai, Rotšildai ir Nobeliai, o čia Nobeliai puikiai supranta, sekantys kas bus sunaikintas tai jie, jie neturi jokio politinio palaikymo, žinoma juodai dienai jie turi dinamito patentus, bet tai ne tai palyginus sprogstamosios galios ir kainos santykį. Čia jie desperatiškai pradeda ieškoti išeities iš akligatvio, pradžiai jie bando susitarti su Rokfeleriais, bet šie aiškiai pareiškia, kad jie gulės jiems po kojomis, nes Rokfeleriai nesutinka garantuoti stabilios naftos kainos ateityje, bet vis tiek 1895m. Nobeliai sudaro su Wiliam Lidi, atstovu Standart Oil, sutartį dėl pasaulinės prekybos nafta pasidalinimo. Čia reikėtų pridurti, kad Rusijos nacionaliniai pardavėjai nepateko į pasaulinės prekybos nafta rinkos pasidalinimo kartelį ir jis priklausė tik 3 grupėms visame pasaulyje, tai Rokfeliariams, Rotšildams ir Nobeliams. 1897m. Nobeliai metasi pas Rotšildų klaną, kur Nobelio atstovas Hansas Olsenas susitinka su Rotšildų atstovu Aronu Žiuliu. Čia jie bando susitarti su Rotšildais dėl bendros grupinės strategijos prieš Rokfelerius. 1904m. Nobeliai pagaliau supranta, kad ši sąjunga su Rotšildais jiems baigsis tragiškai ir jie vėl bando tartis su Rokfeleriais. Jie tariasi dėl savo aktyvų Kaspijos jūroje vertės, bet Rokfeleriai sutinka juos įvertinti 20 procentų pigiau nei yra tikra jų vertė. Netrukus prasideda Bakų maištas, kuriame jau pasižymi jaunasis revoliucionierius Džiugašvilis. Čia galima būtų paminėti ir kitus istorinius veikėjus kaip Rotšildų kairių pažiūrų generalinį inžinierių Deividą Landau, kurio sūnus 1920m. studijavo gaudamas Rokfelerio fondą ir buvo vienas iš artimų Trockio šalininkų, tarp kitko, Trockis gyvendamas JAV, išlaikymą gaudavo iš kompanijos Standart Oils. Būtent tuomet, Landau sūnus yra pasakęs, kad suprato Walstreet naftos vertelgų kėslus į Rusijos naftos resursų užgrobimą, bei didelį norą finansuoti revoliuciją.

05

Nobel oil Baku

Iš principo negalima teigti, kad revoliucijos finansuotojai buvo vien Rokfeleriai, finansavo ją visi 3 karteliai ir visi turėjo savo revoliucionierius, 

Ar yra per didelė kaina už buvimą ES?

Italijos ministras pirmininkas Matėjas Rencis (Matteo Renzi) dėl kitų ES šalių nenoro priimti ekonominius migrantus pagrasino vetuoti Bendrijos biudžetą.
Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

300257708_2

Yra tik kelios Vakarų valstybės, kurios daugiau sumoka į ES biudžetą, negu gauna. Absoliuti dauguma valstybių gauna daugiau, negu sumoka. Bet taip yra, jeigu žiūrėtume grynai piniginę išraišką. Pavyzdžiui, Lietuvos atveju, jeigu sąžiningai skaičiuotume balansą, tai turėtume sumuoti ir visus praradimus: kiek mes praradome uždarydami Ignalinos AE arba dėl muitų praradimo… Bet šiuo atveju tai kita tema. Tačiau įsivaizduokime save tų „donorų“ vietoje. Mes, ko gero, taip pat pyktume, kad kažkas, kuriam mokame pinigus, nesilaiko mūsų nustatytų taisyklių.

Todėl aš daugelį metų vis klausiu, ar yra per didelė kaina už buvimą ES? Nes vis tiek šie klausimai iškils. Pažvelkime į „pabėgėlių“ problemą. Čia klausimas ne dėl tūkstančio migrantų, kurie vienai ar kitai šaliai paskirti pagal kvotas. Net jeigu tai būtų klausimas ir dėl dešimties tūkstančių, dar būtų galima mąstyti taip: pasidalinome ir užbaigiame šį reikalą, nesipykdami su italais… Bet čia reikia kalbėti apie milijonus. Štai jau paskelbta, kad šiemet į Italiją per jūrą iš Afrikos atplaukė jų daugiau negu pernai, nors metai dar nesibaigė. Ir tai yra visai ne tie, kurie per Graikiją ateina iš Pietryčių Azijos – iš Sirijos, Libijos ar Afganistano. Tai yra visai kitas srautas.

