Ko nepasakė Vaidas Saldžiūnas – tikslus komentaras po jo straipsniu Delfyje apie Trampo vizitą Lenkijoje:
„Trampas aiskiai suformulavo, kad tik principingai saugodami tradicines vertybes – šeimą, valstybę ir religija turime šansus išsaugoti savo ateitį. Lenkija tokiam vizitui labai tiko, nacionalinius interesus puoselėjanti ES valstybė, neįsivedusi euro, nepriimanti pabėgėlių ir nė nemananti griauti tradicinės šeimos pamatinių nuostatu…“
Dano Kazilionio komentaras po Rolando Paulausko filmu apie D.Trampą:
“Rolandas Paulauskas apvertė mano pasaulėžiūrą aukštyn kojom. Tiesa pasakius, aš kažkaip skeptiškai į jo pasisakymus žiūrėjau ir nepritariau jo mintims. Kabliukas buvo jo iškalba. Pamaniau, pažiūrėsiu vieną jo vaizdo įrašą „ant bajerio“. Kažkaip užkabino. Paskui peržiūrėjau visas Naktigones ir diskusijų pokalbius, kuriuose jis dalyvauja. Tada palaipsniui kažkas ėmė keistis, atrodo į pasaulį visai kitaip žiūriu nei iki tol. Niekas iki tol taip nešnekėjo. Absoliuti dauguma mūsų visuomenės tiesiog nepajėgi priimti Rolando Paulausko minčių, nes ji tebegyvena tokioje pasaulėžiūroje, kurią suformavo mūsų taip vadinama žiniasklaida. Jei jis kandidatuotų į prezidentus, tai atiduočiau jam savo balsą, bet jis nieko nelemtų. Čia kaip lašas jūroje. Net jeigu jis taptų prezidentu, kiltų toks pasipriešinimas ir tokie trukdymai, kad jam nebūtų kada dirbt, nes visą laiką tektų gintis nuo sistemos puolimo. Jis tiesiog nepatogus mūsų politinei sistemai. Visa mūsų medija pultų jį įnirtingai. Dar klausimas, kaip visuomenė jį priimtų. Irgi turbūt bruzdėtų. Vienas lauke – ne karys. Žodžiu, viskas būtų daroma, kad tik jį pašalinti, išstumti, išeliminuoti. Kad kažkas pasikeistų net ir tapus jam prezidentu, reikėtų, kad Seime būtų mažų mažiausiai pusė žmonių su tokiomis pat pažiūromis kaip jis. Vienam sunku kažką pakeisti. Lūžis prasidėtų, jei bendraminčių skaičius didėtų ir būtų kuo daugiau tokių pat aktyvių ir iškalbingų.“
2013 metų balandžio 19-tą, perskaitęs straipsnį Lietuvos ryte „Gedimino kalnas jau plikas“ (įdomu, kam su tokiu džiugesiu buvo pranešta apie paskutinio medžio nuo Gedimino kalno nukirtimą) „ant karštųjų“ parašiau tokią peticiją (http://www.peticijos.lt/visos/71213):
„Dėl medžių iškirtimo ant Gedimino kalno:
2013-tųjų metų balandžio 19-ta turi būti paskelbta kaip dar viena Lietuvos gedulo diena. Tą dieną buvo nukirstas paskutinis klevas ant Gedimino kalno Vilniuje. Tiesiog vienu ypu iš vilniečių ir ne tik jų buvo atimta galimybė matyti besikeičiantį Gedimino kalną įvairiais metų laikais, tai švelniai permatomą pro gležną pavasarinę žalumą, tai sodriai sužaliavusį ir teikiantį pavėsį lankytojams vasarą, tai nusidažiusį įvairiausiomis spalvomis rudenį, tai didingai baltą, stūgstantį tarp juodų medžių kamienų žiemą. Visas šis, lygus šventų girių iškirtimui, aktas buvo atliktas vadovaujant Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei. Kas suteikė jai teisę pradanginti tokią svarbią Vilniaus dalį? Nuo kada muziejininkai tapo kalnų šlaitų išsaugojimo specialistais? Kodėl pagrindinio Lietuvos piliakalnio priežiūra yra ne Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos jurisdikcijoje, o patikėta abejotinos kompetencijos įstaigai?
Todėl reikalaujame:
Nežinau, ar dėl savo neryžtingumo, ar dėl to, kad nelabai tikėjau dideliu apmulkintų ir toliau sėkmingai tebemulkinamų tautiečių entuziazmu, nesiėmiau jos platinti ir rinkti parašų, palikdamas savieigai, gal kas pastebės, gal kas užsikabins, deja iki šios dienos ten tebestovi vienintelis mano parašas. Dabar, praėjus 4 metams po tų medžių iškirtimo, drąsiai galiu teigti, kad visi mano nuogąstavimai, išreikšti peticijoje, buvo pagrįsti. Tame pačiame jau paminėtame straipsnyje „Gedimino kalnas jau plikas“ http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/gedimino-kalnas-jau-plikas.htm rašė: „Daugiausia problemų sukėlė ne medžių šaknys, o lapai. Klevų lapai dengia vienas kitą kaip čerpės ir nepraleidžia šviesos ir drėgmės. Po klevais nesusiformuoja velėna, prasideda erozija. Be to, klevai trumpaamžiai. Kai jie virsta, šaknys išdrasko duobę.“ Pagal Wikipediją paprastųjų klevų amžius gali svyruoti nuo 150 iki 250 metų. O kirtimo metu jiems tegalėjo būti apie 50-70 metų. Jokių išvirtusių klevų duobių ant kalno nesimatė. Pagal nuotraukas straipsnyje iškirstieji klevai dar buvo „pačiame jėgų žydėjime“. (Galų gale kas juos trukdo atnaujinti, laikui bėgant). Jų šaknys saugojo šlaitus nuo slinkimo, o štai lapai saugojo nepatvarią dirvą dar ir nuo lietaus, neleisdami šlaitams įmirkti ir tuo pačiu stabdydami tų slinkimų atsiradimą. Kas atsitiko, juos iškirtus, galime pamatyti šioje siaubingoje nuotraukoje:
Negana to, pagal tą patį straipsnį matome, kad „medkirčiai“, primelavę mums apie klevų žalą kalno šlaitų išsaugojimui, puikiausiai žinojo apie geologinę šio kalno sandarą. Skaitome: „Gedimino kalną suformavo ledynai – sustūmė taip, kad smėlio, žvyro ir molio sluoksniai dengia kalną ne horizontaliai, o iš visų pusių“. Na, dėl to ar kalną ledynai sustūmė, ar Titanai supylė, klausimas dar atviras. Tarp kitko, dar XIX a. graviūrose Gedimino kalnas piešiamas taip, lyg dar vakar dėl kažkokių žemės tvarkymo darbų būtų buvęs supiltas kur nors Kuprioniškėse:
Ir pilis ant jo atrodo taip, lyg romantizmo epochoje kraštovaizdžio meistrų suformuoti griuvėsiai kokiame nors parke.
