Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Knygos pristatymą ir aptarimą veda Saulius Pilinkus. Tesinys:

Prof. dr. Alfonsas  Eidintas,  buvęs Lietuvos ambasadorius JAV:

Didelio atsitiktinumo dėka, vos prieš kelis metus ir aš keliavau kaip Lietuvos ambasadorius ir Amerikoje, ir Kanadoje, ir galiausiai Osle tuo pačiu keliu.

Daug nuotraukų apie tą Jūsų pirmą vizitą gavau iš tų įvykių liudininkų, organizatorių ir lietuvių. Girdėjau, kad net tokiomis aplinkybėmis nebuvo jokių šansų nei užsirašyti, nei kitaip atgaminti visa tai, apie ką dabar galima būtų rišliau pasisakyti.

Jūsų vizitas matyt padarė didelį įspūdį ne tik lietuviams - geriausiai tuo įsitikinti buvo galima žiūrint filmuotą medžiagą.

Nacionliniame Spaudos klube aš žiūrėjau daugybės vyriausybių vadovų, opozicijos lyderių prisistatymus, todėl galiu pasakyti Jūsų naudai kuo geriausius komplimentus - buvo kalbama apie tai, apie ką reikėjo kalbėti. Auditorija buvo labai patenkinta, tikslai buvo išsakomi labai aiškiai.

Rimanto knyga (dar taip negiliai ją skaitant) skelbia, kad, kai tas pagrindinis klausimas buvo formuluojamas - Senatorių akyse ar pokalbių su kitais metu - ir su Bušu - buvo iškeltas klausimas: ar Lietuvos laisvė, ar Gorbačiovo perestroika.

Štai kokį klausimą to vizito metu turėjo spręsti Kazimiera Prunskienė!

Atsakymas buvo „saliamoniškas“ - svarbu ir tas, ir tas.

Grįžtant prie pirmos minties, reikia pasakyti, kad daug kas iš mūsų yra surinkęs tų faktų - juostų, dokumentų ir panašiai. Bet svarbiausia, visgi,  buvo - laiku juos užfiksuoti.

Rimanto darbas - tai liudininko, dokumentų surinkėjo darbas. Todėl, visų pirma tą knygą norėčiau įvertinti kaip svarbią mūsų Pirmųjų Nepriklausomybės metų, pirmųjų jos mėnesių diplomatijos pradžią, kuri buvo, net sakyčiau, svarbesnė mums - paprastiems Lietuvos gyventojams, kurie tada sekėme spaudą. Matydavome spaudoje nedidelius pokalbius apie naftą. Aišku, sunku buvo tikėti, kad ta nafta “atplauks“. Tačiau buvo viltys, impulsas tiems vargšams Lietuvos žmonėms, kurie kentėjo ir vargo.Tuomet valstybės biudžetas buvo tuščias - jis ir negalėjo būti pilnas. Vyriausybė darė savo darbą ir gana efektyviai - net nepaisant įvairių vidaus politinių kovų.

Antras įdomus šaltinis buvo - objektyvūs sunkumai, sakykim, mūsų atstovybės pozicija, vizitas Vašingtone. Protokolas ? Kodėl jis taip veikia? Įgaliojimai?

Knygoje Rimantas paliečia šį svarbų klausimą. Aš manau, kad kažkas buvo daroma, bet tyrimo tuo klausimu nėra. Norėčiau pasidžiaugti dar kartą, kad ši puiki knyga pasirodė.

Žinoma, aš norėčiau daugiau kalbėti apie patį reginį, .nes, iš tiesų, ta reikšmė yra gana didelė. Ir iš viso - tai yra lyg langas ─ pačiu aukščiausiu lygiu, susitikimai su pačių  didžiausių pasaulio valstybių vadovais, kurie turėjo savo tikslus, kurio ir Lietuva nepaneigė - išlaikyti tą ramią tuometinę Tarybų Sąjungą ─ su Gorbačiovu priešakyje. Nes jie norėjo dirbti, tačiau jiems nerūpėjo prioritetas. Tai toks buvo, iš tikrųjų, didžiulis prieštaravimas ir matosi už tų kalbų. Labai geras ir tas dokumentas, kuris parodo susitikimą, kuris vyko būtent Kongrese. Tai buvo susitikimas - darbiniai pusryčiai. Taigi, ten labai akivaizdūs yra kai kurių ten buvusių išrinktų deputatų nusišnekėjimai, nesupratimas ir nežinojimas.

