Apie mūsų šventą žemę

TAIP GIMSTA PASAKOS…

Gyveno, kartą, didelė ARTOJĖLIŲ šeimyna. Turėjo tvirtą rąstinį namą. NAMAS buvo papuoštas meistrų
raižiniais. Tame name sugyveno bočiai su tėvais, vaikus-vaikaičius augino. Nieko jiems netrūko.
Turėjo savo Žemę.

Nedidelė ta ŽEMĖ buvo, bet graži ir turtinga.
Dangus ją lietum laimino. Laukuose ganėsi margos karvutės ir nubalnoti žirgeliai. Tvarteliuose globojami
kiti gyvūnėliai. Gausiai atsidėkodavo gyvūnai savo šeimininkams už RŪPESTĖLĮ. Vištytės auksinių
kiaušinių dėdavo. Karvutės su ožkelėmis gardžiu pieneliu lepino. Žąsytės – minkštų plunksnų, gražiems
sapnams dovanojo. Laukuose sirpo auksiniai rugiai. Vešėjo dobilėliai. Mėlynakiai linai parūpindavo BALTŲ drabužių darbams ir šventėms. Sodžiai ir sodeliai margaspalviais žiedais džiugino. Miško laumės ainius globojo, grybų-riešutų, saldžių uogų dovanojo. Laukų laumės stebuklingas žoleles puoselėjo, visokioms negandoms gydyti. Nelabąjį nuginti.

Rudenį nesustodavo malūno girnos. Dieną-Naktį sukosi, Saulę-Mėnuliu keisdamos. Artojėlių aruodai pildėsi. Vakarais, sesės prijuostes ausdavo, broliai vyžas pindavo. Senoliai išmintimi dalinosi, visokias pasakas
sekdavo. Po darbų-darbelių ateidavo poilsio metas. Per šventes, visa šeima, protėvių dainas dainuodavo. Jaunimas ratelius eidavo. Vaikai linksmus žaidimus žaidė. Augo vaikai gražūs ir protingi. Mylėjo savo ŽEMĘ-MAITINTOJĖLĘ. Gerbė Tėvus ir Bočius. Paukščiai ir žvėrys Dangų ir Saulę šlovino.

Net, mažiausias ŠLIUŽAS savo ŽEMĘ GARBINO.
IR kilniais darbais GYNĖ GIMTĄJĮ KRAŠTĄ nuo visokių negandų.

ŽEMĖ GANDAIS PILDĖSI…

KUR, mažytis ŠLIUŽAS? – Saulužėlė paklausė. Dangus patalais apsiklojo, lietum pasipylė ašaros.

NĖRA! Gyvųjų tarpe. Motina – ŽEMĖ į guolį PRIĖMĖ…
Mažas buvo ŠLIUŽAS, bet mintimis GALINGAS.

Išsigando jo velniai. Kad kilnių minčių nebūtų, sudegino, nelabasis Slibinas, sukneždino žilą galvelę.
Kraujais apsipylė troba. Velniai ir velniūkščiai tą trobą dabojo. Nedavė doriems Artojėliams prie jos
artintis. Kad nesuprastų našlaičiai Slibino keršto, velnių – grobuonių tikslų.

Bet, GANDAIS ŽEMĖ PILDĖSI… Nepatikėjo žmonės, kad Šliužas pats pasimirė…

ŠIENE riebūs velniai džiugiai vartėsi. Slibinui, Artojėlių ŽEMĘ parduot ruošėsi. Po to, sukelti kruviną puotą ketino. Kanopomis MOTINĄ-ŽEMĘ trypdami. Bet, pamiršo nelabasis savo patirtį. Kai nepanešė, net, Puntuko vienintelio! Puikybė akis ir protą aptemdė. Popieriais ir turtais Dušią pakeitė. Manė kipšai, kad pakirs VIENĄ ĄŽUOLĄ ir kiti medžiai virs Drebulėm. Kad, negins savo ŽEMĖS – LIETUVOS, išvaryti už Marių Gyliai. APSIRIKO.

Tie Gyliai, vėl praaugs Bočių Žemėje! Sučiulbės paukščiai Giesmę Gyvenimui, jaunų Ąžuolų vainikuose.

Apie mus kalba. Seimo rinkimų dalyviai: Lietuvos liaudies partija

Artėjant Seimo rinkimams, LRT RADIJAS rengia specialias laidas, kurios skirtos pristatyti debatų dalyvius. Pirmadienį debatuose susitinka Lietuvos liaudies partija ir Lietuvos lenkų rinkimų arkcija-Krikščionių šeimų sąjunga. Būtent su pastarosios partijos veikla ir istorija kviečiame susipažinti.

prunskiene

Apie KGB slapyvardį vėliau pamiršo

„Man reikėjo pasakyti kokį nors simbolinį žodį, kuriuo aš galėčiau paskambinusi neminėdama savo pavardės prisistatyti. Turėjau pranešti, jeigu važiuosiu į kitą miestą. Kilo mintis – tokiam tikslui tiktų koks nors raganos simbolis. Žinau vienintelę raganą – Šatrijos Raganą“, – viename interviu sakė Kazimira Prunskienė.

Būtent šis slapyvardis, siejamas su KGB, ilgai persekiojo ilgametę politikę K. Prunskienę. Nors vadinamajame pamestame interviu K. Prunskienė nuodugniai papasakojo slapyvardžio kilmę, jau 2008 m. metais, būdama žemės ūkio ministre, ji savo žodžių prisiminti nebenorėjo.

K. Prunskienė turėjo ir daug kitų titulų – Gintarinė ledi, be kelių minučių Lietuvos prezidentė, ekspremjerė, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos lyderė ir Lietuvos liaudies partijos įkūrėja.

Savo kandidatūros į pirmininko postą nebesiūlė

2009 m. nutilus įvairioms kontroversijoms, persekiojusioms K. Prunskienę, ir praėjus rinkimams į Europos Parlamentą, kurie Valstiečių liaudininkų sąjungai buvo nesėkmingi, pasigirdo spėlionių kad K. Prunskienė kartu su savo bendražygiais partiją ketina palikti.

Valstiečių liaudininkų sąjunga susikūrė, kai susivienijo K. Prunskienės Naujosios demokratijos, buvusi moterų, partija ir Valstiečių partija. Valstiečiams liaudininkams ji vadovavo iki 2009 m., tačiau daugiau savo kandidatūros į pirmininkus nebekėlė.

Tokį žingsnį aiškino noru savarankiškai dalyvauti prezidento rinkimuose. Tačiau būta svarstymų, jog tokį kelią pasirinko nenorėdama kovoje dėl partijos vadovo posto pralaimėti ambicijų ją išstumti neslėpusiam verslininkui Ramūnui Karbauskiui.

Skatino bendradarbiauti su Rusija

Lietuvos liaudies partija pradėta kurti 2009 m. pabaigoje, kaip Lietuvos liaudies sąjūdis, tačiau pastarąjį pavadinimą registruoti atsisakė Teisingumo ministerija. Partija dabartiniu pavadinimu įregistruota 2010 m. pavasarį.

Liaudininkams garsiai skelbiant apie veiklos pradžią, jų pasveikinti atvyko ir Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas. Praėjus metams, K. Prunskienė bendražygių suvažiavime gynė draugystę su Rusija.

„Manau, kad ypač palanku dirbti su partneriais Rusijoje, jos regionuose, taip pat kaimyninėje Baltarusijoje, Kazachstane ir kitose šalyse, kur ekonomikos potencialas ir prekių bei paslaugų vartojimas turi ilgalaikę tendenciją augti. Mes nepasidavėme konservatorių spaudimui ir jų išpuoliams, kaltinant ir mane, ir visą partiją, esant prorusišką. LLP pasisako už išmintingą užsienio politiką, kuri turi būti išmintingai orientuotą į nacionalinių interesų įgyvendinimą“, – suvažiavime kalbėjo K. Prunskienė.

Su „Jedinaja Rosija“ pasršayto memorandumo dar nenutraukė

Stoti į gynybinę poziciją prireikė po to, kai K. Prunskienei pasipylė kaltinimai, kad ši tais pačiais metais dalyvavo Vladimiro Putino partijos „Jedinaja Rosija“ suvažiavime ir su judėjimu pasirašė bendradarbiavimo memorandumą.

