Apie mūsų šventą žemę


TAIP GIMSTA PASAKOS…

Gyveno, kartą, didelė ARTOJĖLIŲ šeimyna. Turėjo tvirtą rąstinį namą. NAMAS buvo papuoštas meistrų
raižiniais. Tame name sugyveno bočiai su tėvais, vaikus-vaikaičius augino. Nieko jiems netrūko.
Turėjo savo Žemę.

Nedidelė ta ŽEMĖ buvo, bet graži ir turtinga.
Dangus ją lietum laimino. Laukuose ganėsi margos karvutės ir nubalnoti žirgeliai. Tvarteliuose globojami
kiti gyvūnėliai. Gausiai atsidėkodavo gyvūnai savo šeimininkams už RŪPESTĖLĮ. Vištytės auksinių
kiaušinių dėdavo. Karvutės su ožkelėmis gardžiu pieneliu lepino. Žąsytės – minkštų plunksnų, gražiems
sapnams dovanojo. Laukuose sirpo auksiniai rugiai. Vešėjo dobilėliai. Mėlynakiai linai parūpindavo BALTŲ drabužių darbams ir šventėms. Sodžiai ir sodeliai margaspalviais žiedais džiugino. Miško laumės ainius globojo, grybų-riešutų, saldžių uogų dovanojo. Laukų laumės stebuklingas žoleles puoselėjo, visokioms negandoms gydyti. Nelabąjį nuginti.

Rudenį nesustodavo malūno girnos. Dieną-Naktį sukosi, Saulę-Mėnuliu keisdamos. Artojėlių aruodai pildėsi. Vakarais, sesės prijuostes ausdavo, broliai vyžas pindavo. Senoliai išmintimi dalinosi, visokias pasakas
sekdavo. Po darbų-darbelių ateidavo poilsio metas. Per šventes, visa šeima, protėvių dainas dainuodavo. Jaunimas ratelius eidavo. Vaikai linksmus žaidimus žaidė. Augo vaikai gražūs ir protingi. Mylėjo savo ŽEMĘ-MAITINTOJĖLĘ. Gerbė Tėvus ir Bočius. Paukščiai ir žvėrys Dangų ir Saulę šlovino.

Net, mažiausias ŠLIUŽAS savo ŽEMĘ GARBINO.
IR kilniais darbais GYNĖ GIMTĄJĮ KRAŠTĄ nuo visokių 
negandų.

ŽEMĖ GANDAIS PILDĖSI…

KUR, mažytis ŠLIUŽAS? – Saulužėlė paklausė. Dangus patalais apsiklojo, lietum pasipylė ašaros.

NĖRA! Gyvųjų tarpe. Motina – ŽEMĖ į guolį PRIĖMĖ…
Mažas buvo ŠLIUŽAS, bet mintimis GALINGAS.

Išsigando jo velniai. Kad kilnių minčių nebūtų, sudegino, nelabasis Slibinas, sukneždino žilą galvelę.
Kraujais apsipylė troba. Velniai ir velniūkščiai tą trobą dabojo. Nedavė doriems Artojėliams prie jos
artintis. Kad nesuprastų našlaičiai Slibino keršto, velnių – grobuonių tikslų.

Bet, GANDAIS ŽEMĖ PILDĖSI… Nepatikėjo žmonės, kad Šliužas pats pasimirė…

ŠIENE riebūs velniai džiugiai vartėsi. Slibinui, Artojėlių ŽEMĘ parduot ruošėsi. Po to, sukelti kruviną puotą ketino. Kanopomis MOTINĄ-ŽEMĘ trypdami. Bet, pamiršo nelabasis savo patirtį. Kai nepanešė, net, Puntuko vienintelio! Puikybė akis ir protą aptemdė. Popieriais ir turtais Dušią pakeitė. Manė kipšai, kad pakirs VIENĄ ĄŽUOLĄ ir kiti medžiai virs Drebulėm. Kad, negins savo ŽEMĖS – LIETUVOS, išvaryti už Marių Gyliai. APSIRIKO.

Tie Gyliai, vėl praaugs Bočių Žemėje! Sučiulbės paukščiai Giesmę Gyvenimui, jaunų Ąžuolų vainikuose.

 

Print Friendly, PDF & Email