Pažiūrėjus į šią, ko gero XIX a. pabaigos Gedimino prospekto nuotrauką nuo Katedros aikštės, nejučia pagalvoji, kad jo pradžia buvo tiesiog atkasta nuo kažkokių purvo nuošliaužų:
Namų stogai eina tiesiai kaip pagal siūlą, o iš pačios gatvės gilumos į mus žvelgia sustingusi, apėmusi pirmuosius pastatų aukštus žemių banga, kuri kažkada galėjo būti gyva ir galinga purvo nuošliauža, apsėmusi ne tik Gedimino prospektą, bet ir visą Katedros aikštę. Atkasant tokius plotus, žemes reikėjo kažkur dėti. O kodėl nesupylus kalno?…
Kaip ten bebūtų, žinant, kad kalną „sustūmė ledynai“ ir kad tokių skirtingų dirvožemių kokteilis nestabilus, net ir pačiam didžiausiam diletantui turėjo būti aišku, kad jį tik medžių šaknys ir galėjo laikyti. Dar pats Pranciškus Smuglevičius XVIII a. pabaigoje akivaizdžiai buvo parodęs, kokie procesai vyko su kalnu, kai jis irgi „buvo plikas“. Vienoje iš jo akvarelių matome kaip šlaito griūtis nusinešė su savimi ir Pietinio bokšto dalį:
O štai kaip stataus ir nestabilaus kalno šlaitą saugo klevai, galime pamatyti eidami pro Pamėnkalnio gatvėje esantį privatų namą Nr.34.
Kruopščiai medžius prižiūrint, tinkamai juos retinant, ir žolytė auga, ir purvo nuošliaužų nėra. Taip ir buvo paskutiniu metu su Gedimino kalnu prieš lemtingus jam 2013 m.
Kokią galime padaryti išvadą iš minėtame straipsnyje pateikto melo ir prasprūdusios teisybės mišinio? O gi tik tokią, kad medžiai nuo Gedimino buvo nukirsti sąmoningai, norint jam pakenkti.
P.S. Ir štai šiomis dienomis portale WWW.15min.lt perskaičiau dar vieną naujieną: „Gedimino kalno tvarkymas kainuos 3,2 mln. Eurų“ https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/gedimino-kalno-tvarkymas-kainuos-3-2-mln-euru-56-810554. Ir kas gi ruošiasi jį tvarkyti? O gi tas pats Nacionalinis muziejus, vadovaujamas tos pačios Birutės Kulnytės: „Nacionalinio muziejaus atstovas spaudai Arminas Šileikis BNS nurodė, kad gegužės pradžioje bendrovės „Rekreacinė statyba“ parengtas techninis kalno tvarkybos darbų projektas buvo vertinamas visą mėnesį, atliktos trys ekspertizės: bendroji, specialioji (paveldosaugos) ir dar viena specialioji ekspertizė, inicijuota Lietuvos nacionalinio muziejaus.“. Negana to, kad jis kalną tyčia ar netyčia sugriovė, nutempė projekto įgyvendinimą iki pirmųjų liūčių, Nacionalinis muziejus ir toliau tęs savo naikinimo darbus, už tai dar ir pinigus gaudamas?!
Ciuricho teismas pirmadienį paskelbė pirmą nuosprendį Šveicarijos istorijoje už paspaustą „Like“ po komentaru socialiniame tinkle. Pripažintas kaltu dėl šmeižto, 45 metų šveicaras nubaustas 4000 frankų bauda (4100 dolerių).
Ieškovu byloje buvo visuomenininkas aktyvistas Ervinas Kesleris, kovotojas prieš žiaurų elgesį su gyvūnais. 1998 m. jis pats buvo nubaustas už žydų ritualinio gyvulių žudymo ir nacistų nusikaltimų viešą palyginimą. O 2015 m. viename interneto forume keli komentatoriai parašė komentarų, kaltinančių Keslerį rasizmu, fašizmu ir antisemitizmu. Kesleris komentatorius padavė į teismą dėl žmeižto ir teismas paskelbė kelis nuosprendžius.
Kaltu buvo pripažintas ir vartotojas, vieną komentarą pažymėjęs savu „Like“. Teismo nuomone nuteistasis tokiu būdu padarė vertinantį veiksmą, neparemtą faktais. Pateikti teismui E. Keslerio antisemitinių ir rasistinių pažiūrų nuteistajam nepavyko.
Kai LLP pirmininkas Rolandas Paulauskas per rinkimus į Seimą sakė, kad turintys specialių poreikių vaikai turi būti mokomi atskirai – kilo baisus pasipiktinimo triukšmas. Šis atvejas – puiki iliustracija, jog R. Paulauskas buvo teisus.
Švietimo profsąjunga liūdnai prognozuoja: stumdymas gali virsti šaudymu.
Austėja Landsbergienė pritaria ir kitiems Rolando Paulausko teiginiams: „negalima kalbėti apie vaikų teises be pareigų“.
Nors Lietuvos BVP yra vienas geriausių Europos Sąjungoje, nors į Rusijos atgrasymo priemones valdžia investuoja rekordines lėšas, nors valstybė itin palankiomis sąlygomis ir toliau skolinasi milijardus, nors artėja visuotinės tautą telkiančios Šimtmečio ir KEKS’o šventės, nors vykdomos švietimo bei kitos labai svarbios reformos, tačiau aiškėja, kad žmonės iš savo tėviškės ir toliau bėga strimgalviais.