Jo tekste akcentuota, kad Lietuvos liaudies partija ir visos Rusijos politinė partija „Jedinaja Rosija“ konsultuosis ir keisis informacija Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos situacijai, dvišaliams ir tarptautiniams santykiams aktualiais klausimais.

Grįžusi iš suvažiavo Rusijoje, K. Prunskienė surengė spaudos konferenciją, norėdama papasakoti savo įspūdžius.

„Įdomiausia žinia, kuri buvo paskelbta ir kurios visi labai laukė, […] kurią paskelbė Vladimiras Putinas (nors jis nėra partijos narys, bet jis pirmininkauja, lyderiauja partijoje, kuri rėmė jį kaip prezidentą ir kaip premjerą), – jis apsisprendė dalyvauti kituose prezidento rinkimuose ir pasiūlė dabartiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui vesti „Jedinaja Rosija“ sąrašą kituose Dūmos rinkimuose“, – pasakojo K. Prunskienė.

Tai buvo 2011 m. rugsėjį ištarti žodžiai. Bent jau iki šiol partija nepaskelbė nutraukusi memorandumą su „Jedinaja Rossija“.

Tikino, kad 50 proc. Lietuvos per mėnesį uždirba 10 tūkst.

Tačiau partijos lyderę ištiko nelaimė. K. Prunskienę pakirto insultas ir ši pasitraukė iš politikos. Naujuoju partijos vedliu tapo buvęs Seimo narys Andrius Šedžius.

„Manau, kad gyvenu lygiai taip pat, kaip gyvena didžioji dalis lietuvių. Na, gal nebūsiu toks optimistiškas. Gal 50 proc. Lietuvos gyventojų taip gyvena. Mano kaimynas gyvena dar prabangiau nei aš“, – dar prieš tapdamas partijos pirmininku pasakojo A. Šedžius.

Tai tas pats verslininkas, kuris mielu noru televizijai rodė savo namus ir automobilius. Tačiau, anot jo, taip pat gyveno pusė šalies žmonių. Ir pasirodo, kad gauna štai tokį atlyginimą: „Manau, kad mėnesio pajamos sudaro 10 tūkst. eurų.“

Konkurenciją sudarė sekspertė

A. Šedžiaus istoriją galime pradėti ir dar anksčiau. Dvejus metus prieš tai, dar būdamas Seimo ir socialdemokratų partijos nariu, A. Šedžius Šiauliuose gavo „superkugelio“ nominaciją.

Tuo metu „Šiaulių kraštas“ rašė, kad jam tokia nominacija skirta už dažnas viešas kalbas, savireklamą, savo turtų demonstravimą, bet nieko neveikimą. Tokią nominacija politikas gavo tada, kai nusprendė palikti Lietuvos socialdemokratų partiją.

A. Šedžius partijos pirmininku tapo itin svarbiu organizacijai metu. Tais pačiais metais prie Lietuvos liaudies partijos prisijungė Tautinė partija „Lietuvos kelias“, kurios vadove tuo metu buvo Lilijana Astra, aršiai kritikavusi Andriaus Kubiliaus vyriausybę, lenkų tautinę mažumą, teigdama, kad ji negali gauti išskirtinių teisių, kaip antai nelietuviškų raidžių rašybos pasuose.

Kaip tik tuomet liaudies partijos lyderis A. Šedžius tapo pirmuoju sąrašo numeriu į 2014-ų metų Europos Parlamento rinkimus.

Tačiau greitai žiniasklaidą apskriejo žinia, nustebinusi ir A. Šedžių. Kartu su juo į Europos Parlamentą nuo partijos kandidatuoja Milda Bartašiūnaitė-Rudalevičienė, anksčiau save vadinusi sekseksperte.

Kelias į EP buvo užkirstas

Pasiskelbusi, kad kandidatuoja į Europos Parlamentą, vienintelė Lietuvoje sekspertė pakeitė įvaizdį. Pradėjo aktyviai kovoti už jaunimo dorovę ir garinti actą. Kaip aiškino pati, garinti actą neva reikėjo siekiant neapsinuodyti lėktuvų danguje paliekamais garais. Ji pati šį procesą filmuodavo, bandydama įrodyti acto poveikį.

O į Europą jos keliai pasuko, kaip aiškino pati, norint išmėžti mėšlą iš Europos Parlamento. Tačiau A. Šedžius pareiškė, kad M. Bartašiūnaitė- Rudalevičienė jokių šansų laimėti neturi.

Vis dėlto Lietuvos liaudies partija negalėjo dalyvauti artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose. A. Šedžiaus vadovaujama partija, kurios rinkimų sąrašą paįvairino seksekspertė, nesurinko pakankamai parašų. Viltys keliauti į Briuselį žlugo.

Partiją piktino autokratiška elgsena

Nepasisekus rinkimuose, Šiaulių milijonieriui atėjo juodas laikotarpis. Nespėjus įsibėgėti 2015-iesiems, Lietuvos liaudies partija išbraukė politiką iš sąrašų.

Partija teigė, kad daugelį tarybos ir eilinių partijos narių šokiravo įžūli ir autokratiška A. Šedžiaus elgsena. Nariai neapkentė esą vienvaldiškų partijos pirmininko sprendimų, ignoruojant daugumos tarybos bei valdybos narių nuomonę.

Tuo metu jau buvęs partijos pirmininkas pavadino tai neteisėtu perversmu, nors galiausiai pats pasitraukė ir stojo į partiją „Tvarka ir teisingumas“. Tai jau trečia partija jo politinėje karjeroje.

Išsiskyrimas nebuvo gražus. Su buvusiais bendražygiais ekspirmininkas atsiskaitė per policiją.

Prie partijos vairo stojo signataras

Nors buvo planuota, kad partiją į šių metų rinkimus ves kitas žmogus, vasarą į partijos areną žengė vienas iš Sąjūdžio veikėjų, signataras Rolandas Paulauskas. Jis – naujasis pirmininkas.

R. Paulauskas siejamas su Tautos pažangos partija. Ji susiformavo Atgimimo laikais Kauno Sąjūdžio Tarybos viduje. Jos lyderiu tapo būtent R. Paulauskas. Partija, kartais sulaukia kaltinimų, kad būtent dėl jos nepavyko liustracija, įstatymas, kuris turėjo apriboti komunistų partijos atstovams eiti svarbias valstybines pareigas.

Pasitraukęs iš Seimo, R. Paulauskas ėmė vesti televizijos laidą, „Kas geresnio, premjere?“.

Kaltinimų buvo pažirę ir dėl šios laidos. Esą buvo bandoma įtikti tuomečiam premjerui Adolfui Šleževičiui. Vėliau R. Paulauskas vedė ir kitas laidas, dar vėliau perėjo į verslą, o nuo 2009 m. vedė radijo laidą „Naktigonė“.

Ketino tapti prezidentu

Palikęs radiją R. Paulauskas 2014 m. bandė tapti Lietuvos prezidentu, tačiau į rinkimų biuletenius nepateko, nes nesurinko reikiamo parašų kiekio.

Jo aktyvumo žiburys buvo ryškiausias, kai Lietuva turėjo stoti į Europos Sąjungą. Dabartinis liaudies partijos vadovas 2003 m. garsiai pasisakė prieš stojimą į bendriją. Tiesioginiame eteryje jis ginčijosi su ta pačia K. Prunskiene.

„Štai yra kažkoks geras dėdė, kuris gyvena nežinia kur, kuris žada mums duoti visose srityse. Nereikia žinoti jokių skaičių, nereikia žinoti jokių sutarčių. Aš kalbu paprastam žmogui, Lietuvos piliečiui – užduokite sau vieną paprastą klausimą – kai jums sako, kad sumokėjus vieną litą, jūs gausite du atgal, paklauskite savęs ir kitų – kas bus tas mokėtojas“, – tvirtino apie tariamą ES finansavimą kalbėjo R. Paulauskas.

Apie ES nuomonę greitai pakeitė

Birželį Lietuvos liaudies partijos suvažiavime jis jau kalbėjo, kad lietuviai ES gyvena labai gerai, geriau nei galvoja. Bet šį kartą, nors ir atradęs džiaugsmą prieš tai kritikuotame valstybių projekte, jo neapykantos susilaukė televizija.