Iš tikrųjų labai gerai, kad išėjo ši knyga. Sveikinu Jus, Rimantai su geru leidiniu. Tai gera pradžia į mūsų valstybės genetinę istoriją. Ir ačiū tau. Linkiu sėkmės, linkiu taip šmaikščiai ir toliau.

Valdas Bartusevičius, žurnalistas:

Dėkoju knygos autoriui, taip pat knygos objektui, gerbiamai Profesorei. Devyniasdešimtųjų metų gegužę, kai vyko tie knygoje aprašyti įvykiai, aš buvau „prilipęs“ prie televizijos ekrano ir stebėjau, kaip mūsų Premjerė važiuoja per visų didžiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių sostines ir yra sutinkama pačių galingiausių pasaulio politikų.

Taip jau susiklostė mano likimas, kad aš turėjau padėti daktarui Juozui Kazickui ir parašyti atsiminimų knygą. Ši jau yra „išėjusi“  2002 metais, tačiau šį rugpjūtį aš vėl svečiavausi pas jį, ir, jau būdamas devyniasdešimt dviejų metų, Kazickas, privačiai kalbėdamas tokiame amžiuje kelis kartus prisiminė, kad ir jis prisidėjo prie Profesorės kelionės.

Kaip paprastai esame pripratę, kad, jeigu kas aukoja pinigus, tai tas jau turėtų aukojančiajam dėkoti, kad šis jį paremia.

Mane tiesiog sužavėjo toks Kazicko požiūris, kai jis pasakė, jog jis pats turi būti dėkingas Lietuvai, Profesorei Kazimierai už tai, kad jam teko laimė prisidėti prie viso to.

Jis sakė, kad „aš taip jaučiuosi lyg kažkas reikšminga buvo padaryta gyvenime“. Kitaip sakant „man buvo laimė, kad aš galėjau prisidėti“. Šis jo požiūris ir man, galbūt, padėjo labiau suvokti net tos ekonominės blokados pralaužimo svarbą.

Knygos autorius paminėjo mūsų vadovų vizitus į užsienį.

Šiandien tokie vizitai jau yra kasdienybė, tačiau tuo metu sunku buvo įsivaizduoti, kad per keliolika dienų  mūsų pirmieji asmenys galėjo tą padaryti ir kad jiems tas pavyko - kad pirmieji mūsų valstybės asmenys taip staiga pervažiavo per penkias galingiausių vastybių sostines ir buvo sutikti bei priimti pirmųjų tų valstybių asmenų.

Tarkime, dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau antri metai atstovauja Lietuvą, tačiau (tai aš perskaičiau su šypsena), ji su dabartiniu Prezidentu Baraku Obama susitiko Jungtinėse Tautose tik tokiu būdu  - jam šyptelėjo.

Mes juk žinome, kad per penkiolika šešiolika mėnesių dar neįvyko nė vieno jų susitikimo.

Taigi, net ir šiandien tokia kelionė, kokią atliko pirmieji mūsų valstybės asmenys tuo sunkiu Lietuvai metu būtų tiesiog neįtikėtina, tuo labiau devyniasdešimtųjų metų kontekste, kas, galima sakyti, buvo tikras stebuklas. Tą stebuklą pasiekti, iš tikrųjų, buvo labai svarbu, kaip ir svarbu buvo šiuos įvykius užfiksuoti atsiminimų knygose ir ypač tokiose knygose, kurios kaip Rimanto ─ parašyta ne remiantis vien tik tuo, ką jis pats stebėjo, bet viską susisteminant, sudedant į vieną.

Kazickas savo knygoje taip pat daug vietos skyrė šiam įvykiui ir tai padarė gana smulkiai juos aprašydamas, tačiau jis rašė būtent apie tai, ką jis pats stebėjo, apie tai, kaip jis prisidėjo prie tų įvykių. Tuo tarpu, kiek pavarčius knygą, paaiškėjo, kad buvo daug aplinkybių ir tą patį įvykį galima matyti per keliolika rakursų.

