Apie „Fluxus“ mene ir politikoje

Skandalingų valstybės ir Vilniaus savivaldybės  struktūrų lėšų švaistymo atvejų gausą papildė  pastarasias savaites „Verslo žiniose“ ir „Respublikoje“  nuskambėję faktai apie milijonus, išleistus pseudokultūros objektų įsigyjimui. Nereikia būti meno ekspertu ir net nereikia išlavinto meninio skonio, kad atskirtum  meno kūrinį nuo jo parodijos, vadinamos  „Fluxus“, lygiai kaip nesunku pamatyti, kad karalius nuogas.

„Fluxus“ tai ne vien išsigimęs tariamai meninės kūrybos būdas, jos žanras,- tai  brutuali  per šimtmečius sukurtų menų ir puoselėtų  dvasinės  kultūros vertybių niokojimo ideologija. Tokios ideologijos  invazija į Lietuvą ne tik pažeidžia  tautinės kultūros pamatus, bet  griauna žmonijos kultūrą ir netgi civilizaciją globaliniu mastu apskritai. „Fluxus šedevrai“ nereikalauja nei talentų, nei taurių kūrybinių idejų.  Atvirkščiai – kuo absurdiškesnis ir atgrasesnis, šiurpesnis sumanymas – tuo didesnę „fluxusinę“ vertę jis įgauna, tuo daugiau svaigstančių iš susižavėjimo juo. Gal būt dalis žmonių tokioje „kūryboje“ lengvai randa sau pragyvenimo šaltinį ar būdą niekinti žmogų ir jo vertybes

bei gamtinę aplinką, kartu realizuodami  ir savo biologinius  „ talentus“.  Jie taip gali  pasijusti  „kūrėjais“, įsivaizduoti esą netgi aukščiau už genialiuosius  tapytojus : Rafaelį, Mikelandželą , muzikos genijus : S. Bachą, W.A. Mocartą  ar  Lietuvos pasididžiavimą  –  K.M. Čiurlionį.

Per „Fluxus“ suvešėjimą ir kartu satanistinės dvasios įsisiautėjimą dabartinė visuomenė tampa verta vadintis ne postmodernistine, o postkultūrine. Gal būt šia prasme iš tikro priartėjo  seniai pranašaujama senojo pasaulio pabaiga, nes jau nebelieka nieko švento ir gerbtino, niekinama tai, kas tūkstantmečiais buvo kuriama ir branginama. Bet koks šlamštas, dramblio  ar kito gyvūno mėšlas eksponuojamas meno  parodose , pvz., 1996 m. Šiuolikinio meno centre ( ŠMC), Vilniuje.  1999 m. ŠMC parodoje „kūrėja“ Elke kaip savo meną ekrane demostruoja tuštinimosi procesą.  Po 2001 m. rugsėjo 11 d. tragedijos Niujorke Fluxus grupės kompozitorius Š. ten pat - Niujorke džiūgauja, kad tas šiurpus teroristinis išpuolis  buvo didžiausias amžiaus „meno šedevras“.

Tai, ką Vilniaus savivaldybė įsigyjo už 12,9 mln. lt  yra tokios pat rūšies  kaip anie „Fluxus“ meno produktai. Lai pasilieka su tokiu meniniu „skoniu“ jo pirkėjai – miesto valdžios vyrai, bet kodėl jie tam leidžia ne nuosavus, o miesto reikmėms skirtus pinigus ? Kiek -  ar ne  apie 300 mln. Lt  norima išleisti Guggenheimo muziejui Vilniuje, kurio įkūrimas ir būsimi eksponatai  Lietuvos kultūrinio tapatumo anaiptol nesustiprins ir savitumo nepraturtins. Ar kas nors atsiklausė vilniečių ir  Lietuvos kultūros paveldo  saugotojų bei  gyvojo meno atstovų , - ką jie mano apie tokius Lietuvos kultūros prioritetus. Tikriausiai ne, nes bendraujant su šių sričių autoritetais išgirsti vienareikšmę kritišką  jų nuomonę. Tik bėda, kad Lietuvoje kultūros autoritetų balsas mažai girdimas arba tiesiog nenorima jo girdėti.

Tokių „postkultūrinių“ madų ir „Fluxo“ žanro priedanga vykstantis šarlataniškos, su tikruoju menu nieko bendra neturinčios  veiklos  populiarinimas yra naudingas tiems, kurių įžūlumas ir nepagarba žmogaus orumui  skatina šitaip niekingai „kurti“ (pvz. viešai tuštintis ar demonstruoti mėšlą), ir tiems, kurie tokią „kūrybą“ pirkdami, mulkina žmones ir iš to pelnosi.  Argi paskutinieji Vilniaus  „kultūrinio“  praturtinimo atvejai nėra tokie ? Sostinės bendruomenė turi pagrindo  griežtai   pareikalauti atsakomybės už finansinę ir moralinę žalą miestui ir jo žmonėms. Vyriausybė tokios atsakomybės prieš savuosius tikrai neinicijuos, nes  premjero  A. Kubiliaus improvizacijos ir jo ekonominiai „ eksperimentai“, kuriuos jis drįsta vadinti strategija, taip pat priklauso „fluxus“ žanrui.

2010 m. vasario 1 d.