 Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui ryžtuosi DELFI puslapiuose dalimis pristatyti baigiamos knygos tekstus. Kai kuriuos jų buvau paskelbusi tuoj po aprašomų audringų politinių įvykių. Per dvidešimtmetį išaugo nauja žmonių karta, o ir tie įvykiai įgavo kitokių atspalvių. Per laiko nuotolį lengviau įvertinti įvykių prigimtį, prasmę ir ypač - jų padarinius. Didelis ar menkas, tobulas ar niekingas yra subjektas ar reiškinys - per didesnį atstumą ir platesnėje erdvėje yra geriau matomas, ir lengviau apie jį spręsti.
Knyga dar neturi galutinio pavadinimo, jo ieškau. Man buvo siūloma ją pavadinti: “Neužsiveriantys pragaro vartai” – pragarą suvokiant kaip niekaip nesibaigiantį prieš mane vykdomą politinį smurtą. Gal tai ir intriguojantis bei knygoje aprašytus reiškinius gan taikliai nusakantis pavadinimas, bet juk rašau tam, kad nepaliktume tų vartų atlapų, kad juos patys ir užtrenktume – visam laikui ir aklinai…Todėl parinksiu kitokį - ne tokįbauginantį pavadinimą. Galbūt jį pasufleruos ir dialogas su Delfi skaitytojais.
Skaityti daugiau...
|
 Nuo Atgimimo pradžios praėjo jau dvidešimt metų. Vadavomės iš sovietinės sistemos, svajojome apie demokratiją ir rinkos ekonomiką, kūrėme planus...
Tikrovė pasirodė esanti daug rūškanesnė nei mūsų viltys, o ir komunistinis paveldas, kuriam taip lengva ir patogu suversti visas savo ydas, gerokai gajus, ir pirmiausia – mumyse pačiuose. Juk neužtenka iškeikti komunizmą ir komunistus, atsiriboti nuo visko, kas susiję su buvusia sistema, su priklausomybe Tarybų Sąjungai, pakeisti spalvas ir simbolius, kad jau būtume laisvos ir demokratinės valstybės piliečiai. Kur tas šaltinis, į kurį panirę išnirtume ne „buvę“ žmonės, o šiuolaikiniai orūs europiečiai.
Skaityti daugiau..
 Atslūgstant džiūgavimams dėl Nepriklausomybės atgavimo, palengva užgyjant agresijų žaizdoms, pats laikas susivokti, kas gi vyko Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų ir kur esame atėję. Senosios sovietines militaristinės struktūros ilgai nesusitaikė ir negalėjo susitaikyti su nacionalinio ir pilietinio išsivadavimo procesais, pagaliau sugriovusiais senąją imperiją ir nenusisekusį komunistinį eksperimentą. Naivu būtų manyti, jog šių procesų nebuvo siekiama stabdyti ar transformuoti išbandytomis veikiančių struktūrų, visų pirma KGB, priemonėmis. Situacijai įvaldyti Baltijos valstybėse, ir konkrečiai – Lietuvoje, buvo parengtas atitinkamas scenarijus, kurį pavadinsiu juoduoju. Jame dalyvavo autoriai iniciatoriai ir įvairaus rango vykdytojai, kuriuos po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje įpratome vadinti pučistais. Tik vieni iš jų buvo atpažinti, atskleisti ir įvardyti, o kiti iki šiol lieka šešėlyje ir toliau vykdo politines manipuliacijas, dar galinčias kurį laiką sudaryti nemažai kliūčių atkurti ir stiprinti valstybę, plėtoti demokratiją ir ekonomines bei socialines reformas.
Skaityti daugiau...
 1991 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais rašydama apie juodojo scenarijaus kontūrus, dar neturėjau vilčių, kad juos papildys kiti – profesionalūs tyrėjai: teisininkai, žurnalistai. Labai džiaugiausi, kai konceptualius straipsnius pradėjo vis dažniau skelbti A. Juozaitis, K. Stoškus, R. Gavelis, kiti, kai ir deputatai ėmė kalbėti drąsiau ir principingiau. Optimizmo teikė atgijusi iš pradžių Centro, o paskiau ir dešiniosios Parlamento pusės dalis, vėliau sudariusi Tautos pažangos frakciją (su R. Paulausku, A. Taurantu ir kitais lyderiais). Būta čia, pasirodo, sveiko proto ir savarankiškumo, tik sąlygos jiems pasireikšti ir pagaliau kelias iki tiesos – nelengvi. Skaityti daugiau.
|
|