Pažiūrėkime į šį srautą. Europos spauda rašo, kad pakrantėje jau yra susiformavusi milžiniška žmonių masė, atkeliavusi iš vidurio Afrikos, ir ruošiasi plaukti į Europą, tik jiems trūksta laivų. Beje, pas mus visiškai nerašoma, kad ta pati Italija šiandien Libijoje vykdo karinius veiksmus ir bando sulaikyti tą srautą pačioje Afrikoje. Štai jums, europiečiai, gaudykite „sveikinimus“ nuo Muamaro Kadafio… O skaičiai yra tiesiog stulbinantys. Pusė milijono ekonominių migrantų sėdi Libijoje ant kranto, o dar yra dešimtys milijonų, kurie ten veržiasi, visoje Afrikoje. Visi jie ateina skaniai pavalgyti į Europą, manydami, kad čia visiems užteks to skanaus maisto.

Todėl šitas „kvotų“ reikalas yra nepabaigiamas procesas. O Rytų Europos gyventojai tai puikiai suvokia. Dėl to, anksčiau ar vėliau, tiek mūsų visuomenėje, tiek ir Lenkijoje ar Slovakijoje iškils labai aiškus klausimas. Vengrų premjeras Viktoras Orbanas pasakė: „Aš nenoriu tapti europiečiu Europos tautoje, aš noriu išlikti vengru Europoje.“ Šis posakis įeis į istoriją.

Apie žmogaus patiklumo ribas

Seniai yra pastebėta, kad daugelis žmonių yra lengvai manipuliuojami. Jie labai lengvai patiki tuo, ką jiems pateikia žiniasklaida. Žmonės paprastai rūpinasi savo asmeniniais reikalais ir retas turi laiko ir sugebėjimų analizuoti informaciją. Kita vertus, matyti realų pasaulio vaizdą neleidžia ir baimė – juk daug komfortiškiau gyventi savo susikurtame jaukiame pasaulyje. Algirdas Kaušpėdas kažkada dainavo: „Aš gyvenu iliuzijų pasauly, ir tą pasaulį uoliai saugau…“

Prisimenant 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykius, apie žmonių patiklumo ribas „Žinių radijo“ laidoje kalbėjosi Ginas Dabašinskas ir Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas. 2011 metų įrašas.

Apie TV laidas „Kas geresnio, premjere?“

Jau praėjo daugiau nei 20 metų nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Rolando Paulausko vedamų populiarių laidų „Kas geresnio premjere?“ Rolandas Paulauskas tose laidose kalbindavo tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką Adolfą Šleževičių. Laidų sėkmė slypėjo tame, kad Rolandas Paulauskas puikiai orientavosi tuose valstybės gyvenimo klausimuose, kuriuos užduodavo Adolfui Šleževičiui. Todėl klausimai Šleževičiui būdavo nepatogūs, o premjero aplinkos žmonės net atkalbinėdavo jį dalyvauti laidose, po kurių jo reitingai nuolat krito.

Nežiūrint viso to, kažkodėl Rolandui Paulauskui dar ir dabar dėl laidų „Kas geresnio, premjere?“ žmonės neretai priekaištauja kaip dėl bandymo įtikti „komunistui Šleževičiui“. Sunku suprasti, kur jie tai įžiūri? Tokių profesionalių laidų kaip niekad labai trūksta šiandien, nes žmonėms paprastai yra sunku susigaudyti specifiniuose valstybiniuose reikaluose, o tokiais nesusigaudančiais žmonėmis yra lengva manipuliuoti. Vietoj to mums televizija rodo visokiausius „realybės šou“, „Žvaigždžių duetus“ ir panašius žemo lygio dalykus.

Rolandas Paulauskas: „ – Šleževičiui būnant premjeru, dirbau televizijoj. Reikėjo laidos visuomenės aktualijų tema. O visos panašaus pobūdžio laidos tais laikais būdavo labai nuobodžios. Todėl ir sugalvojau tokį formatą – kviestis į televiziją patį premjerą ir kamantinėti jį visais Lietuvai aktualiais klausimais. Tai buvo laida „Kas geresnio, Premjere?“. Patekau į labai subtilią situaciją. Iš vienos pusės – mane spaudė televizijos direktorius „sudorok tu jį pagaliau“, į ką aš atremdavau, kad jeigu sudorosiu, tai sekančioj laidoj Šleževičius nepasirodys. Iš kitos pusės patį premjerą nuolat dusino bendrapartiečiai, nes dėl tos laidos rekordiškai nukrito partijos reitingai ir eldedepistai žūtbūt siekė tą laidą nutraukti. Visąlaik reikėjo balansuoti kaip ant peilio ašmenų. Gal dėlto, kad aš niekada neperžengiau elementarios bendravimo etikos taisyklių – premjeras mane pamėgo. Laida truko tris ar keturis metus. Rekordiškai ilgas laikas tokio formato laidoms. 
Natūralu, kad per tokį ilgą laiką žmonės priprato matyti mus kartu ir pavertė mane Šleževičiaus draugu. Iš tiesų aš tik stengiausi gerai dirbti savo, laidos vedėjo, darbą.“

Apie pasaulio piliečio mitą ir ekonominių vienetų statusą

Lidžita Kolosauskaitė

Jau ilgą laiką rengiausi įrašui apie tai, kad ekonominės problemos yra Lietuvos valstybės degradavimo simptomas, o ne priežastis.