„Valstybinė televizija šiuo metu teikia visiškai nerealią informaciją apie tai, kas vyksta tiek Vakarų Europoje, tiek apskritai pasaulyje. Tai yra labai vienapusiška, propagandinė, ideologizuota, propagandinė informacija“, – su tokiomis ir kitomis žinutėmis šiais metais į Seimo rinkimus keliauja R. Paulauskas.

Kartu su juo į Seimą nori patekti staliai, keliautojai po pasaulį, teatro režisieriai, tautininkai, filologai, emigrantai, statybininkai ir kiti įvairiausių profesijų žmonės.

Lietuvos liaudies partija kol kas valdžioje dar nebuvo. 2012 m. rinkimuose partija šliejosi prie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, tačiau mandatų iškovoti nepavyko. Praeituose savivaldos rinkimuose partija gavo dvi vietas Šiaulių miesto taryboje, dvi vietas – Kalvarijos, vieną – Jurbarko savivaldybėse.

Partija buvo įkurta, tikintis kad ji atspindės centro politinę srovę. Šiuo metu ji turi beveik 3 tūkst. narių.

Apie ką kalbėjosi A.Merkel ir D.Trampas?

Vokietijos kanclerė Angela Merkel vakar Vašingtone susitiko su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump). Pokalbių metu didžiausias dėmesys skirtas transatlantinei prekybai ir geopolitikai.

RP_5

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

Pabandykime kartu su skaitytojais pamąstyti: jeigu ir toliau Vokietijos automobiliai, gaminami Meksikoje, kur yra maži atlyginimai ir atitinkamai maža tų automobilių savikaina, ateina į Amerikos rinką, ar gali amerikietiški automobiliai, pagaminti JAV, kur algos ir gamybos standartai dideli, konkuruoti su šia produkcija? Žinoma, negali. Vadinasi, tų interesų suderinti neįmanoma, galima tik pasidalinti rinką ir sakyti: jūs mums nusileiskite čia, mes jums nusileisime ten… Tik toks gali būti suderinimas.

Tačiau jeigu D.Trampas ir toliau deklaruoja, kad jis nori grąžinti darbo vietas ir gamybą į Ameriką, tai jis turės daryti, ką ir žadėjo per rinkimų kampaniją. Beje, jis ir tiems patiems vokiečiams sakė, kad taikys muitus jų automobiliams. Be abejo, A.Merkel į JAV nuskrido ir dėl to, tai yra svarbu, tačiau vargu ar svarbiausia.

Pirmiausia A.Merkel neturi atsakymo, kaip jai elgtis tarptautinėje erdvėje, pavyzdžiui, ką daryti su Rusija, kokia JAV pozicija santykių su Kinija klausimais, ir t.t. Nes, žvelgiant iš šalies, sunku suprasti, koks tas D.Trampas yra. Viena jis kalbėjo prieš rinkimus, kita jis kalba dabar, be to, jam daromas milžiniškas spaudimas, ir tai smarkiai koreguoja netgi paties D.Trampo planus. Jis tiesiog daugelio dalykų negalės padaryti dėl to spaudimo – akivaizdu, kad visa tai veda į prezidento apkaltą…

Savo ruožu ir A.Merkel turi jam ką papasakoti. Nes ji daug metų bendrauja su Vladimiru Putinu, be to, ji kitados netgi mokslus Donecke yra baigusi, puikiai kalba rusiškai, buvusi komjaunuolė iš Rytų Vokietijos. Manau, kad ir D.Trampas norėtų su tokiu žmogumi pasišnekėti, nes pats D.Trampas praktikos prasme yra gana tolimas Europos politikai, jis tik dabar žengia į šitą lauką…

Taigi čia bus aptarinėjami ir geopolitiniai, ir ekonominiai reikalai. Nes jeigu D.Trampas tesės savo pažadą taikyti muitus Vokietijos automobiliams, vokiečiams bus milžiniškas smūgis. Bet vokiečiai JAV rinkoje parduoda ne tik automobilius – ten dirba ir tokie milžiniški koncernai, kaip „Siemens“ ar BASF, kurie taip pat JAV kuria darbo vietas.

Pasaulyje tokio tipo reikalai visada sprendžiami ieškant kompromiso – tu negali pasiimti visų darbo vietų arba visų atiduoti. Didžiausia blogybė tiek JAV, tiek Vakarų Europos buvo ta, kad per pastaruosius dešimtmečius pernelyg daug darbo vietų buvo atiduota Kinijai. Čia turi būti pasiektas kažkoks balansas, o dabar nueikite į bet kokią buitinių prekių parduotuvę ir visur pamatysite daugiausia kiniškas prekes. Tas pats ir Amerikoje.

Analitinė ataskaita NATO apie švietimą TSRS 1959 m.

1959 m. dr. C.R.S. Mendersas paruošė NATO mokslo reikalų komitetui ataskaitą tema „Mokslinis-techninis išsilavinimas ir kadrų rezervai TSRS“.

1959

Ištrauka (įžanga):

„Kai prieš kiek daugiau nei 40 metų susikūrė TSRS, valstybei teko susidurti su milžiniškais sunkumais. Šalies pietuose derlius buvo sunaikintas skėrių antplūdžio, todėl trūko maisto ir krito gyventojų moralinė dvasia. Gynybai beveik niekas nebuvo palanku, išskyrus racionalų teritorinių ir klimatinių sąlygų panaudojimą. Valstybė atsiliko švietime ir kitose socialinėse sferose, neraštingumas buvo masinis ir po beveik 10 metų tarybinė spauda vis pranešdavo apie nepakitusį raštingumo lygį. Prieš 40 metų beviltiškai trūko apmokytų kadrų, reikalingų išvesti tarybinę liaudį iš sunkios padėties, o šiandien TSRS ginčija JAV viešpatavimą pasaulyje. Tai pasiekimas, prilygstantis bet kokiems kitiems šiuolaikinėje istorijoje.“

Amerika smogė Sirijai. Kas po to laukia mūsų? Rolandas Paulauskas

Jungtinėms Valstijos įvykdžius raketų smūgį prieš Sirijos armijos bazę, iš kurios, kaip įtariama, šią savaitę pakilo lėktuvai su cheminiu ginklu, kilo įtampa tarp JAV ir Rusijos dėl JAV karinio vaidmens Sirijoje.

rp3

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

Kai kalbama apie „neginčijamus įrodymus“, tai visuomet reikia prisiminti, kiek tokių „įrodymų“ jau yra buvę… Mes girdėjome ir apie garsųjį Kolino Pauelo (Colin Powell) mėgintuvėlį, kai ieškojo masinio naikinimo ginklo Irake, ir kitų panašių atvejų. Žinome, kad tuometinis britų premjeras Tonis Bleras (Tony Blair) net atsiprašė, kad anglai suklydo, dalyvaudami tame konflikte…

Mes dabar nesame Sirijoje ir nesame kažkokie cheminio ginklo specialistai, bet pažvelkime į šį reikalą vadovaudamiesi elementaria logika. Pirmiausia Bašaras al Asadas (Bashar al-Assad) arti pergalės, visa karo eiga eina jo naudai, šitie islamistai stumiami iš savo pozicijų į vis mažesnę erdvę. Patys amerikiečiai kartu su savo Vakarų sąjungininkais jau praėjusią savaitę pasakė, kad B.al Asadas gali ir likti poste, nors prieš tai visą laiką sakydavo, kad jis turi pasitraukti. Tai dabar iškelkime sau klausimą: jeigu jis nenaudojo cheminio ginklo tada, kai jam buvo labai blogai, kodėl jis turėjo jį panaudoti dabar, kai, vykstant karui, įvyko aiškus persilaužimas jo naudai? Juk jis puikiai suvokia, kuo tai gali baigtis.

Jeigu tikėtume amerikiečių versija, tuomet reikia B.al Asadą laikyti visišku kvailiu ir absoliučiai neadekvačiu veikėju. O juk to niekas negali pasakyti, nes jis kaip tik įrodė, kad yra sugebantis suvaldyti situaciją. Niekas juk nesitikėjo, kad jis apskritai atsilaikys šioje kovoje. Nes krito ir Libija, ir Irakas, kuriems vadovavo kur kas karingesni vadovai.