Statistikos departamento duomenimis, šiemet vien per 4 mėnesius iš Lietuvos oficialiai emigravo 23 tūkstančiai 193 žmonės. Tai yra vos ne dvigubai daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį.
Kas mėnesį dėl emigracijos vidutiniškai netenkame 5798 asmenų.
Oficialiai šių metų metų pradžioje mūsų valstybėje gyveno apie 2 milijonai 849 tūkstančiai nuolatinių gyventojų.
Teigiama, kad dabar šis skaičius jau būtų mažesnis, o pridėjus neoficialiai emigravusius Lietuvos išsivaikščiojimo vaizdas būtų dar dramatiškesnis.
Lietuva viena pirmųjų Europoje (mus aplenkė tik Latvija) rengiasi ratifikuoti pernai spalį pasirašytą ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartį (CETA). Vyriausybė vakar sprendė dėl Užsienio reikalų ministerijos parengto nutarimo projekto, kuriuo bus prašoma prezidentės Dalios Grybauskaitės pateikti Seimui ratifikuoti minėtą sutartį.
Anot ministerijos, susitarimas pagerins sąlygas lietuviškoms prekėms ir paslaugoms patekti į aukšta perkamąja galia pasižyminčią Kanados rinką ir suteiks galimybę Lietuvos įmonėms dalyvauti Kanados viešuosiuose pirkimuose. Verslas per metus sutaupys net (!) milijoną eurų, išleidžiamų mokesčiams. Kaip visada, apie pavojingus šios sutarties niuansus nekalbama: kad prarasime negaudami iš Kanados įmonių muito mokesčių, kad užplūs genetiškai modifikuoti produktai ir kt.
„Vakaro žinios“ pakalbino Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarą politikos apžvalgininką Rolandą Paulauską.
– Lietuvoje, kaip visada, apie neigiamus ar pavojingus CETA aspektus nekalbama, o dėstoma tik apie pasakišką naudą. Kam ši sutartis naudingiausia?
– Gali pasirodyti, kad Kanada nėra labai didelė valstybė, tad ko čia labai jaudintis… Bet dėl šios sutarties kilo daug aistrų Europoje ir štai kodėl – todėl, kad Kanada laikoma Jungtinių Valstijų filialu, o JAV juk norėjo pasirašyti su ES Transatlantinę prekybos sutartį. Ir štai būtent dėl šios sutarties Europoje kilo labai daug ginčų ir problemų. Dabar yra manoma, kad ES neratifikavus tos Transatlantinės sutarties, tos kompanijos, kurios norėjo ateiti į ES, padarys tai per Kanadą. Bet kodėl Europoje kilo tos aistros? Pirmiausia, firmos, kurios veikia Jungtinėse Valstijose, naudojasi gerokai žemesne gamybos standartų baze, palyginti su ES, o tai iškart toms firmoms suteikia konkurencinių pranašumų. Į tai įeina patys įvairiausi standartai – nuo higienos bei pramonės produkcijoje naudojamos chemijos iki genetiškai modifikuotų organizmų. Antras dalykas – finansiniai pajėgumai, nes tų JAV veikiančių kompanijų finansinės galimybės dažnai yra gerokai didesnės negu ES firmų ar net atskirų šalių. Trečias dalykas – yra šia sutartimi suinteresuotų kompanijų pačioje ES. Pavyzdžiui, vokiečių kompanija BASF, kuri turi daug filialų Jungtinėse Valstijose būtent dėl tų žemesnių gamybos standartų, todėl jai būtų naudinga savo ten gaminamą produkciją realizuoti Europos rinkose.
– Visa tai yra grynai ekonominio pobūdžio ar konkurencinės kovos klausimai. Bet europiečiai juk baiminasi ir grynai teisinių bei politinių pasekmių, ratifikavus tokias sutartis?
– Štai čia ir priėjome prie paties svarbiausio dalyko, dėl kurio ir kilo daugiausia aistrų. Čia dar reikėtų paminėti, kad ta Transatlantinė sutartis su visais jos priedais ir punktais yra sunkiai pasiekiama net europarlamentarams, kurie visiškai pagrįstai ir klausia: o ką gi ten ta sutartis slepia tokio svarbaus? O pats svarbiausias dalykas joje – specialūs teismai, kurie veiktų tos Transatlantinės sutarties ir, matyt, CETA bazėje. Į šiuos teismus gali kreiptis firmos ir kelti ieškinius valstybėms, jeigu, jų manymu, tos valstybės įstatymų bazė pažeidė jų „teisėtus lūkesčius“ dėl pelno. Tų teismų jurisdikcija nieko bendro neturi su nacionalinių valstybių jurisdikcija, be to, nežinia, kokie teisėjai ten teisėjaus tokiose bylose… Kitaip sakant, atskiros Europos valstybės netenka galimybių suvereniai reguliuoti savo įstatymų bazę ir ekonominę veiklą savo teritorijoje. Žodžiu, ateis kokia nors transnacionalinė kompanija, pasakys, kad negavo planuoto pelno, ir išsireikalaus tuos pinigus iš mūsų mokesčių mokėtojų. Dėl to visoje Europoje kyla daugiausia aistrų. Bet štai čia gali kilti klausimas: jeigu Europa tam priešinasi, tai kodėl tas pats JAV prezidentas D.Trampas, atėjęs į valdžią, lygiai taip pat nenori ratifikuoti šitos sutarties? Atrodytų, kad čia yra prieštaravimas, tačiau jokio prieštaravimo čia nėra, nes šitos sutartys pirmiausia yra naudingos tik didžiulėms transnacionalinėms kompanijoms. Jos nesiskaito ne tik su ES valstybių interesais, bet ir su Jungtinių Valstijų interesais, o D.Trampas tą nori pakeisti, kad darbo vietos liktų JAV ir kad valstybei visi mokėtų mokesčius. O toms kompanijoms atskirų valstybių interesai neįdomūs.
– Jei mažai kas prieina prie tokių sutarčių visų priedų bei papildomų protokolų. Kodėl mūsiškiai taip aklai puola viską ratifikuoti, kas mums tik pakišama? Nejaugi jiems kas nors davė paskaityti visus sutarčių priedus, o ten parašyta, kad semsime tik begalinę naudą?
