Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Arūnas DAUGĖLA: Kaip pralaimėjo Lietuva. ( K.Prunskienės knygos pristatymo atgarsiai).

Visuomenei pristatyta ekspremjerės, profesorės Kazimiros Prunskienės knyga „Išsivadavimo kaina. Politikos užkulisiai“. Jokios abejonės, tai labai vertingas informacijos šaltinis visiems besidomintiems 1988-1991 m. įvykiais Lietuvoje, „Sąjūdžio“ bei Lietuvos nepriklausomybės iškovojimo užkulisiais. Ateityje ši knyga bus svarbus šaltinis istorikams, paskyrusiems save studijuoti ir tirti Atgimimo laikotarpį. Joje labai smulkiai, lyg kokioje istorinėje chrestomatijoje, nušviečiami to meto įvykiai – pilna datų, pavardžių, labai konkrečių faktų ir gilių vertinimų, juolab kad jie padaryti ryškiausios to laikotarpio figūros, kurios indėlį į Nepriklausmybės iškovojimą sunku pervertinti (tiesa, oficialioji istoriografija bei taip vadinami „patriotiniai“ autoriai mano kitaip).

Knygą sunku priskirti kuriam nors žanrui: istorinė publicistika, memuarai, pro memoria... nes ji apima visus dokumentinius ir publicistikos žanrus. Ji įdomi suprasti, kaip atsitiko, kad ekonomiškai palyginti stipri industrinė Lietuva virto prasiskolinusia, labiausiai besižudančia bei emigruojančia valstybe – gamyklų griuvėsiai tebestovi iki šiol, net praėjus dviem dešimtmečiams, o fermų griuvėsiai tapo neatskiriama dabartinio kaimo lanšafto dalimi. Akivaizdu, kad nepriklausomos valstybės statybos formulėje kažkurioje vietoje buvo padaryta klaida arba tai piktų jėgų veiklos rezultatas. Be reikalo sakoma, kad kaina, sumokėta už nepriklausomybę, yra nedidelė – iš tikrųjų ji milžiniška, kaip pastebėjo ir ekspremjerės brolis Rimantas Stankevičius Signatarų namuose vykusiame knygos pristatyme: nuosmukis pramonėje bei žemės ūkyje, pusė milijono emigravusių, daugybė nusižudžiusių, nuostoliams galima priskirti ir negimusius, nes palyginti aukštas gimstamumas staigiai krito. Kiekvienas iškovojimas, kiekviena pergalė turi savo kainą, tačiau Lietuvai laisvė kainavo pernelyg daug. Kainos mastą pagal proporcijas galima gretinti netgi su XVII a. vidurio „Tvanu“, XVIII a. pradžios didžiuoju maru bei pasauliniais karais. Oficialioji sitoriografija šito nenori matyti. Kol kas.

Nėra reikalo garbinti LTSR – problemų joje buvo sočiai, todėl visuomenė suprato, jog reformos buvo būtinos. Bet būtent reformos, o ne sugriovimas. K. Prunskienės Vyriausybė bandė reformuoti ūkį – dalykiškai gilinosi į kiekvieną problemą ir ieškojo sprendimų. Geri tie sprendimai ar blogi – kitas klausimas, bet tai bet kuriuo atveju geriau, nei palikti problemas savieigai, kaip buvo įprasta sakyti, „laisvajai rinkai susitvarkyti pačiai“. Kas reiškė ne ką kita, kaip laukinį kapitalizmą su reketu, švaistymais, korupcija...

Pirmoji Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama K. Prunskienės – be jokios abejonės, buvo pati profesionaliausia Vyriausybė per visą Lietuvos dvejų dešimtmečių nepriklausomybės laikotarpį. Nemaža dalis ministrų vėliau buvo kviečiami dirbti ir kitose Vyriausybėse. Kaip tik profesionalumo vėlesnėms vyriausybėms ir trūko – kuo toliau, tuo vis labiau vyravo ne darbo savo kraštui, o grobstymo idėja.

Beje, tai matyti ir iš pastarojo laikotarpio. Maisto pramonės sektorius, išvakarėse kuruotas žemės ūkio ministrės K. Prunskienės, bene lengviausiai pakėlė krizės smūgius. Ir žemdirbiai šiandien labai nesiskundžia supirkimo kainomis, atsiskaitymais.

Yra pasakymas, jog kai susitinka du verslininkai vokiečiai, jie svarsto, ką gaminti. Du susitikę lietuviai verslininkai svarsto, kuo prekiauti. Panašus fundamentalus skirtumas yra ir tarp pirmosios bei kitų, jau „politinių“, Vyriausybių. Jeigu K. Prunskienės Vyriausybė ieškojo horizontalių kontaktų su TSRS įmonėmis bei respublikų administracijomis, siekdama išlaikyti gamybą ir kur įmanoma ją plėsti, organizuoti, tai vėlesnės Vyriausybės, ypač A. Kubiliaus, ieškojo ką galima parduoti. Jeigu K. Prunskienės Vyriausybė galvojo, kaip uždirbti, tai A. Kubiliaus bei kitų – kur pasiskolinti.