Prisiminkime, 2013 m. buvo situacija, kai amerikiečiai ruošėsi bombarduoti Siriją, ir B.al Asadas atidavė cheminį ginklą prižiūrint tarptautinei bendruomenei, įsileido įvairias inspekcijas ir t.t. O dabar – ir vėl cheminė ataka… Aš linkęs patikėti ta versija, kad kaip tik islamistai turi rimčiausią motyvą panaudoti tokį ginklą. Nes jiems jau nėra kur dėtis ir vienintelė viltis – kažkaip į karą įtraukti didžiąsias pasaulio galybes, nes priešingu atveju jie tą karą visiškai pralaimi. Maža to, jie tą cheminį ginklą buvo panaudoję ne vieną kartą, vadinasi, jie turi tokių galimybių. Todėl, matyt, iš tikrųjų yra taip, kaip sakė Sirija, – jie bombardavo jų sandėlius, o ten buvo laikomas cheminis ginklas…

Bet yra dar vienas labai pavojingas dalykas. Amerikos prezidentas yra tokioje padėtyje, kad jam reikia įtikti savo daliai visuomenės, visai politinei aplinkai, ypač tai, kuri rengia jam apkaltą. Čia labai panaši situacija į tą, kai kitados Klintonas susidėjo su savo Monika, ir kad nukreiptų visą dėmesį, labai lengvai pasirašė dėl Jugoslavijos bombardavimo. Todėl aš bijau, kad D.Trampas, priverstas aplinkybių, sugalvos ir toliau bombarduoti Siriją. Tik yra esminis skirtumas – Sirijoje šiandien yra Rusijos pajėgos. Jeigu amerikiečiai ryšis bombardavimui, niekas nežino, ką darys Rusija. O jeigu ji atsakys, stos aktyviai Sirijos pusėje, tuomet trečiasis pasaulinis…

Albinas Kurtinaitis. Lietuviška Kristaus istorija

LLP požiūris į religijas – neutralus ir siūlantis palikti tikėjimo klausimus po to, kai susitariame, kad pirmiausiai visi esame lietuviai.„7. Ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma tikintysis?

Visi Lietuvoje gyvenantys žmonės turi vienokius arba kitokius religinius įsitikinimus. Kiti neturi jokių religinių įsitikinimų. Ir štai kad veikti vieningai tokioj įvairialypėj tikėjimo erdvėj, mes siūlome tokį klausimą: ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma tikintysis? Jei jūs atsakote, kad pirma esate lietuvis, tai po to galite ginčytis iki svieto pabaigos apie įvairiausias tikėjimo nuostatas, su visa pagarba vieni kitiems, neišeidami iš štai šito lietuviškumo lauko. Jei jūs pirma lietuvis – po to būkit kas tik norit.“ (LLP pirmininkas, signataras Rolandas Paulauskas)Švietėjiškais tikslais siūlome susipažinti su Albino Kurtinaičio  „Lietuviška Kristaus istorija“.

(Albinas Kurtinaitis – Etnokultūros tyrinėtojas, išleidęs knygas „Baltasis žodis“, „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“, „Milda. Karalaitė ir varinis vilkas“, „Lietuvių tautosakos pradžiamokslis“, „Senieji vyžiai ir jų paminklai“, „Garnio vaikai“, „Tautos dvasios turtai“, žinomas itin savitu požiūriu į mūsų tautos, netgi pasaulio istoriją, kultūrą.
Čia pateikiama šviesuolio požiūris į Mozės, Jono Krikštytojo, Kristaus, Judo istorijas, senovės Lietuvos vieta pasaulio dvasiniame gyvenime).

Airijos lietuviai pagerbė Joną Vytautą Žemaitį

Airijos lietuvių golfo draugija „Vyčiai“ gruodžio 6 dieną šalia Dublino sukvietė golfo mėgėjus į rengiamą golfo turnyrą skirtą Lietuvos partizanų vado ir valstybės vadovo Jono Vytauto Žemaičio 60-tosioms mirties metinėms paminėti.

Turnyre sudalyvavo 8 golfo mėgėjai. 6 iš Dublino ir 2 iš Klaipėdos, specialiai atvykę sudalyvauti rengiamame turnyre.

Turnyre pirma vieta atiteko Rolandui Vizbarai, antra vieta – Gintarui Jakštui ir trečia vieta – Justui Bujanauskui.

Renginio dalyviai buvo apdovanoti paguodos prizais bei nugalėtojo taure, kuriuos įsteigė Lietuvos liaudies partijos Airijos skyrius.

Golfo draugijos prezidentas bei Lietuvos liaudies partijos Airijos skyriaus valdybos narys Ridas Bieliajevas įteikdamas rėmėjų prizus pasidžiaugė jog turnyras sulaukė svečių iš Lietuvos. Jo teigimu, tai paskata mūsų draugijai ir toliau rengti tokio pobūdžio turnyrus. Taip pat pabrėžė jog Lietuvos liaudies partija labai džiaugiasi tokiomis iniciatyvomis kurios turi išliekamąją vertę bei telkia lietuvius Airijoje.

Turnyro organizatorius, draugijos „Vyčiai“ narys Andrius Ribačiauskas paskatino draugijos narius plėsti veiklą, traukti narius ir visiems aktyviau įsilieti į organizacijos valdimą. Jis padėkojo Lietuvos liaudies partijai už įsteigtus prizus ir pasidžiaugė jog Airijoje yra judėjimas kuriam aktualu prisiminti ir pagerbti Lietuvos didvyrius tokius kaip Jonas Žemaitis, kurių dėka Lietuva išliko stipri ir atgavo laisvę.

Sekančią dieną, sekmadienį, lietuvių kunigas Airijoje Egidijus Arnašius aukojo šventas mišias už Joną Vytautą Žemaitį.

Renginio organizatoriai pakvietė visus golfo mėgėjus aktyviai sudalyvauti kitame, pavasarį rengiamame golfo turnyre.

Geopolitikos paslaptys. Ukraina: kas vyksta, kas kaltas, kas laukia. Atviras interviu.

Ukrainos ekonomikos eks-ministras Viktoras Suslovas apie visų naujausių reformų tikslus.

Daugelis Rusijos piliečių, prisižiūrėję TV naujienų ir šou laidų įsitikino, kad Ukraina tuoj-tuoj  žlugs. Ekonomika subyrės, šalis skils, žmonės išeis į naują Maidaną – prieš Porošenko ir banderovcus. Rusijos piliečiai ramina save tuo, kad ukrainiečiai niekada neleis įtraukti savo šalies į NATO. O Kijevas – rusiškų miestų motina – net baisiausiame sapne nesirįš karui su Maskva.
Išklausykime Ukrainoje gyvenantį žmogų, kuris verda jos politiniame ir ekonominiame gyvenime ir puikiai mato, kuria linkme juda šalis. O svarbiausia – pasiryžęs ramiai ir dorai, be nereikalingos propagandos, apie tai kalbėti.
Šis žmogus – ekonomikos eks-ministras, Ukrainos Saugumo ir apsaugos komiteto narys. Jis atsakė į Ukrainos žurnalistės Elenos Vavilovos klausimus. Interviu duotas Kijevo leidiniui – „2000.ua“. Kalbėjosi ukrainietiškai ir tai buvo skirta Ukrainos skaitytojui.

BLOGIAUSIA, ŽINOMA, PRIEŠAKY!

– Viktorai Ivanovičiau, Rusija nuolatos prognozuoja Ukrainai ekonominį kolapsą. O Ukrainos valdžia skelbia apie ekonomikos augimą, grivnos stabilizaciją. Aišku, kad abiem atvejais dirba propaganda. Ką apie tai kalba ekonomikos mokslas?
– RF piliečiai savo prognozėse ir vertinimuose tradiciškai daro klaidas. Ukrainos ekonomikos kolapso nebus, nepaisant tos pačios Ukrainos ekonominės būklės. To neleis Vakarai. Ukraina Vakarams reikalinga kaip taranas kovoje su Rusija. Todėl Ukrainai ir naikinimo ginklus duos nemokamai ir kariuomenę ištreniruos. Ir su patriotiško jaunimo auklėjimu padės, ir kaip istoriją perrašyti paaiškins.
Kol Rusija laukia kada subyrės Ukrainos ekonomika, laikas veikia prieš Rusiją. Tuo laiku Ukraina stiprina savo karines ir politines pajėgas. Vakarų pozicijos stiprės iki „didžiojo sandėrio“.
Jei kalbėtume apie ekonominį augimą, tai mokslas sako, kad kilimas prasideda tada, kai gamybos lygis perauga prieškrizinį. Ukrainos prieškrizinis gamybos lygis – tai 2013 metai, prieš Maidaną. Šiandieną Ukrainos BVP mažesnis 15-ka proc. Kai mes peraugsim 2013-ųjų rodiklius, galėsime kalbėti apie augimą ir pakilimą. Dabartiniais tempais tam kad atstatytume ekonomiką mums prireiks nuo 5-kių iki 10-ties metų.