– Nežinau, kas ir ką jiems davė, ar kas nors apskritai ten skaitė CETA sutartį, ar tik klausėsi įvairiausių „ekspertų“ pasakojimų apie Lietuvos neva gaunamą naudą… Nežinau, ar buvo kažkokia polemika ir ar jie žino šiuos faktus, apie kuriuos čia šnekame… Aš labai abejoju, ar dauguma mūsų politikų apskritai susigaudo, už ką jie balsuos. Tai yra įprasta mūsų Seimo praktika. Prisiminkime, kaip jie balsavo už Europos konstituciją, jos neskaitę – ji, beje, net į lietuvių kalbą nebuvo išversta… Mūsų įvairiausi seimai yra priėmę gausybę tokių įstatymų, kurie iš esmės keičia Lietuvos situaciją, nežinia į kieno rankas atiduodami mūsų suverenitetą. O šis Seimas, mano akimis žiūrint, yra pats prasčiausias iš visų buvusių – ten yra didelė dalis žmonių, kurie į Parlamentą pakliuvo atsitiktinai, jie nesusigaudo nei užsienio politikoje, nei ekonomikoje, galbūt jie geri specialistai savo siaurose srityse, tačiau to nepakanka… Pagrindinė Seimo nario savybė turi būti sugebėjimas kompleksiškai pažiūrėti į visus reikalus, o tam reikia turėti specifines smegenis, kasdien dirbti, kad tą visumą matytum – žodžiu, tai reikalauja labai didelių pastangų ir potencijos. O daugumai žmonių apskritai šitos savybės yra svetimos, todėl Seimas greičiausiai nubalsuos „taip, kaip reikia“.
– Skaityti jokių sutarčių nebūtina, nes įvairūs „ekspertai“ bei aukštieji politikai visus „reikalingus“ argumentus pateikia iš anksto: esą Kanada mums atvers savo rinką ir kaipmat suklestėsime. O ką mes ten galime eksportuoti?
– Žinau jų visus argumentus. Jie džiaugiasi, kad esą atsiveria Kanados rinka, o per Kanadą – ir Jungtinių Valstijų rinka… Bet jie užmiršta, kad įsivelia į nelygiavertį žaidimą. Tai yra tas pats, jeigu paties lengviausio svorio boksininkas džiaugtųsi, kad jam leidžiama ringe susikauti su paties sunkiausio svorio boksininku asu… Tas lengvas boksininkas dabar kupinas džiaugsmo, bet jis net nesupranta arba nenori suprasti, kad gaus per nosį pačiame pirmame raunde ir, nukritęs ant ringo grindų, daugiau nesikels… Aišku, yra atskirų segmentų net Lietuvos ūkyje, kurie gali tikėtis šiokios tokios naudos. Pavyzdžiui, tikėtina, kad Kanadoje jie su gintaro dirbiniais didelės konkurencijos nesusilauks. Tačiau ir tai – jeigu tik paaiškės, kad iš to gintaro galima gauti didelį pelną, atvažiuos protingi vyrukai, nupirks čia visą gintaro pramonę, ir baigsis visas biznis… Na, gerai, sutikime, kad atskiri smulkūs segmentai kažkokį nedidelį pelnelį ten gaus, bet mes kalbame apie stambius, esminius dalykus.
– Sugrįžkime prie CETA teismo arba arbitražo, kuris galės absoliučiai nesiskaityti su nacionalinės teisės ypatumais. Apie tai aktyviai svarsto visa Europa, vokiečių spaudoje apie tai diskutuoja visų lygių ekspertai ir politikai. Kodėl pas mus – mirtina tyla? Kodėl mums visiškai nerūpi, pagal kokius įstatymus gyvensime?
– Mūsų visas jaunimas ruošiasi išvažiuoti – matome jau dabar baisią emigracijos statistiką. Jeigu tu ruošiesi emigruoti, tau ne taip ir svarbi šitos valstybės ateitis. Tie žmonės, kurie lieka, stovi nusižeminusiųjų padėtyje apskritai prieš visus Vakarus. Jiems atrodo, kad viskas, kas ateina iš Vakarų, yra neabejotinai gerai. Tai tęsiasi dar nuo bolševikinių laikų. Mes tada gyvendami už „geležinės uždangos“ buvome susiformavę sau absoliučiai neteisingą suvokimą, kas yra pasaulis, kaip jis gyvena. Ir štai šis supratimas mums neleidžia objektyviai pažiūrėti į problemas. Iš esmės mūsų visuomenė ieško sau pono ir tas mane liūdina kaip signatarą, kaip vieną iš tos valstybės kūrėjų… Aš maniau, kad mes, išsivadavę iš Tarybų Sąjungos, tvarkysimės savarankiškai, kad mes to norime, o paaiškėjo, kad didžioji dalis visuomenės norėjo tik pakeisti šeimininką. Ir dėl to jie net nesvarsto – jeigu šeimininkas liepia, vadinasi, tą ir daro…
– Kitaip sakant, jūsų manymu, tiek CETA, jeigu ji bus ratifikuota, tiek Transatlantinė sutartis, jeigu dėl jos bus kada nors susitarta, mums atneš daugiau žalos negu naudos?
– Manau, kad taip… Prisiminkime kad ir žemės pardavimo užsieniečiams reikalus. Vėlgi, Seimas žmonių neparėmė, kai žmonės surinko parašus referendumui – irgi visi šaipėsi, esą kas čia tą žemę išsiveš… O dabar pažvelkime į kaimynę Latviją, kuri paskelbė konkrečius skaičius – ten jau šimtai tūkstančių hektarų yra užsieniečių rankose, o latviai iš jų nuomojasi savo pačių žemę. Atsitiko tai, ką aš visada sakiau, – žemės tai niekas neišsiveš, bet tai yra pinigų darymo mašina, o ši mašina yra arba savo piliečių, arba svetimųjų rankose. Tik toks skirtumas, bet jis ir yra esminis. Taigi latviai dabar dirba užsieniečiams priklausančią žemę ir dar moka už ją nuomą. Mes tokie esame visi – ir latviai, ir lietuviai, ir daugelis kitų Rytų europiečių… Be to, pas mus dar aiškinama, kad jeigu tu blogai atsiliepi apie Vakarų šeimininką, tai būtinai nori grįžti pas Rytų šeimininką. Tai yra pati absurdiškiausia nesąmonė. Tokie žmonės kaip aš nenori nei ten, nei ten – aš tikėjausi, kad Lietuva tvarkysis savarankiškai, bet, kaip matau, didžioji dalis visuomenės to nenori.