Taigi šios knygos privalumas, aš manyčiau, ir yra tai, kad čia pasinaudota ir tuo, ką matė Kazickas, ir tuo, ką pasakė, tarkime, tuometinis Prezidentas Džordžas Bušas.

Tarkime, mane labai nustebino taip pat ir palyginimas, kurio dar niekad nebuvome girdėję - apie mūsų Profesorės ir Aukščiausios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio susitikimą po to Seime - jų pokalbį po vizito. Ir aš nustebau, kad lig šiolei dar niekur nebuvo tai „iškelta“ - tokios pastabos, sulyginimai, kurie dar niekur nebuvo užfiksuoti ir pastebėti.

Iš viso labai daug mitologizuojama mūsų istorija ir, būtent, todėl tokių knygų pasirodymas yra labai svarbus -ir dėl istorijos suvokimo, ir dėl šios dienos.

Kai skaitai apie tai, kaip viskas sunkiai vyko, kad beveik stebuklu galima laikyti tai, kad Prezidentas Bušas tuo metu priėmė dar nepripažintos valstybės vadovę. Dabar tai suvokiant, turbūt, lengviau galima būtų suvokti, šviesesniu žvilgsniu žvilgtelėti į tai, kas vyksta šių dienų Lietuvos politiniame gyvenime. Todėl manau, kad tokios knygos yra reikalingos ne vien dėl istorijos - jos reikalingos ir dėl šių dienų politinių realijų suvokimo. Galbūt, tuomet kažkaip kitaip atrodytų tos mūsų šiandieninės problemos ir „rietenos“, galbūt, jos taptų antraeilėmis, trečiaeilėmis arba iš viso nereikšmingos.

Taigi, manyčiau, tokį vaidmenį ši knyga galėtų atlikti. Čia buvo pasakyta daug komplimentų. Ši knyga ir mane sužavėjo tuo, kaip joje pavyko susisteminti ir subjektyvius pasakojimus, ir dokumentus, ir netgi KGB stenogramas, kurios labai dažnai randa savo vietą šios knygos puslapiuose. Tikrai susidaro toks polifoninis vaizdas, ne vien, tarkime, iš subjektyvių pasakojimų ar memuarinių minčių dėstymo. Knygoje pamėginta žvilgtelėti į, manyčiau, vieną tokį įdomiausią ir išskirtinės svarbos įvykį - į atkurtos Lietuvos istoriją - sugebėta į tai žvilgtelėti objektyviai ir įvairiapusiškai.

Taip pat norėčiau pasidžiaugti, kad tokia knyga yra. Tai pat džiaugiuosi ir tuo, kad, kaip supratau, dar bus ir Profesorės knyga, aišku, turbūt, jau memuarinės formos.

Manau, kad tai, kas „sugula“ į knygų puslapius - nebus pamiršta - būtent tai, ką labiausiai pavojinga pamiršti, kaip kad paminėjo Profesorė -„bent jau kai ką prisimeni tiktai iš knygų“.

Jeigu autorius nebūtų parašęs knygos - prabėgtų dar trisdešimt, keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų ─ ir toliau tie įvykiai atrodytų visiškai mistiniai. Ir po to būtų labai sunku atskirti, kur buvo tiesa.

Taigi, džiaugiuosi Jūsų knyga ir linkiu parašyti dar ir kitą.

Albertas Sinevičius, Pirmosios Atkurtos Vyriausybės ministras:

Prieš pasakydamas kažką daugiau, norėjau priminti du akcentus.

Pirmas dalykas. Aš tą knygos aplanką skaičiau, jeigu neklystu, prieš kokius septynerius, o gal aštuonerius metus. Tuomet tai buvo kažkokie juodraščiai  -  dar ne knyga.

Dabar, Rimai, aš džiaugiuosi, kad jau yra ši knyga. Aš jau spėjau kiek ją „permesti“ - ji yra tvarkingai, gražiai parašyta.

Ir antras dalykas. Premjerės Prunskienės žygis buvo pakartotas tais metais,.kai aš buvau gal vienos ar kitos Vyriausybės nariu. Nuvažiavau į Viduriniąją Aziją ir per septynias dienas pasirašiau penkias sutartis. Čia, aišku, ne toks buvo lygis, gal tik juoką sukeliantis dalykas. Tai tik pajuokavau. O dabar rimti dalykai.