Bet kokiu atveju Ukrainai teks atiduoti didžiules skolas. Ir tyliai, skurdžiai gyventi…

Paskutinieji pramonės gamybos rodikliai vėl rodo smukimą. Tik atsiradus augimo užuomazgoms, Ukrainos valdžia blokados pagalba atkirto Donbaso gamyklas, kurios priklausė Ukrainai. Mes praradome 33 mlrd. grivnų per metus mokesčiais, kurie ėjo į Ukrainos biudžetą. Ukraina prarado valiutos srautus, kurie ėjo iš metalo eksporto ir pigų antracitą Ukrainos energetikai. Prarado gamyklas, kurios buvo perimtos „separatistų“.

Dabar mes didžiuojamės tuo, kad pirksime antracitą iš JAV. Na žinoma! Mus pats Trumpas pagyrė! O dar mes planuojame importuoti suskystintas JAV dujas. Leiskite paklausti: blokada buvo įvesta Amerikos valstijų savininkų naudai? Tegu kas nors pabando mane įtikinti, kad tai Ukrainos naudai.

– O kieno interesuose bankų „išvalymas“, kuris vyksta pilnu tempu?

– Uždaryti 90 Ukrainos komercinių bankų. „Nuopelnai“ bankų srityje – akivaizdūs. To pasėkoje pražuvo šimtai milijardų grivnų – verslo ir piliečių sukauptų lėšų bei depozito. Kažkam tai pelnas, o kitiems – nuostolis. Kai kas mato tyčinį Ukrainos bankininkystės sektoriaus „išvalymą“ tam, kad čia ateitų užsienio bankai. Bet reikia suprasti, kad šitos reformos eina TVF ideologijos fone. Dėl to blogiausia dar priešaky.

Net prie nominalaus pajamų augimo Ukrainos piliečiai skursta, nes kyla produktų ir poreikio prekių kainos, nuolat auga šildymo, elektros, dujų tarifai. Dėl to jau daug žmonių pateko už skurdo ribos. Dabar bus mažinamos subsidijos mažai aprūpintiems. Žodžiu, eina masinis visuomenės turtų perskirstymas – oligarchų, monopolistų, korumpuotos valdžios naudai. Propagandinės ideologijos lozungų šešėlyje tikroji padėtis tik blogės.

LŪZERIAI IR BENEFICIANTAI

– Pasak Porošenko, įvažiavimas be vizų į ES – istorinis įvykis. Nes Ukraina visiškai atsikratė Rusijos. Ką šiuo atžvilgiu gavo ir ką prarado abi susitarimo šalys?

– Aš ne vieną kartą įrodinėjau kritinę svarbą Ukrainos ekonomikai palaikyti ekonominius ir mokslinius ryšius su Rusija. Dabar jau nustojau apie tai kalbėti. Šitie ryšiai jau neatstatomai prarasti. Ten, kur buvo gyvybiškai svarbu Rusijai, ji išleido milijardus ir sukūrė savo. Rusija išleido dešimtis milijardų dolerių, o Ukraina tiek pat prarado. Mes praradome perspektyvą daugeliui unikalių gamyklų ir technologijų.

Garsiausia iš jų – „Южмаш“. Kai Ukraina gamino raketą „Zenit“ palydovams, ¾ jos komplektuojančių dalių buvo Rusijos gamybos. Po to mes įvedėme apribojimus, atsisakėme gaminti šias raketas Rusijai.

Zaporožės „Мотор Сич“ – stambiausia gamykla, kuri gamino variklius visiems Rusijos sraigtasparniams, daugeliui lėktuvų ir sparnuotoms raketoms. Kai mes įvedėme apribojimus, Rusija prarado kelis metus ir išleido daugiamilijonines lėšas, sukurdama nuosavą variklių gamybą. O štai Ukraina praeitais metais pagamino (net!) vieną lėktuvą.
O, kaip mes didžiavomes tuo, kad nustojome tiekti RF variklius iš žymios, labai techologiškos Nikolajevsko „Заря – Маршпроект“ gamyklos! Tai buvo laivų varikliai, kuriuos naudojo visa TSRS, o vėliau – ir Rusijos jūrų karo laivynas. Nesenai Rusijos prezidentas paskelbė, kad jie buvo priversti sukurti visą tinklą jūrų laivyno gamybai. Pakvietė pas save specialistus iš Nikolajevo ir dabar jiems nebereikalingi Ukrainos varikliai.

Tai ką gi išlošė Ukraina, praraduis aukštų technologijų rinkas ir nesuradusi naujų? Praradusi daugiamilijones eksporto pajamas, šimtus tūkstančių darbo vietų ir tūkstančius unikalių, aukštos kvalifikacijos specialistų? Šitie sprendimai buvo Ukrainos naudai?

Visos minėtos gamyklos negali tiekti savo produkcijos į ES – neatitinka jos technologinių reikalavimų. Tam kad pereitume prie ES standartų, reikalingos kolosalios investicijos. Ukraina jų neturi, o Vakarai niekada neinvestuos – jiems nereikalingi konkurentai.

 Na, o Rusija ar suprato, kad prarado Ukrainą?

– Manau, kad taip. Rusija eilinį kartą pralošė geopolitinį karą. Informacinį karą – tame tarpe. Vakarai labai protingai diriguoja šiuos procesus. Lėtas, palaipsnis krizės formavimas Ukrainoje ir intensyvus jaunimo „smegenų plovimas“ neišvengiamai ir efektyviai duoda savo vaisius.

Daugelis procesų – negrįžtami. Deindustrializacija, infrastruktūros suardymas, mokslinio potencialo praradimas, neišvengiamas išsilavinimo nuosmukis, masinis jaunimo išvažiavimas į užsienį – visi šie procesai veda prie šalies degradavimo. Už tokią Ukrainą Rusija jau nebekovos. Ir Vakarams bus ramu – be gamybinio ir mokslinio potencialo Ukraina niekada negalės sustiprint Rusijos. Netgi, jei nuspręs sugrįžti į sąjungą.

 Kaip tik dabar šalies vadovai skelbia, kad TVF finansinė ir kitų vakarietiškų struktūrų pagalba – gyvybiškai reikalinga Ukrainai. Mes visiškai priklausomi nuo kreditų? Ar galime gyventi be jų?

– 2013-2014-ųjų įvykiai vainikavo Ukrainos perorientavimą į Vakarus politiniame, ideologiniame ir kultūriniame gyvenime. Mūsų šalis išeina iš Rusijos geopolitinio poveikio ir pereina prie Vakarų.

Apskritai – neįmanoma suprasti viso to kas vyksta Ukrainoje, jeigu nepripažįstame kovos dėl Ukrainos tarp Rusijos ir Vakarų – pasaulinių geopolitinio poveikio zonų. Po Tarybų Sąjungos žlugimo visi vedantys geopolitikos specialistai minėjo abiems pusėms lemiamą veiksnį –  Ukrainos kontrolę. Rusijai – kad aprūpintų savo saugumą, Vakarams – kaip būtiną sąlygą sužlugdyti Rusiją.

Ukrainos geopolitinis pasirinkimas telkia savyje daug komponentų. TVF kreditai – tik vienas jų. Neteisinga manyti, kad kreditai – svarbus finansavimo šaltinis. Reikia suprast, kad kreditavimas vyksta pagal įsipareigojimų programą.

Būtent šios programos realizavimas galutinai nukreipia Ukrainą į vakarietiškus valstybingumo standartus ir lems Ukrainos padėtį Pasaulio sistemoje. Be TVF kreditų naujas Ukrainos geopolitinis gyvenimas – neįmanomas. Be šių kreditų Ukraina, praradusi ekonominius ryšius su Rusija, būtų visiškas bankrotas.

PRIEŠAS TŪRI BŪTI NUŽMOGINTAS

– Bet suteikdama kreditus, TVF diktuoja mums savo sąlygas, ką ir kaip reikia reformuoti. Jūs galite apibūdinti dabartinį bendrą Ukrainos reformų kursą?