Filme Žilvinas Razminas pasakoja ko neparodė Rūta Janutienė Lryto.tv laidoje „Patriotai“ – apie pirmųjų teroristinių aktų Lietuvoje motyvaciją bei jų aplinkybes, apie asmeninio politinio apsisprendimo raidą. Ragina ir kitus patriotus, dalyvavusius pirmuosiuose teroristiniuose aktuose, nusimesti tariamo „saugumo“ užmestus pančius ir prabilti apie tikrąją tų laikų istoriją viešai. Mus valdo nusikaltėlių valdžia. Tik viešumas suteikia laisvę pakilti į naują išsivadavimo nuo jos politinę kovą. Priešingu atveju Lietuvos laukia liūdnas likimas.
Panaudota daug dokumentinių kadrų su garsiomis Lietuvos politinėmis asmenybėmis: Vytautu Landsbergiu, Audriumi Butkevičiumi, Romualdu Ozolu, Andriumi Kubiliumi ir kt.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino nuomone, prie JAV vairo stojus prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump), Maskvos ir Vašingtono santykiai pablogėjo. Tačiau JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) atvežė į Maskvą sunkiai įgyvendinamų pasiūlymų paketą, kuriuos D.Trampui diktuoja jo apkaltos siekiantys politikai.
Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:
Nemanau, kad rusai su amerikiečiais dėl Sirijos gali susitarti. Nes tai, kas buvo sutarta tarp Vakarų lyderių ir ką R.Tilersonas atsivežė į Maskvą kaip pasiūlymus, jeigu tikėtume oficialiais pranešimais, iš esmės reiškia Rusijos kapituliaciją Artimuosiuose Rytuose. O tai reikštų didžiules problemas Rusijos vidaus politikoje. Net jeigu V.Putinas ir norėtų tai padaryti, jis turėtų tą sprendimą kažkaip paaiškinti savo žmonėms, o ne po šitiek pastangų staiga imti ir atiduoti Bašarą al Asadą… Be to, kaip į tai sureaguos ne tik Rusijos visuomenė, bet ir Iranas? Tai būtų tas pats, kaip kitados Dmitrijus Medvedevas atidavė Libijos lyderį Muamarą Kadafį.
Bet kaip tik čia galėtume skaitytojams priminti mūsų praėjusių metų pokalbį, kai D.Trampas dar tik kandidatavo į prezidentus. Tada mes kalbėjome, kad jeigu D.Trampas kažko „nesupranta“, tai ateis rimti vyrukai ir jam viską „paaiškins“. Tai štai tie rimti vyrai atėjo, viską paaiškino ir staiga D.Trampas, kuris dar prieš metus sakė, kad jokios Sirijos negalima bombarduoti ir nereikia to B.al Asado pulti, elgiasi visiškai priešingai. Tai rodo, kad rimti vyrai padarė jam rimtą įtaką. Ir tai tik blogina jo paties padėtį. Pas mus visiškai nekreipiama į tai dėmesio, bet mes žinome, kad JAV yra daug žmonių, siekiančių jo apkaltos. Po to, ką jis padarė Sirijoje, dėliojasi gan niūrus paveikslas: jis akivaizdžiai pažeidė JAV Konstituciją, nes negavo Kongreso sutikimo, be to, jis negavo ir Jungtinių Tautų leidimo, taip pat neištyrė pačios cheminės atakos fakto. Tokiu būdu jis galutinai pakliūva į tų „rimtų vyrukų“ rankas, nes jeigu jie panorės, tai šių trijų faktų pagrindu kuo puikiausiai galima organizuoti jo apkaltą. Dabar D.Trampas tampa tų pačių jėgų, kurios visą laiką vykdo Amerikos užsienio politiką, t.y. vadinamųjų „neokonų“, įkaitu. Jeigu jie nuspręs, kad jį dar kažkur reikia panaudoti, tai ir panaudos, nes jis dabar priverstas yra vykdyti ne savo, o jų valią. O jeigu jis to nedarys, tai apkalta jam garantuota, nes ribas jis jau peržengė.
Taigi R.Tilersonas lygiai taip pat kaip išeities poziciją į Maskvą vežasi šių „rimtų vyrukų“, o ne D.Trampo pasiūlymus. Rusai galbūt pažadės atnaujinti skrydžių virš Sirijos koordinavimą, bet, kiek suprantu iš jų pareiškimų, dabar į Siriją bus nugabentos papildomos gynybos pajėgos. Ir rusai dabar sako, jeigu bus numušamos raketos ar lėktuvai, tai numušime ne mes, o Sirijos valdžia, kuri turi visą teisę gintis, nes ji buvo teisėtai išrinkta. O tada pabandykite įrodyti, kas tokie sėdėjo prie to raketų paleidimo pulto. Nes rusams dabar svarbu, kad Sirija turėtų kuo šaudyti ir nestokotų politinės valios tą daryti. Pavyzdžiui, kai JAV bombardavo Jugoslaviją, Slobodanas Miloševičius neišdrįso priešintis visomis turimomis priemonėmis ir vis tiek atsidūrė Hagos tribunole… Todėl klausimas, kaip elgsis B.al Asadas, lieka aktualus. Bet štai čia man norėtųsi išgirsti kokio nors rimto psichiatro nuomonę – kas šiame pasaulyje vyksta? Kada žmonėms išvis nebereikia jokių įrodymų, Lietuvoje, beje, – taip pat, tačiau jie patiki be jokių svarstymų, kad B.al Asadas numetė zarino dujas ant Sirijos, kuriai pats vadovauja, vaikų. Ir niekas nė nebando atsakyti į klausimą, o kam jam to reikia? Todėl įdomu, kaip psichiatrai įvertintų žmonių būseną, kurie patiki kažkokių postringautojų pasakomis. Juk iš visų Sirijoje veikiančių jėgų B.al Asadui mažiausiai reikėjo tos dujų atakos.