Visgi, neradau tinkamų žodžių tam išreikšti ir štai politologas Dovilas Petkus aplenkė mane, konstatuodamas, kad: „Tauta, anot kai kurių Lietuvos politikų, pasirodo, yra tik etnokultūrinis darinys, o ne politinė kategorija. Šiuo atveju reiktų aiškiai atskirti, jog ne cepelinai ir ilgos kasos, bet suvereni politinė tautos savivalda yra visavertis tautos išpildymas. Liūdna brėžti sąsajas, bet tarybinė santvarka lietuvių kalbos konkursus bei šokius irgi leisdavo, net paremdavo. Gebėjimas žvelgti į savo tautą tik per šaltibarščių ypatingumo prizmę, gražina mus į lietuvybę iki valstybingumo. Federalistų ir globalistų dėka mes staiga atsiduriame XIX a. pabaigos balanų gadynėje, kurioje vėl tampame politikos baudžiauninkais. Tokioje Lietuvoje, jeigu ir kalbama lietuviškai, nėra įsivaizduojama, kad patys lietuviai gali savarankiškai užsiimti politika ir steigti savą politinį pasaulį. Tai yra dar vienas nutautėjimas, kuriam diriguoja jau ne okupantai, bet mūsų pačių atstovai, perėmę jų retoriką“.

Visgi žmonėms į galvas įkalti šablonai, kad politinė įtaka kokybiškam gyvenimui nėra būtina ir kad visiškai užtenka „laisvės keliauti“ ar „verslo laisvės“, neleidžia adekvačiai priimti išsakytos pozicijos, dėl ko seka prieštaravimai, esą gerai tiesiog būti „pasaulio piliečiu“. Na, tuo, kur keliauja, verslauja ir be didesnių išgyvenimų atsisako teisės valdyti savo gyvenimą.

globalcitizen-768x513

Tuo, kuris yra patenkintas vien jau tuo, kad valstybė jam leidžia kirsti sieną ir atsidaryti kokį nors UAB, o daugiau ambicijų jis ir neturi.

„Pasaulio piliečio“ ideologiją propaguojančio liberalizmo paradoksas, kad politinė srovė, kuri teoriškai turėtų siūlyti teisę tvarkytis savo gyvenimą, realiai ragina tą teisę lengvabūdiškai išmainyti į galimybę keliauti, užsiimti verslu, dar kokią nors ribotą, išvestinę galimybę, bet greitai ir nedvejojant atsisakyti pagrindinės piliečio teisės – priimti su tam tikra teritorija susijusius sprendimus.

„Pasaulio piliečio“ doktrina savo esme yra tokia neįtikėtinai buka, kad net baugu matyti, kaip protingi žmonės ja patiki ir ją propaguoja.

Pilietybė nėra teisė gyventi tam tikroje teritorijoje, pilietybė yra teisė valdyti tam tikrą teritoriją. Banaliai sakant, jei valstybę vadintume UAB, tai pilietis yra jos akcininkas, dažniausiai labai smulkus, bet visgi akcininkas.

O ar galima būti vienu metu visų valstybių (viso pasaulio) akcininku? Akivaizdu, kad ne. Bent jau tol, kol nėra sukurta vienos valstybės, kurią galėtų valdyti visi pasaulio piliečiai.

Taigi, žmogus yra „akcininkas“ vienos ar kelių valstybių, su kuriomis jį sieja pilietybės santykiai. Kitur jis gali būti geriausiu atveju samdomu darbuotoju. Tegul ir gerai apmokamu, bet negalinčiu įtakoti įmonės veiklos ir lengvai atleidžiamu.

Būtent samdomo darbuotojo koncepciją atspindi šiuolaikinis liberalizmas, kuris ragina, nepatikus gyvenimui vienoje valstybėje, nedvejojant išvykti į kitą, užuot bandžius pasinaudoti savo kaip akcininko teise pakeisti įmonės politiką.

Neatsitiktinai liberalai apie žmogų kalba tik kaip apie „ekonominį vienetą“, kuris esą jokių kitų poreikių be sotaus ėdesio ir pramogų neturi. Būtent tokiam ekonominiam vienetui yra teigiama, kad jis esą gali gerai uždirbti (sotus ėdesys) ir keliauti (pramogos), o tai ir esą viskas, ko jis turįs norėti. Jokie kiti klausimai nesantys jo reikalu.