– Reikėtų suprasti, kad visos politinės ir ekonominės Ukrainos reformos veda į provakarietišką geopolitinį pasirinkimą  su lozungu: „Tolyn nuo Maskvos!“. Būtent tame visų Ukrainos reformų prasmė. Pradedant asociacijos su ES sutarties pasirašymu.
2013 m. – Ukrainos ir Rusijos konflikto pradžia. Jau tada kai kurie Ukrainos vadovai prognozavo neišvengiamą karą su Rusija, jei tik Janukovičius pasirašys ši susitarimą. Janukovičius nepasirašė. Tada buvo Maidanas, pasikeitė valdžia ir Ukraina vis vien atėjo prie karo, kol kas „hibridinio“.

Birželio 8 d. Aukščiausioji Rada prabalsavo už ėjimą į NATO. Tai – kursas į tikrajį karą. Rusija nekartą pabrėžė, kad aljansas negali toliau plėstis, kad tai peržiangia įmanomas ribas. Galimai NATO ir nepriims Ukrainos, tačiau dabar tai tampa atskira tema tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarų pozicija sustiprėjo.

Nenustebsiu, jei bus įvestos vizos į Rusiją. Ne be reikalo Ukrainos Atminties Institutas jau rekomendavo ukrainiečiams sumažinti kontaktus su Rusijos piliečiais. Tame tarpe ir giminaičiais.

– Man regis, kad tai perteklinė rekomendacija. Nejau giminingi ryšiai neša gresmę mūsų nacionaliniam saugumui?

 Jūs klystate. Asmeninių kontaktų ribojimas – labai svarbus karo pasiruošimui elementas. Taip pat, kaip ir rusiškų tinklalapių blokavimas, rusų televizijos ir filmų draudimas, draudimas knygų įvežimui, kvotos ir kiti apribojimai rusų kalbos naudojimui. Kultūrinių kontaktų ribojimas.

Uždarymo eilėje stovi daugelis Ukrainos MIP, kurių informacinė politika, nepriklausomai nuo kalbos, neįtelpa į griežtus propagandos rėmus. Arba jie opozicijoje valdantiesiems ir dėl to kaltinami „separatistų palaikymu“, „prorusiškumu“, priskiriami „Putino agentams“.
Priešas turi būti beveidis ir nužmogintas – taip į ji lengviau šaudyti ir tada žymiai išauga vidinės propagandos efektyvumas. Svarbu perrašyti istoriją. Suteikiant jai ukrainiečių didvyriškumo kovoje prieš rusų priespaudą. Perkėlus ant rusų atsakomybę už golodomorą, traktuojant jį kaip genocidą prieš ukrainiečius. Šiems tikslams nukreiptos „dekomunizacijos“ ir „derusifikacijos“ programos.

Mes visi atsiradome puikiai aprašytame Dž. Orvelo pasaulyje. Su nuolatinėm „neapykantos pertraukėlėm“ per MIP, su įgyvendintais valdžios lozungais: „Karas – tai Taika“, „Laisvė – tai vergovė“, „Nežinojimas – Jėga“, „Kas valdo Praeitį – tas valdo Ateitį“. Su baudžiamąja atsakomybe už „minties nusikalstamumą“, pvz., už mintis, išsakytos soc.tinkluose. Ir, pagaliau, su V.Putinu Emanuelio Goldsteino – blogio įsikūnijimo ir pagrindinio valstybės priešo – vaidmenyje.

Tai bendra ir svarbiausia Ukrainos reformų kryptis.

KURSAS Į DEKOMUNIZACIJĄ

– Toks geopolitinis Ukrainos pasirinkimas mums jau dabar kainuoja 72,4 mlrd. dolerių. Mes grimztame į skolos duobę. Nejau be išorinių investicijų Ukraina neišgyvens?

– Aš taip neklausčiau. Išgyvensim, žinoma, bet kokiom sąlygom? Geopolitininėje kovoje už Pasaulio padalinimą Ukrainos lemtis mažai ką domina. Žaidėjus domina tik jos kontroliavimas. Jeigu mūsų politikus domintų Ukrainos ateitis, jie realizuotų nacionalinius interesus – prisilaikytų neutraliteto politikos, nevestų prie karo, palaikytų nacionalinę gamybą, mokslą, lavinimą…

Jei jau pasirinktas kitas kelias, tenka priimti ir žaidimo sąlygas. Pagal jas TVF ir Pasaulinis bankas „šukuoja“ kontroliojamas ekonomikas. Todėl Ukrainai tenka susitaikyti su tuo, kad reformų programas jai rašo ir rašys TVF.

Mums teks susitaikyti, kad pagal TVF reformų receptus vyks šalies deindustrializacija, didės socialinė nelygybė, didžiausia šalies žmonių dalis atsiras už skurdo ribos. Dauguma žmonių neturės išsilavinimo ir medicinos paslaugų, teisėtos pensijos… Šia prasme – visiška „dekomunizacija“…

Pirmaujančios šalys-donorai taip pat pradės teikti kreditus. Didžiulės skolos su nemažom palūkanom, kurios, žinoma, augs. Tam, kad jas atiduotume teks apkarpyti ir be to skurdžias socialines programas.

– O gal galite pateikti teigiamų TVF reformų istorijoje pavyzdžių?

– Pasaulyje sukaupta didžiulė TVF darbo patirtis daugelyje šalių. Išvada, kurią galima padaryti: TVF ekonominė politika paverčia tas šalis donorais išsivysčiusioms Vakarų šalims.

Kaip taisyklė, tokių reformų dėka šalis pradedama specializuoti arba žemės ūkyje, arba žemės išteklių gavyboje ir jų eksporte į išsivysčiusias šalis. Arba išnaudojamas didelis mažos kvalifikacijos darbininkų kiekis. TVF aprūpina išsivysčiusių šalių viešpatavimą. Dar nė viena šalis, padariusi reformas pagal TVF, netapo aukštos indrustrializacijos, turtinga šalimi.

– Tai štai dėl to mes dažnai girdime, kad Ukrainos laukia didžios agrarinės šalies ateitis? Kaip Jūs vertinat tokias perspektyvas? Gal deindustrializacija nėra tokia jau baisi ir mus išgelbės kaimas?

– Vakaruose dirba labai rimti, analitiškai mąstantys žmonės. Būtent jie numato šalies vietą ir vaidmenį. Pamenate, ką pasakė buvęs JAV pasiuntinys Dž. Pajet? Kad JAV mato Ukrainoje agrarinę supervalstybę.

Bet Pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri virstų klestinčia, verčiantis tik žemės ūkiu. Agrarinės šalys netampa turtingomis. Šalies klestėjimą nulemia intensyvi gamyba, ypač aukštosios ir inovatyvios technologijos. Tam reikia aukšto lygio mokslo ir išsilavinimo. Tik po to seka paslaugų ir žemdirbystės sektoriai.

ATLAISVINKIME ŽEMĘ NUO ŪKININKŲ!

– Ar yra pagrindo teigti, kad Ukraina taps agrarine supervalstybe? Kas pas mus liko dar neišparduota – Žemė? Bet į ją reikalingos milžiniškos investicijos, o pas mus neveikia dvi traktorių gamyklos…


– 
Dėl to ir neveikia, kad traktorių gamyba – tai industrinės, bet ne agrarinės valstybės požymis. Vienas lenkų politikas pasakė: „Gera koncepcija: Ukraina – agrarinė supervalstybė. Bet traktorius jai gaminsime mes, lenkai.“ Tarybiniai laikais Ukraina eksportavo žemės ūkio techniką. Ko mes tik negaminome! Vakarai neinvestuoja į mūsų gamyklas. Bet jau dabar nuomoja milijonus hektarų ir vysto žemės ūkį.

– Kokios bus Žemės reformos, kurios iš mūsų reikalauja TVF, – laisvos žemės rinkos pasekmės?