Ir tada tuose juodraščiuose, ir dabar šioje knygoje, man kažkaip norėtųsi (gal dar vartydamas knygą joje surasiu), kad būtų apibendrinimas -ne apie tai, ką ten sakė užsienio didieji stambieji žmonės, bet apie esmę ─ kaip ta kelionė buvo sutikta ir pavaizduota čia, Lietuvoje - Lietuvos žurnalistų, Lietuvos seimūnų ir įvairių „minties galiūnų“.

Dar Premjerei esu dėkingas už tai, kad jinai manęs neiškeitė į Kanados Prekybos ministrą, kurį jai vienos valstybės premjeras pasiūlė. Kažkaip laimingai išsisukau ir parvažiavau namo. Grįžęs aš jau nevažiavau į Angliją. Po to galimybės man leido ir aš išvažiavau - su grupe verslininkų - tiek lietuvių ir ne lietuvių - dalyvavau susitikimuose Kanadoje ir Amerikos Valstijose (knygoje apie tai yra pažymėta).

Tai štai, man sugrįžus mane sutiko ir „apsupo“ korespondentai. Tada sunkiai buvo suvokiama tai, kad kelionė jau buvo atlikta. Ir aš kažkaip tada pasakiau, kokią didelę įtaką tai padarė dar ir Prancūzijos, Vokietijos ir Anglijos bei Lietuvos raidai - svarbiausia lengvesniam Lietuvos „išslydimui iš rėmų“, kurie mus buvo apglėbę.

Ir labai gaila, bet neilgai trukus, prasidėjo tam tikri žygiai, ko pasekoje, gerbiamai Premjerei reikėjo daug atkentėti - galų gale ji turėjo su visu mūsų kabinetu atsistatydinti. Tačiau, jos rinkti ministrai sėkmingai dirbo šeštoje ir septintoje Vyriausybėse. Man atrodo, kad to dalyko čia -  šioje knygoje nebus.

Jeigu tokios knygos rašomos, Rimai, kuriose viskas yra labai gerai - ir Kazicko surašyta, ir scenogramos ─ viskas čia puiku.

Bet, jeigu dar įsipareigotum apibendrinti ir parašyti apie mus ir Premjerės knygoje, kur tie dalykai būtų smulkiau aprašyti.....Nes man teko, kai buvau Amerikoje turėti labai didelių nemalonumų (dar dabar jie akyse man „stovi“), kai pakelėje Premjerė skambino ir „susirišo“ su Aukščiausios Tarybos Pirmininku. Tuomet aš tik žiūrėjau, žiūrėjau ir mačiau - tas Premjerės entuziazmas gęsta, gęsta - galop jos akys pasidarė liūdnos, liūdnos - po pokalbio su juo. Nežinau, apie ką jie ten kalbėjo, bet aš tada labai bijojau dėl to, kaip jie ten kėlė klausimus, apie ką šnekėjo.

Ten, matomai, jie apie pagrindinius dalykus kalbėjo.

Tai štai, Rimai, apie tuos visus dalykus tu puikiai žinai. Taigi, sekančioje knygoje apie tuos visus dalykus ir reikia parašyti. O ką čia dabar. Tada knyga iš visų pusių bus tvarkinga. Jeigu mes visi prisimename (o daugelis iš mūsų ir prisimena tuos laikus), - tie, kurie buvome arčiau tos veiklos, kurie dalyvavome valstybės valdyme, atskirose jos srityse - tai mes visi ir žinome apie tai, kokį postūmį davė tų penkių valstybių aplankymas.

Tuo metu aš buvau ir Prekybos ir pramonės atstovas, man teko dirbti ir šioje srityje. Taigi, aš tą dalyką tikrai pajutau, betarpiškai derėdamasis su įvairiomis užsienio firmomis dėl to, kaip galima būtų gauti Lietuvos pramonei taip reikalingų komponentų, tokių reikalingų dalykų, be kurių pramonėje negalima buvo apsieiti.