Visgi, ši propaganda apeina vieną reikšmingą faktą – jokia valstybė neegzistuoja be politinės įtakos. Klausimas yra tik toks, kas tą politinę įtaką darys – žmonių dauguma (piliečiai) ar mažuma (oligarchai, įtakingi politikai ir pan.).

Liberalizmo koncepcija, siūlanti laikyti save „pasaulio piliečiu“, t.y. nesieti savo interesų su jokia konkrečia valstybe, o apibrėžti juos tik kaip poreikį sočiai paėsti bei papramogauti, siūlo atiduoti politinę įtaką mažumai.

Tai mažumai, kurios nė nepažįstame, bet ji esą geriau už mus nutars, kaip mes turėtume gyventi, auklėti savo vaikus, kokiomis vertybėmis vadovautis ir pan.

Nes pasaulis, priešingai krykštaujančio liberalo kliedesiams, nėra laisvas, jame neegzistuoja jokia „laisva rinka“, „laisvas žodis“ ar kiti dalykai, kurie esą visai atstoja politinės įtakos poreikį.

Priešingai tipiško liberalo sapalionėms, tai, ką žmogus gali daryti ir ko negali daryti, netgi tai, ką jis gali kalbėti, lemia būtent politinė įtaka. Sakysit, nesąmonė? Keli banalūs pavyzdžiai.

Rinka gali būti laisva tiek, kiek jos nevaržo įvairūs reglamentavimai, reikalavimai, licencijavimai ir pan. Šiuo metu yra labai mažai veiklų, kuriomis leidžiama užsiimti bet kam, nes daugeliu atvejų tam, kad galėtum kažką daryti, turi gauti tam tikrus leidimus, licencijas, atitikti valstybės nustatytus standartus ir pan.

Būtent politinė įtaka nulemia, kiek daug reikalavimų keliama verslu siekiantiems užsiimti subjektams ir vėlgi – priešingai liberalo krykštavimams – tendencijos yra tokios, kad tų reikalavimų sparčiai daugėja, t.y. rinkos laisvės mažėja. Tuo pačiu garsiai džiūgaujant, kaip viskas laisvėja!

Nuomonė taip pat gali būti laisva tiek, kiek ją leidžiama dėstyti. Ir šiuo atveju įvairius nuomonės laisvės ribojimus (pvz. draudimą skatinti kokią nors neapykantą, draudimą skatinti jungtis į posovietines sąjungas, draudimus neigiamai atsiliepti apie tam tikras grupes ir pan.) lemia būtent politinė įtaka, kurios tie patys liberalai skatina lengvabūdiškai atsisakyti, nes esą kas nors kitas žino geriau už mus, ką mums kalbėti!

Netgi žmogaus galimybės užsiimti politika priklauso nuo tos pat politinės įtakos (pvz. Lietuvoje uždraustos komunistų partijos, kurios daugelyje valstybių laikomos legaliomis).

Būdai, kaip auklėti vaikus (plekštelėti per užpakalį ar ne) vėlgi nulemti politinės įtakos, nes tai, kas yra galima, greitai gali būti uždrausta (kaip kad įvyko Lietuvoje su vaikų „auklėjimo reforma“).

Minimi pavyzdžiai neleidžia abejoti, kad kur kas labiau nei finansiniai dalykai žmogaus gyvenimo kokybę nulemia galimybė pačiam priimti savo ir savo vaikų ateitį liečiančius sprendimus, tačiau viešai brukama „pasaulio piliečio“ doktrina nesiūlo jokių sprendimų priėmimo, priešingai, ji ragina lyg vergui bėgti nuo vieno šeimininko pas kitą (nepatiko Lietuva – emigruok į JAV, nepatiko JAV – bėk į Rusiją, nepatiko Rusija – skrisk į Pietų Ameriką ir t.t. ir pan.).

Liberalizmas siūlo lūkestį, kad vieną darbdavį (valstybę) gali pakeisti kitu darbdaviu (valstybe) ir kad to visiškai užtenka pilnaverčiam gyvenimui.

Tačiau liberalai neatsako į kelis labai svarbius klausimus.

Ką daryti žmogui, kurio netenkina nei viena valstybė, kuris turi kitokią viziją nei kad jau esančios įvairiose valstybėse?

Kodėl žmonės turėtų tiek pasitikėti kažkokia nepažįstama mažuma, kad atiduotų teisę diktuoti jiems privalomas elgesio taisykles?

Šia prasme liberalizmas, siūlantis „pasaulio piliečio“ koncepciją kaip faktinį apolitiškumą nesiūlo laisvės.

Jis siūlo vergiją.