– Tokia reforma Ukrainos kaimą pasmerkia visiškai suirutei. Šiuolaikiniam vakarietiškam žemės ūkio tipui visiškai nereikalinga mūsų tipo infrastruktūra. Mūsų dideli kaimai išvis nereikalingi. Įsivaizduokite: stambios kompanijos, turinčios didelį ir galingą technikos parką, pradeda rinkti derlių. Derlių surenka greitai ir efektyviai, pralenkiant mūsų kaimus, nesamdant mūsų žmonių. Žmonės – taip pat niekam nereikalingi.
Dėl pačios reformos. Ukrainoje žemė nuomojama dažnai pusvelčiui. Efektyvaus ūkininkavimo – nėra. Pas kaimiečius paprasčiausiai nėra pinigų nusipirkti reikalingą techniką ir savarankiškai apdirbti savo žemę. Atrodo, kiekvienas iš jų daug metų gyvena ant savo žemės, ją dirba. Bet nesugeba organizuoti produkcijos apdirbimo. Mūsų ūkininkai visiems laikams pralaimėjo stambioms korporacijom.

– Jei bus panaikintas draudimas Žemę parduoti, jei Rada už tai prabalsuos, į ką tai ves? Ar nebus taip, kad užsieniečiai supirks Žemę pusvelčiui?

– Vakarai labai laukia šio įstatymo. Todėl Rada už jį prabalsuos. Mes neturime pasirinkimo. Jūs pažiūrėkite – pas mus jau skelbiamas lozungas: „Duokime Žemei Laisvę!“ Tai primena XVII a. Angliją. Ten irgi atlaisvino žemę nuo valstiečių. Žmonės buvo tiesiog išvaromi, žemė –aptveriama.
Ukrainoje šiam procesui priduodamas demokratijos atspalvis – savanoriškumo iliuzija. Reformos eigoje ukrainietis jau nebebus savo Žemės šeimininkas. Apie kokius ribojimus bekalbėtų mūsų politikai, Ukrainos žemių šeimininkais taps užsieniečiai. Visų pirma – Amerikos korporacijos.

– Akivaizdu, jog „didžiosios agrarinės valstybės“ koncepcijoje nėra vietos gamykloms. Ukrainos deindustrializacija tęsis?

– Be abejo. Išsivysčiusių šalių rinka įtraukia į save mažiau išsivysčiusias šalis. Pastarųjų rinkoje visada žlugdoma pramonė. Ji negali konkuruoti nei kokybe, nei technologijų lygiu. Juolab –pasirašyta sutartis, kad Ukraina įsipareigoja laikytis ES standartų ir reglamentų. T.y., kad produkcija, pagaminta pagal eurostandartus, priimama be papildomo sertifikavimo Ukrainoje. Europa įgijo teisę pardavinėti mums savo prekes. O mūsų gaminamos prekės neatitinka jų standartų. Tai vadinama „technine prekybos kliūtimi“.

Būdama nekonkurencinga, Ukraina pasirašė po svetimais prekių kokybės reikalavimais. Mažai ką galime sertifikuoti. Tai lemia, kad pardavinėti galime tik žaliavą.

– Tai Porošenko teiginys nesąžiningas – kad „mes tampame pilnaverčiais ES šeimos nariais“? „Kurioje mums suteikta garbinga vieta“? Tarno vieta?

– Dauguma naiviai mano, jog valdžios tikslas – tai šalies didybė. Realybėje – kaip sakė Orvelas: „Valdžios tikslas – valdžia“. Ir pinigai, kuriems gauti reikalinga valdžia. Ukrainos valdančio  elito tikslus gerai atspindi jų turto deklaracijos. Mes matome, kad jose po 10-tį žemės sklypų, po 20-tį butų, mašinų kolekcijos ir milijonai grynais. Tai – postkomunistinių valdininkų psichologija – nesuvaldomas noras kaupti. Ir tokie žmonės, gavę šalies valdymą, ieško ką gali apiplėšti. Dėl to tokiam elitui nesvarbu išlaikyti Ukrainos valstybingumą. Jiems nereikalinga didinga šalis, jiems svarbu savas turtas. Elito nedomina, kad emigruoja „protai“ ir kvalifikuoti darbuotojai. Jam nerūpi, kad šalį palieka geriausieji. Jam tai net palanku – tegu važiuoja! Mažiau bus spaudimo valdžiai, mažiau reikalaus, mažiau bus prieš tokią valdžią. Jūs nepatenkinti, kad krenta gyvenimo lygis? Mes atidarėm jums duris – galite važiuoti.
Palaikančius valdžią viskas tenkina: jie superka nekilnojamą turtą, žemes. Tampa latifundininkais, stato sau pilis.
Juos visiškai tenkina, kad čia liks 15 mln. patarnaujančių jiems žmonių. Juk net pagal oficialius domenis Ukrainoje iš 52 mln. liko 42. Iš jų 6-7 mln. žmonių dirba sunkius, patarnaujančius darbus užsienyje. Mes pagal BVP jau užimam 134-ą vietą Pasaulyje. Toks tas „Europietiškas pasirinkimas“.

– Jeigu viskas taip blogai, kodėl Tauta neina į Maidaną? Kodėl tyli?

– Leisiu sau pašmaikštauti: nebuvo tokios komandos iš Vašingtono. Todėl, kaip sakoma „Tauta tyli“. Žinoma, grupelė nepatenkintų buvo išėję į gatves. Bet tai nieko neduoda, maksimum – kelios sudaužytos vitrinos ir mašinos.

Reikia suprasti, kad Maidanas – labai rimtas organizacinis renginys, čia ne stichinės riaušės. Tai – detalus planas, organizatorių struktūra, rimtas finansavimas, materialinis ir techninis aprūpinimas. Vaidmenų paskirstymas, tame tarpe – ir būsimų pareigų prie naujos valdžios. Tie žmonės žino, dėl ko išeina į gatvę. Išskyrus mases, kurias irgi reikia sugebėti sukelt.

Ukrainoje tiesiog nėra politinių jėgų, sugebančių pravesti rezultatyvų Maidaną. Galimai, galėtų įvykti, jei susitartų pagrindiniai oligarchai. Bet jiems dabar tai visiškai nesvarbu. Todėl 3-čio Maidano galimybę atmetu. Karinis perversmas – realesnis. Manau, kad pagrindinė grėsmė valdžiai – nacionalistinės struktūros.

KRYMAS ANEKSUOTAS AR PARDUOTAS?

– Ar Ukrainos valdžiai yra prasmė susigrąžinti Krymą ir Donbasą? Kaip tai siejasi su geopolitiniu pasirinkimu?
– Labai įdomus klausimas. Krymo praradimas – politinis, bet ne ekonominis praradimas. Šiuo atžvilgiu aš visą laiką bandau suvokti pomaidaininės valdžios poziciją. Juk iš tikrųjų nebuvo bandymų išsaugoti Krymą. A. Mogilevas (buvusios Krymo valdžios vadovas) teigia: jei iš Kijevo būtų komanda neatiduoti Krymo, tai jie būtų neatidavę. Bet buvo komanda nesipriešinti, nešaudyti. Tai leidžia spėti, kad taip buvo nuspręsta. Galimai Krymas buvo „parduotas“.
Nors aš manau kitaip. 2014-ųjų pradžioje iš Ukrainos valdininkų dažnai girdėjome, kad nesipriešinti reikalavo amerikiečiai. Vakarams Krymo aneksija buvo naudinga: ryškus Tarptautinių Teisių pažeidimas, nuolatinė priežastis karui, sankcijoms; spaudimas Rusijai. Dabar Rusija ilgam „ant kabliuko“. JAV ir Vakarai gavo galimybę būsimam, labai dideliam ir brangiam sandėriui su Rusija. Bet svetima – Ukrainos sąskaita.

Iš Ukrainos valdžios nebuvo jokių bandymų išsaugoti Krymą…

Dar daugiau, Ukrainos valdininkai turėjo ir savo išskaičiavimų: kam jiems rinkėjai, kurie už juos nebalsuos! Juk ne atsitiktinai skirtingais periodais paeiliui laimėdavo tai kandidatas iš Rytų Ukrainos, tai iš Vakarų. Dėl Kravčiuko pradžioje buvo neaišku. Vėliau paaiškėjo – jis turėjo labai didelį palaikymą Vakarų regione. Jį pakeitė rytietiškas Kučma, po jo – provakarietiškas Juščenko. Po to – tiesioginis Rytų Ukrainos atstovas Janukovičius. Paskui – Maidanas.
Ši „švytuoklė“ parodė, kad Rytų ir Vakarų Ukraina buvo sąlyginėje pusiausvyroje. Bet norint būti tvirtai ir ilgai valdžioje, reikia atsikratyti tų, kurie bus prieš.