Vietoje įžangos
Neseniai minėjome 99-ąsias Lietuvos Neprikausomybės metines, tuo pačiu visiškai pamiršdami, kad jos sutapo su vieno iš tos Nepriklausomybės kalvių daktaro J.Basanavičiaus mirties 90-osiomis metinėmis. Iš bendro išsilavinimo žinome, kad šio žmogaus interesų kryptys buvo labai įvairios, labai prasmingos, o viena iš mylimiausių jų buvo lietuvių kilmės paieška. Net daktaro specialybės Jonas Basanavičius ėmėsi tam, kad galėtų Maskvos universiteto bibliotekoje nardyti po įvairiausius istorinius šaltinius, ieškodamas lietuvių kilmės pėdsakų. Dar labiau tą aistrą paskatino darbas senovės Trakijos vietoje įsikūrusioje Bulgarijoje. Dar ir šiandien ten išlikę didžiuliai piliakalniai-kurganai, senovę menantys vietovardžiai kaitino daktaro vaizduotę. O ką kalbėti apie aplinkines valstybes, kur ir šiandien išlikusi Dakijos sostinė Sarmagetužė, Turkiją, kurioje įspūdingi Hetitų imperijos sostinės Getužės griuvėsiai, Šlymano atkasta Troja. Todėl J. Basanavičius, remdamasis daugelio lietuvių-trakų žodžiu panašumu priėjo išvados, kad lietuviai yra dalis šios trakų-dakų-hetitų šeimos, …persikrausčiusios į Šiaurę. Štai čia jau galima būtų padiskutuoti su daktaru. O kaip tada paaiškinti kitus lietuvių pėdsakus, kad ir toje pačioje Šiaurės Amerikoje, kur yra tokia, pavyzdžiui, Etovos (o gal Letovos) vietovė su taip lietuvio akiai mielais piliakalniais https://en.wikipedia.org/wiki/Etowah_Indian_Mounds, ir kuri yra tik dalis didžiulės taip vadinamos Misisipės (iš indėnų kalbos Didžiosios upės arba lietuviškai tiesiog Masyviosios upės) piliakalnių statytojų kultūros https://en.wikipedia.org/wiki/Mississippian_culture. Negi ir iš ten lietuviai atvyko į Rytinę Baltijos dalį?..
Praeitą sekmadienį į paskutinę kelionę palydėjome savo Partijos bendražygį ir bičiulį Joną Rimkų. Tai buvo labai šviesus žmogus, tikėjęs Lietuvos idėjos įtaka pasaulio praeities istorijoje bei tos idėjos Velykiniu atgimimu ateityje. Todėl šį savo kuklų straipsnelį, kurį parašiau naudodamasis įvairia internetine medžiaga bei kai kuriais savo apmąstymais, skiriu šviesiam kolegos atminimui ir tikiuosi, kad rubrika “Lietuvos idėjos pėdsakais” taps reguliaria mūsų internetiniame puslapyje, į kurią savo straipsnius atsiųs įvairių sričių šios temos puoselėtojai.
„Kažkada Lietuva apskritai buvo pasaulinė imperija. Kur dabar Lietuva? Ten milijonas žmonių beliko. Ji dingo. Ji pasitraukė iš istorinio konkurencinės kovos kelio, ji pasidavė…“
Jevgenijus Fiodorovas. „Kodėl mes taip gyvename?“
Keturi Didieji „kiniečių“ atradimai
Tur būt visi esame girdėję apie tai, kad Amerikos indėnai ispanų konkiskadorus priėmė taikiai todėl, jog manė, kad tai sugrįžo baltieji dievai, kurie kadaise gyveno tarp jų ir mokė juos įvairių amatų, statė didingas piramides, išmokė žemės ūkio paslapčių ir įvairių kitokių dalykų. Tokias legendas turi ir juodoji rasė. Dar ir šiandien, pavyzdžiui, Alžyro kalnuose yra išlikę freskų olose, vaizduojančių, kaip vietiniai juodaodžiai gyventojai dirba, prižiūrimi baltųjų valdovų.
Ne išimtis ir Kinija, kurioje, kaip žinome, gyvena geltonoji Žemės rasė. Pagal vieną seną Kinijos legendą jos civilizacija prasidėjo, kai pas juos iš dangaus su ratais nusileido BALTASIS dievas Chuan Di ir išmokė juos visko: kaip auginti ryžius, statyti užtvankas, darytis valtis ir vežimus, kasti šulinius, drožti muzikinius instrumentus, gydytis adatomis, siūtis drabužius ir daug daug kitų dalykų. Taip pat jis davė jiems kalendorių ir išmokė rašyti, naudojantis hieroglifais. Tarp kitko, Arijų simbolį svastiką kiniečiai naudoja ir po šiai dienai.
O kurgi tada kiniečių piramidės paklausite Jūs, jei jau tokie galingi dievai lankėsi kadaise pas juos. Nepatikėsite, bet 1912 metais Australijos prekybos agentai Fredas Šrioderis ir Oskaras Memanas pranešė pasauliui, kad netoli vieno iš seniausių Kinijos miestų ir vienos iš istorinių jos sostinių Sianio, centrinėje Kinijos dalyje, yra apie 400 piramidžių, kurių aukštis svyruoja nuo 40 iki 100 metrų aukščio, ir nesuskaičiuojamas skaičius mažesnių.
O štai 1945-ais metais amerikiečių Karinių oro pajėgų lakūnas Džeimsas Gausmanas, praskridęs vieną slėnį, buvo tiesiog sukrėstas, pamatęs gigantiško dydžio piramidę.
Kaip vėliau paaiškėjo, jos aukštis siekė apie 400 metrų, o tai dvigubai daugiau, negu Egipto Cheopso piramidės!
Deja, Kinijos mokslininkai mažai šias piramides tiria, o priėjimą prie taip vadinamos didžiosios Baltosios piramidės Kinijos valdžia apskritai uždarė, motyvuodama tuo, kad iš tų vietų yra paleidžiamos Kinijos raketos.
Piramidės piramidėmis, bet kur įrodymai, kad būtent baltieji žmonės jas statė ir, kad apskritai jie buvo Kinijoje. Įrodymai netruko atsirasti vakarinėje dabartinės Kinijos dalyje, Tarimo upės baseine, Takla-Makano dykumos pakraštyje, kuriuo driekėsi garsusis Šilko kelias. 1906-1908 metais, tyrinėdami šią vietą, žydų kilmės vengrų keliautojas Aurelijus Steinas ir švedų geografas Svenas Gedinas aptiko keletą mumijų su aiškiais indoeuropiečių bruožais.