Taip mes su tais verslininkais (ir jie tą žinojo, kad blogai daro, ir mes tą žinojome) radom tokias pozicijas, iš kur galima būtų gauti pinigų. Mes rūpinomės tuo, nes pinigų neturėjome. Bet mes turėjome naftos, benzino produktų, be to, pas mus buvo penktos kategorijos valiuta. Tie dalykai labai padėjo pradžiai. Tai buvo prekybos pradžia -  ir ne tik tai, kad gavau arba daviau. Buvo dalykas visiems suvokiamas - jeigu nori gauti ─ reikia pirkt. Ir joks Kazickas, ir joks kitas milijonierius nieko nedavė Lietuvai už ačiū. Nieko.

Man parodykite bet kokį milijonierių ir tegul jis man paaiškina, ką jis davė ir ką jis gavo iš Lietuvos ─ materialiai, o ne moraliai.

Dabar tą dalyką visi puikiai pamatė ─ tai, kad pasaulyje nieko negalima gauti ir niekas nieko nenori duoti. Tai štai taip yra.

Pirmoji Vyriausybė darė finansinius planus - tuomet lygiai tas pats buvo. Tą dalyką mes visi suvokėme ─ už ačiū, už gražias akis tau nieks nieko neduos.

Aš negalvoju, kad tą knygą taip skaitys, kaip skaitomos knygos apie Radži ar Zvonkę, bet, man atrodo, aš tiesiog grantuotas, kad tie žmonės, ypač jauni, (nežinau, Rimai, koks tos knygos tiražas yra), kurie studijuoja - jiems ta knyga bus naudinga, ją reikia pateikti Tarptautinių santykių institutui, universitetams, kad žmonės galėtų „semtis“ žinių iš autentiškos medžiagos ir sužinoti apie tai, kaip ten kas buvo iš tikrųjų.

Daugeliu atvejų taip būna - „vienas sėja, kitas rauna“. O tauta, aišku, turi žinoti savo didvyrius.

Taip, kad, Rimai, ačiū tau už tą knygą. Sunkiai rašei, rašei, ilgai rašei, bet gražiai parašei. Sėkmės tau, ir linkiu, kad būtų sekanti knygutė.

Julius  Dautartas, Seimo narys:

Aš įsitikinęs, kai buvo užsiminta apie Radžį, tai sutinku su ta mintim...

Tačiau studentai šią knygą tikrai skaitys.

Rimas knygoje labai tiksliai viską suformulavo, viską apmąstė.

Čia yra knyga - dokumentas. Tai tiek. O šiaip norėčiau pasakyti - mes turime padėkoti. Nes iki šiol niekas nieko gero dar neišleido. Jūs parodėte pavyzdį.

Balys Stankūnavičius, lietuvis iš Australijos:

Gerbiama Pirmosios Vyriausybės Premjere, Pirmosios Vyriausybės nariai, bičiuliai lietuviai.

Man teko susitikti su Premjere, kai ji keliavo ir Australijoje. Yra pasaulyje dideli kraštai, ir maži - tokie kaip Australija.

Noriu priminti, kad Australija buvo viena iš pirmųjų kraštų, kurie pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Nors ir buvo „spaudimas duotas“. Labai aiškus „spaudimas“ nuo Prezidento Bušo tuo metu ir ypatingai nuo Džeims Beikerio - „kad niekas to nedarytų“. Kažkada po vieno susitikimo su vienu iš premjerų, vienas iš jų man pasakė: „o man Džeims Beikeris pasakė, kad dar per anksti tą daryti“.

Tada mūsų Ministras Pirmininkas Hawke buvo atvykęs į Lietuvą, o mes paskui su juo buvome susitikę ir jis man pasakė: „Bušas nulėkė pas mūsų premjerą ir jam pasakė, kad dar negalima pripažinti Lietuvos Nepriklausomybės, kad dar yra per anksti“ O mūsų Premjeras R. J.  L Hawke pasakė: „aš esu nepriklausomas Australijos Ministras Pirmininkas ir todėl  pripažinsiu Lietuvą“.

Kaip tas atsitiko - aš galiu pasakyti. Kai mūsų Ministras Pirmininkas susitiko su gerbiama ponia Prunskiene - ji jam padarė tokį didelį įspūdį, todėl jis ir pasakė apie Lietuvą taip ir kartu apie Lietuvos Nepriklausomybę.

