Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo  dvidešimtmečiui ryžtuosi DELFI puslapiuose dalimis pristatyti  baigiamos knygos tekstus. Kai kuriuos jų  buvau paskelbusi tuoj po aprašomų audringų politinių įvykių. Per dvidešimtmetį išaugo nauja žmonių  karta, o ir tie įvykiai įgavo kitokių atspalvių. Per laiko nuotolį lengviau įvertinti įvykių prigimtį, prasmę ir ypač - jų padarinius. Didelis ar menkas, tobulas ar niekingas yra  subjektas ar reiškinys -  per didesnį atstumą ir platesnėje erdvėje yra geriau matomas, ir lengviau   apie jį spręsti.

Knyga dar neturi galutinio pavadinimo, jo ieškau. Man buvo siūloma ją pavadinti: “Neužsiveriantys pragaro vartai” – pragarą suvokiant kaip niekaip nesibaigiantį prieš mane vykdomą politinį smurtą. Gal tai ir intriguojantis bei knygoje aprašytus reiškinius gan taikliai nusakantis pavadinimas, bet juk rašau tam, kad nepaliktume tų vartų atlapų, kad juos patys ir užtrenktume – visam laikui ir aklinai…Todėl parinksiu   kitokį  - ne tokįbauginantį  pavadinimą. Galbūt jį pasufleruos ir dialogas su Delfi skaitytojais.

 

Pirmieji knygos  skyriai didžiaja dalimi atkartoja  dabar vėl aktualios mano 1991 m.  išleistos knygelės “Užkulisiai” turinį ir interviu ta pačia tema su žurnaliste Laima Pangonyte kontekstą, nes būtent šis interviu tapo pasikartojančių politinių spekuliacijų įrankiu. Tai siejasi ir su vadinamąja “Šatrijos”byla, ilgalaikiu manęs persekiojimu, ir su naujai iškylančiais kitų politikų tarpusavio konfliktais, vykstančiais taipogi pasiremiant mano aprašytais faktais ir jų analize. Kai kam naudinga, atplėšus nuo konteksto paskirus  puslapius ar sakinius, be skrupulų, tendencingai juos interpretuoti, manipuliuoti jais kaip įrodymais  prieš pačią autorę. tuo tarpu dauguma svarbiausių aprašytų faktų ir iš jų darytinos puolėjams neparankios ar pavojingos  logiškos išvados sumaniai ignoruojamos. Kaip tik todėl  aš ir norėčiau jas paskelbti papildžiusi turima nauja informacija ir įgyta patirtimi.

Manau, kad skaitytojas pats susidarys nešališką nuomonę, jei tik to norės ir jei neturės per tiek metų jam įpiršto išankstinio nusistatymo ir politinio tendencingumo. Beje, knygoje aprašomu laikotarpiu aš nepriklausiau jokiai partijai ir buvau giliai įsijautusi į savo pareigą dirbti Lietuvai .
Naujajame knygos leidime vien pirmaisiais  Nepriklausomybės metais neapsiriboju, bus ir  vėlesnės įvykių eigos, jų pasekmių politinė publicistinė analizė. Nenorėčiau niekam padaryti jokios žalos kokiu nors žodžiu ar vertinimu, bet negaliu ir neigti ar nutylėti to, kas iš tikrųjų vyko Lietuvos politiniuose užkulisiuose, kas,  mano įsitikinimu, žinotina Lietuvai ano meto įvykiams dar visiškai neišsitrynus iš žmonių prisiminimų. Antraip istorijos perrašinėtojai, pretenduojantys monopolizuoti tautinį Atgimimą ir Nepriklausomybę,  galės be vargo tai daryti ir toliau.

Dabartinėje Lietuvoje tapo įprasta matyti krislą kito akyje taip maskuojant savojoje įstrigusį rąstą, skelbti netikrus pavojaus signalusnorint nukreipti dėmesį nuo tikrų ir didelių niekšysčių. Tapo norma dėl savo menkos, juo labiau – didelės naudos  (materialinės ar politinės) aukoti kitų žmonių likimus, garbę ar net  gyvybę. Demokratija praktikuojama kaip patogumas kalbėti ir elgtis be jokios atsakomybės. Gandas ar sąmoningas šmeižtas susilaukia didžiulio entuziazmo,  juo plačiai gardžiuojamasi. Bet beveik niekada kritinis žvilgsnis nenukrypsta į tuos, kurie tą taršą skleidžia žmonių sąmonėje, kurie žlugdo savo pasirinktų aukų gyvenimus fiziškai ir dvasiškai. Agresyvumas ir priešprieša ima užgožti žmogiškąjį  kūrybinį mūsų tautos pradą, gebėjimą susitelkti, kad  išliktume kaip Tauta ir kaip Valstybė, kad kurtume gėrį ir tobulėtume.

Keletas citatų iš  anonsuojamos  knygos:

“Mane dažnai klausdavo ir tebeklausia, ar aš patenkinta savo politine padėtimi, ar ketinu toliau dalyvauti politinėje kovoje, ir panašiai.
Atsakau, kad Lietuvos politine padėtimi aš dar nepatenkinta – tai tiesa. Ne to siekta, ne to tikėtasi, ne tam atiduotos visos jėgos. Bet savo padėtimi, kad ir kokia sunki ji būtų, aš iš esmės patenkinta, nes esu nepriklausoma, kovoju prieš smurtą ir priešinuosi niekšybėms. Per tuos metus patikimai pasitikrinau: nėra garbingesnės padėties kaip laisvo žmogaus padėtis; nėra didesnės privilegijos kaip pačios pasiimta teisė reikšti savo nuomonę, kai tiki, kad ji teisinga, o ne politiškai pelninga; nėra didesnio džiaugsmo kaip galimybė laisvai judėti šiame pasaulyje, kai dar neišdilo spygliuotų vielų ir senų varžtų randai, o jau nuolat kėsinamasi uždėti naujus”.

“Labai liūdna, bet žmogus dažnai elgiasi itin keistai: ištrūkęs į laisvę, ir toliau sukasi tuo pačiu ratu, tarytum dar būtų pririštas. Diktatoriai egzistuoja tik todėl, kad egzistuoja socialinė terpė, savotiškas poreikis būti vergais, pataikūnais, marionetėmis.
Teisė į savarankišką nuomonę, kitokį elgesį ir, mano įstikinimu, efektyvesnį bendro nacionalinio tikslo siekimo būdą , pripažįstama labai sunkiai. Tiksliau – jos apskritai nenorima pripažinti.”

“Pagaliau, atsistatydinusi, iš premjerės pareigų, galėjau patylėti, demonstruoti vie¬nybę, toleranciją, liberalumą, o visa tai pavadinus tikraisiais vardais  bailumą, neprincipingumą, politinę niekšybę. Niekas nepriverstų manęs su tuo taikstytis, apsimesti ir tarnauti avantiūristams, nes gerbiu savo Tautą ir save, ir dėl šios pagarbos galiu daryti tik tai, dėl ko nei dabar, nei po dešimtmečių man nereikėtų gėdytis.”

“Jeigu vaidybinė politika yra vyrų atradimas (nes moterų joje nebuvo, kai tokios „mados“ kilo), tai atviros, gėriui padedančios politikos „madas“ teks kurti ateityje moterims dalyvaujant. Sugriauti šį pasaulį gali ir vieni vyrai, o jį išsaugoti, pagerinti, pripildyti meilės ir gėrio galėtume tik kartu. “