K. Prunskienės vyriausybė dirbo sudėtingiausiomis sąlygomis. Reaguodama į Kovo 11-osios nepriklausomybės atstatymo aktą, TSRS įvedė ekonomines sankcijas, ilgus mėnesius truko ekonominė blokada. Ši blokada neturėjo nei politinės, nei juo labiau ekonominės logikos – labiausiai nukentėjo vadinamosios sąjunginio pavaldumo įmonės, kuriose dirbo daugiausiai rusakalbiai. Gal būt norėta sukurstyti tautinę nesantaiką respublikos viduje bei negatyvų nusistatymą kitose respublikose, kurių įmonės negavo „lietuviškos“ produkcijos?

Žvelgiant giliau, ateities istorikai galės kelti ir Kovo 11-osios akto paskelbimo būtinybės klausimą. Juk dar senoji LTSR Aukščiausioji Taryba buvo paskelbusi respublikos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius (ko nėra net dabartiniuose Lietuvos santykiuose su Briuseliu), o tarybinės kariuomenės buvimą Lietuvoje, kaip Molotovo-Ribentropo pakto pasekmę – neteisėtu. Todėl pirmuosius laisvus rinkimus pravedanti (jie vyko ne į Steigiamąjį Seimą, kaip nori matyti „patriotai“, o į AT) LTSR faktiškai jau buvo nepriklausoma valstybė. Palaipsnis, step-by-step, kelias į nepriklausomybę labiausiai atitiko per kelis dešimtmečius susiklosčiusios ekonomikos sandarą, vadinasi, Lietuvos interesus. Tačiau šis kelias buvo neparankus radikalams - pasivadinusiems „patriotais“ ir tiems, kas jau buvo nusitaikę į valstybinio turto grobstymą. Tuo pačiu šis kelias buvo nepriimtinas laisvos Lietuvos priešams, norėjusiems ją matyti surištą „amžinais saitais“ su Rusija: jie siekė kuo labiau sugriauti Lietuvą, kad tauta „prašytųsi“ Rusijos globos. Rusijoje iki šiol gyvas mitas, kad visos pakraščių tautos savanoriškai prašėsi įjungiamos į imperiją.

Galima manyti, kad radikalams K. Prunskienės vyriausybės susiformavimas buvo laikinas kompromisas, savotiška nuolaida Arvydo Juozaičio paskelbtai „istorinei klaidai“ ištaisyti, kai AT pirmininku tapo ne Algirdas Brazauskas, o Vytautas Landsbergis. A. Brazauskas tapo K. Prunskienės pavaduotoju, vicepremjeru. Taip susidarė prielaidos sušvelninti „patriotų“ konfrontacijos su Kremliumi padarinius šalies ekonomikai.

Tačiau bėda yra tame, kad „patriotai“ negalėjo leisti dirbti K. Prunskienės Vyriausybei iš principo. Tvarkingas šalies ūkio perėjimas į socialinę rinkos ekonomiką buvo jiems nereikalingas, nes tai reikštų tam tikrą status-quo išsaugojimą. Tikriausiai nesikeistų įmonių direktoriai, arba jie būtų vertinami ne pagal patriotizmą, o pagal profesionalumą, išliktų gyvybingi ūkiai, iš kolūkių tapę bendrovėmis.. Turėdama daugiau specialistų, nepriklausoma ir pavadinimą pakeitusi LKP būtų išlaikiusi pozicijas ir žmonių paramą šalia kitų, besikuriančių partijų. Su tuo V. Landsbergis ir jo šalininkai sutikti nenorėjo. Jiems reikėjo sukrėtimų. Tam ir reikėjo Kovo 11-osios, konfrontacijos, blokados, LKP panaikinimo, o ne reformavimosi, ekonomikos sugriovimo, kad būtų galima pradėti statyti naują ekonomiką be komunistų ir kolūkių pirmininkų. Šiuos prieštaravimus numatė ir gilino vadinamojo „Juodojo scenarijaus“ autoriai iš Maskvos KGB.

Visai ne retorinis klausimas: ar gali priešiška stovykla remti viena kitą? Gali. Istorija žino daug pavyzdžių. Aukštas Maskvos KGB pareigūnas dar M. Gorbačiovo vizito Vilniuje metu aiškino gausiai susirinkusiems kolegoms iš LTSR KGB: Lietuva bus nepriklausoma valstybė. Vadinasi, užkulisinė Maskva su tuo jau buvo susitaikiusi, tik M. Gorbačiovas dar kažką sapaliojo apie naują sąjunginę sutartį. O jeigu taip, tai „Juodojo scenarijaus“ autoriai nusprendė Lietuvą sugriauti. Mašina pradėjo suktis. Galima sakyti, kad iš inercijos tebesisuka iki šiol. Kaip tai vyko – smulkiai aprašoma „Išsivadavimo kainoje“.

K. Prunskienės pralaimėjimas 1991 m. – tai ir Lietuvos pralaimėjimas. Vyriška jos kova už savo ir pirmos Vyriausybės strategiją bei už šalies ekonomiką verta atskiro tyrinėjimo. Taip pat ir sąmoningi bei nesąmoningi „Juodojo scenarijaus“ vykdytojai, vizitai Vakarų sostinėse, didžiulis propagandinis puolimas, sudėtingi santykiai su tuometine Maskva, persekiojimai, perversmai ir kt. Panašu, kad įvairūs šių peripetijų faktai yra kitų autorių tyčia nutylimi arba iškraipomi, todėl knygos atsiradimas yra labai sveikintinas įvykis.