Krymo ir Donbaso išėjimas sukuria situaciją, kurioje Rytų Ukrainos kandidatas jau nesugebės laimėti. Tai stabilizuoja. Dabar valdžia bus visiškai vakarietiška.

– Vis dėl to paskaičiuokime politinę naudą ir ekonominius praradimus. Na, Krymas – dotacinis regionas. Bet Donbasą visada vadinome „pramonės širdimi“. Kaip karinis konfliktas šioje teritorijoje smogė šalies ekonomikai?

– Stipriai smogė. Doneckas ir Luganskas teikė ketvirtadalį eksporto valiutinių pajamų iš metalurgijos ir kitos gamybos produkcijos. Šaliai tokių pajamų praradimas labai skaudus. Donbasas visada buvo donoras Ukrainai. Jeigu jis ir buvo finansuojamas, tai tik dėl biudžeto schemos. Pradžioje visi ištekliai suplaukia į Kijevą, paskui pradedamas teikti finansavimas regionams.

– Ar tikrai valdžia nori susigražinti Donbaso kontrolę?

– Didelis klausimas. Donbasas – kompaktiška rusakalbių zona. Dabartinė valdžia neįsitikinus, kad jai reikalingas toks elektoratas. Minsko sutarties nevykdo nei Ukrainos valdžia, nei „separatistai“.

KELIAS Į RUSIJOS MAIDANĄ IR JOS SUIRUTĘ

– Viename interviu Jūs pasakėtė: „Ukraina – tai rytojaus Rusija“. Jūs galvojate, kad galimas Maidanas Raudonoje aikštėje ir Rusijos suirutė?

– Prieš kelis metus teko skaityti Amerikos analitinio centro „Stratford“ prognozes. Js dažnai vadinamas „šešėliniu CŽV“. Pagal jas Rusija po 2020-ųjų subyrės į keletą valstybių. Iki Ukrainos Maidano tokia prognozė atrodė neįmanoma. Bet šių vaikinų prognozės tai planai, kurie realizuojami geležine seka.

Išoriniu būdu Rusijos nugalėti negalima – tai būtų branduolinė Pasaulio katastrofa. Bet ją galima suardyti įsiūbuojant viduje.  Todėl matome Rusijoje galingą opozicinių judėjimų plėtrą. Ją norima sugriauti, kaip buvo padaryta su TSRS.

Dėl šių tikslų Vakarams reikalingi naujas Gorbačiovas ir Jelcinas, naujas Jakovlevas ir Ševarnadzė. Tokius visada galima surasti. Dėl to visiškai tikiu Rusijos Maidanu. Nežiūrint to, kad kol kas nepavyko su Maidanais Pekine, Minske ir Maskvoje. Bet tai jau pavyko Kijeve, Tbilisyje, Belgrade ir daugelyje kitų miestų. Gal galų gale pavyks ir Rusijoje?

– Jūs minėjote apie „didelį sandėrį“ tarp JAV ir Rusijos. Manote, kad jie susitars?

– Apie „didelį sandėrį“, kaip žinote, pirmas paskelbė Trumpas. Už ką nedelsiant buvo atakuotas Amerikos politikų ir žiniasklaidos. Trumpas žinomas kaip didysis sandėrininkas. Jis puikiai žino, kad ateis laikas sandėriui. Aš neatsitiktinai pabrėžiu, kad Ukraina objektyviai sustiprina Vakarus, tuo pačiu ir Trumpą.

Bet sandėryje kalba eis ne tik apie Ukrainą. Tai turėtų būti didelis geopolitinis perskirstymas. Galimai, jame bus ir Sirija ar visi Artimieji Rytai. Galimai, spręsis Šiaurės Korėjos ar Irano režimų likimas. Gal bus išvardintos energetinių rinkų pasidalijimo sąlygos. Akivaizdu viena – Trumpas veiks JAV interesų naudai. Ir jam reikalingas laikas. Šiuo atžvilgiu Ukraina gali suvaidinti didžiulį vaidmenį, spaudžiant Rusiją ir stiprinant Vakarų pozicijas. Iki tol, kol mūsų vėl neiškeis į kitus, gyvybiškai svarbius JAV interesus. Ir vėl nesugrąžins į Rusijos valdymo zoną.

 Jūs darote prielaidą, kad galimas toks sugrįžims?

– Tai labai tikėtina. Nes RF Ukraina žymiai svarbesnė nei JAV. Tokio sprendimo galimybė – naktinis košmaras dabartinei valdžiai. Jei tai įvyks, tai bus asmeninė tragedija daugeliui iš Ukrainos elito, kurį politologai ir žurnalistai vadina „karo partija“. Jie suinteresuoti karu ir gyvena tol, kol tęsiasi karas.

Žinoma, galimai Trumpą privers atsisakyti nuo „didelio sandėrio“ su Rusija. Tada įsigalios principas „Nugalėtojas gauna Viską“. Tai bus kryptis, kuri visiškai sunaikins Rusiją. Bet, kaip sakiau, tai būtų įmanoma, jei ji sugriūtų iš vidaus. Bet tai būtų JAV pasirinkimas, pavojingas jų pačių egzistavimui. Vargu ar toks pasirinkimas bus.

Be to, reikia rimtai atsižvelgti į Trumpo pareiškimą, kad, nepaisant visų Pasaulio bėdų, Amerikos vadovybei reikia galvoti visų pirma apie Ameriką. Pas juos irgi milžiniškos socialinės problemos – milijonai JAV žmonių gyvena skurde, skolose, be darbo, be medicinos draudimo. Dar šitas Amerikos „surūdijęs diržas“ – sustabdytos gamyklos. Ten irgi buvo deindustrializacija. Ko vertas vien tik pramoninis Destroidas, virtęs į miestą-vaiduoklį. Be elektros, be kanalizacijos! Ten daugiaplanė katastrofa. Trumpui pigiau susitarti su Putinu, nei kariauti.

– Koks bus „Didžiojo sąndėrio“ rezultatas? Kas liks „lūzeriais“?

– Dėl anksčiau padarytų klaidų turėtų pralošti Rusija. Tokiu atveju už sandėrį jai tektų brangiai sumokėti. Bet Ukraina pralošia visais atvejais. Net visiškos Vakarų pergalės prieš Rusiją atveju mūsų šalis praras savo svarbą. Jos paslaugų kovoje prieš Rusiją tuomet niekas neapmokės. Mums teks atidavinėti didžiules skolas ir gyventi tylų, skurdų gyvenimą agrarinėje „Supervalstybėje“.

Albinas Kurtinaitis. Lietuviška Kristaus istorija

LLP požiūris į religijas – neutralus ir siūlantis palikti tikėjimo klausimus po to, kai susitariame, kad pirmiausiai visi esame lietuviai.„7. Ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma tikintysis?

Visi Lietuvoje gyvenantys žmonės turi vienokius arba kitokius religinius įsitikinimus. Kiti neturi jokių religinių įsitikinimų. Ir štai kad veikti vieningai tokioj įvairialypėj tikėjimo erdvėj, mes siūlome tokį klausimą: ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma tikintysis? Jei jūs atsakote, kad pirma esate lietuvis, tai po to galite ginčytis iki svieto pabaigos apie įvairiausias tikėjimo nuostatas, su visa pagarba vieni kitiems, neišeidami iš štai šito lietuviškumo lauko. Jei jūs pirma lietuvis – po to būkit kas tik norit.“ (LLP pirmininkas, signataras Rolandas Paulauskas)Švietėjiškais tikslais siūlome susipažinti su Albino Kurtinaičio  „Lietuviška Kristaus istorija“.

(Albinas Kurtinaitis – Etnokultūros tyrinėtojas, išleidęs knygas „Baltasis žodis“, „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“, „Milda. Karalaitė ir varinis vilkas“, „Lietuvių tautosakos pradžiamokslis“, „Senieji vyžiai ir jų paminklai“, „Garnio vaikai“, „Tautos dvasios turtai“, žinomas itin savitu požiūriu į mūsų tautos, netgi pasaulio istoriją, kultūrą.
Čia pateikiama šviesuolio požiūris į Mozės, Jono Krikštytojo, Kristaus, Judo istorijas, senovės Lietuvos vieta pasaulio dvasiniame gyvenime).