Rusvi ar net šviesūs plaukai, pailgos nosys ir pailgi veidai, gražūs kūnai ir giliai įdubusios akys. Laikui einant, tų mumijų buvo atrasta dar daugiau. Seniausia, maždaug 4800 m. senumo mumija buvo pavadinta Loulanio gražuole.
Maždaug 170 cm ūgio moteris buvo suvyniota į vilnonę paklodę, šviesiai rusvi plaukai buvo kruopščiai surinkti ir paslėpti po veltine kepure, ant kojų odiniai batukai, o šalia karste gulėjo šukos ir pintinė, pilna kviečių grūdų. Daug ką apie tuos žmones gali pasakyti jų drabužiai ir jų gamybos būdas, kuris daugeliu atžvilgių sutampa su radiniais dabartinėje Austrijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. Daugelis mokslininkų linkę manyti, kad tai skitai, emigravę į Tarimo upės baseiną iš Pietų Sibiro. Iš ten su savimi jie atnešė kovinius vežimus, aukštai išvystytą bronzinę metalurgiją ir kitus civilizacijos elementus į dabartinės Kinijos žemes.
Ta proga galime paminėti ir geležinę Budos statulėlę, kurią vokiečiai 1938-39 m. atsivežė iš Tibeto. Kaip matome, paskleidusio po rytus savo mokslą pranašo išvaizda labai indoeuropietiška ir primena skitus, žinomus iš jų meninių dirbinių.
Vėliau dar ilgai Kinijoje sklandė legendos apie mėlynakius generolus, padėjusius jiems iškovoti daug pergalių. Vieną jų matome freskoje, atnašaujantį Budai.
Kiniečių išminčius Konfucijus, kuris irgi vaizduojamas su barzda, kas nebūdinga mongolų rasei, teigė, kad šilką Kinijoje atrado viena princesė 2640 m. prieš mūsų erą, t.y. beveik prieš 4800 m. nuo mūsų dienų.
O gal tai ir buvo aukščiau minėta Loulanio gražuolė? Kaip ten bebūtų, bet šilkas tapo pagrindine preke, netgi strategine, kurio dėka ir gimė Šilko kelias, šimtmečiais jungęs Kiniją su kitais Eurazijos kraštais ir ją turtinęs dėl ypatingos šios prekės paklausos.
Kuo ypatinga yra šilko siūlų gamyba? Tai tikrai ne kažkoks unikalus atradimas, o tiesiog klasikinis siūlų gavimo iš drugių šilkverpių kokonų būdas, savo technologija labai panašus į lininių siūlų gamybą iš linų.
Žaliava siūlų gamybai pradžioje rūšiuojama, minama, mirkoma, džiovinama, keletą kartų šukuojama, kol gaunami kuodeliai, tinkami verpimui. Visai nenuostabu, kad linus mokėję apdoroti žmonės, tą technologiją galėjo pritaikyti ir Kinijoje besiveisiantiems šilkverpiams. Bet net ir tai ne svarbiausia. Svarbiausia, pats žodis šilkas. Pažiūrėkime į Vikipediją. Lietuviškai šilkas, rusiškai šiolk, angliškai silk, kinietiškai siho (https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0ilkas). Pažiūrėkime į elektroninį Lietuvių kalbos žodyną (toliau LKŽe). Žodžiu šilkai vadinami beveik visi audimo būdu pagaminti siuviniai (http://www.lkz.lt/startas.htm). Taip išeina, kad lietuviai davė pasauliui lietuvišką pavadinimą “kinietiškam“ atradimui. Ar taip būna, a?
Ilgainiui šilkas, padėjęs kurti civilizaciją Kinijoje, tapo ir nesantaikos židiniu. V a. prieš mūsų erą ėmė gimti atskiros karalystės, kurios pešėsi dėl įtakos tiek tarpusavyje, tiek, tikriausiai, ir su kaimynais. To pasėkoje ėmė dygti visiems žinoma Didžioji kiniečių siena. Nežinia, kas ir nuo ko su ja norėjo atsitverti, bet faktas, kad, ją tyrinėjant, pasimatė daug įdomių dalykų. Štai matome pietinės saulės apšviestą sienos pusę.
Į kurią pusę nukreipta gynybinė siena? O gi į kiniečių. Daug kur rasta laiptų užlipti ant sienos, būtent, iš šiaurinės pusės. Ar čia Kinija izoliavosi, ar ji jau buvo tiek įgrisusi kaimynams, kad buvo bandoma izoliuotis nuo jos iš šiaurės? Nepaisant to, „išsikovoję nepriklausomybę“, kiniečiai organizavo naująjį, labiau ir žinomą dabartinėje istorijoje šilko kelią, kurio aukso amžius buvo tarp IV-XII m. e. amžių. Tuo metu ir buvo paskleisti taip vadinami keturi didieji kiniečių atradimai. Ar žinote kokie? Tai parakas, popierius, kompasas ir knygų spausdinimas. Pamėginkime šių atradimų pavadinimus vėlgi panagrinėti iš lingvistinės pusės.
Parakas lietuviškai ir yra parakas. Slavų tautos paraką vadina panašiu žodžiu Poroch, Proch, Prach. Kokia galėtų būti jo etimologija? Pažiūrėkim į LKŽe. Ten yra žodis rakti (http://www.lkz.lt/startas.htm). Veiksmažodis. O yra tokia lingvistinė taisyklė. Jeigu kalboje yra nežinomo žodžio veiksmažodis, tai tas žodis yra kilęs iš tos kalbos. Taigi rakti, kaip matome žodyne, gali reikšti ir dūrimą, ir skilimą, ir vežimą, ir šovimą bei nugalabijimą. Žodis raketa yra tiesioginis vedinys iš šio veiksmažodžio. Kaip žinome, raketa ir rusiškai raketa. Tik didžiuotis galime tuo, kad panaudoję mūsų žodį, rusai pirmieji su raketa pakilo į kosmosą. O štai parakas – tai energijos šaltinis, tiesiog iškeliantis tą raketą, kaip ir pakuras, užkuriantis laužą ar židinį. Dar įdomybių šia proga. Pažiūrėkime, kaip parakas ispaniškai arba latviškai. Polvora, Pulveris. Nenoriu gilintis į šių žodžių kilmę, bet man tai palo, pylo, pulės, slavų kalba reiškiančių energiją, kulką, varymo priemonė, nors tu ką. Net nesuprantu, kaip čia taip kiniečių atradimo pavadinimas įgijo lietuviškų, latviškų ir slaviškų žodžių atspalvį :).