Man teko prisidėti prie vizito ir būti ponios vertėju jos kelionės po Australiją metu.

Jos garbei buvo suruošti ir priėmimai su ministrais, valstybių premjerais, taip pat ir su mūsų Ministru Pirmininku. Vyko labai aiškūs pasisakymai. Pirmiausia per Radijo stoties apžvalgą.

Visi tąkart labai klausė. Pas mus lietuviai matė visa, kas vyko ir per CNN laidas. Buvo labai unikalu. Ir nors Australija yra toks kraštas, kur lietuvių nėra didelis skaičius, bet lietuvių įtaka į Australijos kultūrą ir Australijos gyvenimą yra, taip galima sakyti, milžiniška.

Per vieną Lietuvos Nepriklausomybės šventę (o mes ją švenčiame vasario 16-tą dieną) buvo pakviestas ir mūsų (Australijos) Premjeras. Bet jis negalėjo dalyvauti, tai į šventę buvo atsiųstas Teisingumo ministras. Jis pasakė: „ prieš ateinant čia pas jus į šitą priėmimą, aš noriu pasakyti vieną faktą ─ aš ieškojau, ką man sužinojus apie Lietuvą, lietuvius, kaip jie čia gyvena“.

Aš pats noriu vieną dalyką pasakyti: iš visų emigrantų, kurie atvažiavo į Australiją, nė vienas lietuvis nebuvo kalėjime. Tai čia yra tai, ką parodo, kokie lietuviai yra Australijoje ir kokie lietuviai yra lietuviai....Dabar, taip sakant, tai pasikeitė, bet ne Australijoje...Tai iki šios dienos nė vienas lietuvis ar lietuvininkė nebuvo, taip sakant, garbingoj vietoj, kaip karalienės svečias rūmuose... O kai gerbiamoji Premjerė tada buvo Australijoje, tuomet buvo pilna žurnalistų ... Aš noriu tik priminti vieną dalyką, kad kokie dalykai buvo parašyti.

Pirma, vienas  tuo metu Australijoje apžvalgininkas Vitalij ...- Jūs, Tamsta, turbūt prisimena ─ jis buvo žurnalistas ne tik Australijoje, bet vėliau ir Anglijoje - tai jis rašė Indentpendent ir kituose laikraščiuose ─ ten buvo du jo straipsniai... Jis pavadino Premjerę Ponia Drąsa....Ms courage...

Buvo pasakyta taip, kad gerbiama Ministrė Pirmininkė sakė, kad „Lietuva turi būti laisva, Lietuva turi būti Nepriklausoma valstybė“. Pasaulis ir Australija tikrai turėjo „tempti“ Lietuvos pasiryžimą - jos siekį būti laisva ir Nepriklausoma. Lietuva siekė būti ir gera kaimynė. Tai čia ne tik tai, kad mes norime būti tuo, kuo mes esame. Mes lietuviai turime turtingą istoriją, mes irgi norime būti gera Tėvyne. Juk geografija nesikeičia pasaulyje.

Ir čia buvo toks puikus posakis, žmonės kreipė dėmesį į tai, kad čia buvo Žmogus, kuris nenorėjo kažką nuo ko atkirsti, bet sakė: „duokit mums Laisvę - nes mes norime prisidėti prie Europos gerovės, o kartu ir prie pasaulio gerovės“.

Dar vienas trumpas žodelis. Tai toks.

Man teko labai daug apkeliauti po pasaulį. Teko vieną dieną nukeliauti į vietą, kur vyko Napoleono kovos su anglais. Tose kovose anglai laimėjo prieš Napoleoną. Jei nuvažiuotumėte ir jūs tenai - pamatytumėte paminklus - vienas didelis, o kitas mažas kuklus  jis pastatytas tiems, kurie laimėjo mūšį. O didžiausias paminklas pastatytas belgų karaliui.... Tai tokia istorija..

Šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti tai, kad didžiausi paminklai yra pastatyti ne tiems, kurie padarė tą visą sunkų darbą.  Tai aš norėčiau pasakyti tik tiek, kad Lietuva atsimintų tuos, kurie tikrai atsiekė labai daug. Ir neprašo už tai pasakyti ačiū. Jie prašo tik pagarbos.