Popierius. Vėlgi laikomas kinietišku atradimu. Nepaisant to, kad dar Egipte tūkstantį metų anksčiau naudojo tą pačią technologiją papirusui išgauti iš to paties pavadinimo augalo papiruso. Beveik visose kalbose, išskyrus gal tik rusų kalbą, žodis popierius skamba panašiai. Paper-angliškai, papier-prancūziškai, lenkiškai ir t.t. Niekas nežino šio žodžio kilmės, beviltiškai atsimušdami į graikišką papirus. O štai aš :), pastudijavęs LKŽe, aptikau žodžius pierynas, piernatas, reiškiančius plunksnų patalus. Iš to prisiminiau, kad plunksna daugelyje indoeuropiečių kalbose skamba kaip pero, veer ir panašiai. Ir čia man šovė idėja, ar nereiškia šis žodis daikto, kuris dedamas po rašymo plunksna, kad ant jo galima būtų rašyti. T.y. popierą. Lygiai taip pat tariamas žodis yra LKŽe (http://www.lkz.lt/startas.htm). Kaip matome dar vienas kinietiško atradimo pavadinimas gali būti pilnai lietuviškas.
Kompasas. Turbūt visi įsivaizduojame, kas tai yra. Tik štai žodžio kilmė apskritai neaiški, kol nepaklausim, pavyzdžiui, kokios žemaitės Vilmos, o kaip žodį kampas ištartų žemaičiai? Kompas! Taip! Būtent taip daugelyje kalbų vadinamas šis keliautojams kelią nurodantis daiktas. Teisingai, nes jo veikimo esmė ir yra kampo nustatymas šiaurės krypties atžvilgiu, kad galima būtų sekti juo, plaukiant jūra ar keliaujant kokia dykuma ar stepe. Tik lietuviai čia jau persistengė prie savojo žodžio dar kartą pridėję galūnę –as ir gavę tikrai nevykusį žodį kompasas. Bet ir čia dar yra įdomybių. Jeigu vėl pažiūrėtume į lotynų kalbų palikuones, tai rastume, kad portugališkai (paskutinių keliautojų kalba) kompasas vadinasi žodžiu bussola, prancūziškai – boussole. Ir žinote, ką visa tai primena, o gi busilą tiek lietuviškai, tiek lenkiškai, tiek baltarusiškai, tiek žemaitiškai(!) reiškiantį ne kažin ką, o gandrą. O čia jau ir aisčiai keliautojai, ir gandro snapas, žinantis kryptį, kur skristi. Poetiški buvo tie mūsų protėviai, ne tokie kaip, kad kinietiškai ištariantys – činainčin.
Liko dar knygų spausdinimas. Čia jau pasakyti nieko negalima, nes šiais laikais knygų spausdinimas vadinamas graikišku ir labai jau dirbtinai išvestu žodžiu poligrafija, reiškiančiu daugkartinį spausdinimą. Gal iš tikrųjų tiems kinams sunku buvo pastoviai rašinėti hieroglifais ir jie sugalvojo tokį dalyką kaip molinių hieroglifų anspaudų sukūrimą, kuriuos, įvairiai sudėliojant, galima spausdinti tekstus. Galiu tik atkreipti dėmesį į patį žodį knyga. Jis irgi yra bendras visam baltų-slavų gyvenamajam arealui. O štai tame pačiame LKŽe (http://www.lkz.lt/startas.htm) yra labai įdomus vienos iš žodžio knygos reikšmės aprašymas: dar knygenos – Gleivinė III pilvelio vidaus plėvė yra raukšlėta, lyg atskiromis raukšlėmis sukarstyta, o visas jo vidaus paviršius panašus į knygas išvartytais lapais. Čia kalba eina apie gromuliuojančių gyvulių, pavyzdžiui, karvės, vieną iš skrandžio dalių. Reiškia ir žodis knyga kilo iš šios skrandžio dalies pavadinimo knygos, nes vargu, kad karvės kūno dalių pavadinimai būtų atsiradę vėliau, negu pats knygos pavadinimas.
Šilko kelio dėka bei tokių keliautojų ir rašytojų kaip Markas Polas dėka kiniečiai Europoje tapo populiarūs. Jų krašto peizažais, gyvenimo motyvais buvo mėgstama ištapyti freskomis dvarų sienas. Vieną iš tokių man pavyko pamatyti 2014-ais metais Prahoje, XVI-o amžiaus taip vadinamą Trojos pilį, kurioje kai kurios menės ištapytos Kinijos kraštovaizdžiais bei išdidintomis kinietiškomis miniatiūromis.
Na ir paskutinis dalykas, ko negalima praleisti, kalbant apie Kiniją, tai valgymo lazdelių.
Čia kažkada, valgant su jomis kiniečių restorane, šovė tiesiog geniali mintis. Juk tas lazdeles kažkas sugalvojo tam, kad nevalgytų su pirštais. Maisto ėmimas su dviem pagaliukais, tai lygiai toks pats veiksmas, kaip jo ėmimas pirštais. Šovė gi kažkam idėja padaryti tokį daiktą, nežinia tik ar Baltiesiems dievams, ar patiems kinams. Ir čia vėl turiu grįžti prie lingvistikos. Pasirodo, lazdeles senovės Kinijoje vadino žodžiu diwo (https://lt.wikipedia.org/wiki/Valgymo_lazdel%C4%97s). Dar daugiau. Pasirodo, Izraelyje, įsibrovėlių skitų buvimo vietose, irgi rado tokių pačių lazdelių. Ratas užsidarė. Belieka vėl žvilgtelėti į LKŽe (http://www.lkz.lt/startas.htm). Dyvas – tai nuostabus dalykas, taip ir įstrigęs kiniečių kultūroje…