Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Laidos "Atsargiai, istorija" ("Осторожно история") vedėjai:
Vladimiras Ryžkovas ir Vitalijus Dymarskis

V.DYMARSKIS: Mūsų šios dienos svečias – Kazimira Prunskienė, – manau, kad daugumai auditorijoje aišku, bet pristatau: buvusi Lietuvos ministrė pirmininkė, labai žinoma Rusijoje, o dabar partijos „ Lietuvos liaudies sąjunga“ lyderė.

K.PRUNSKIENĖ: Lietuvos liaudies partija.

V.DYMARSKIS: Matyt, rusiškai ne taip išvertė.

V.RYŽKOVAS: Priminsiu įvykius, kurie labai įsimintini tiek lietuvių, tiek rusų liaudžiai. Tų tolimųjų 1939 metų spalio 28 dieną buvo pasirašytas Sovietų Sąjungos - Lietuvos susitarimas apie tarybinės kariuomenės išsidėstymą Lietuvoje, po kurio ir prasidėjo tas procesas, kuris baigėsi trijų Pabaltijo valstybių prisijungimu prie TSRS. Pas mus kaip visada startinis Rusijos informacinės agentūros „Naujienos“ apžvalgininko Piotro Romanovo komentaras.

P.ROMANOVAS: Lietuvos, kaip ir kitų Pabaltijo šalių prisijungimą prie TSRS Antrojo pasaulinio karo išvakarėse šiuolaikiniai lietuviški vadovėliai traktuoja vienareikšmiškai kaip okupaciją. Tvirtinti atvirkščiai nesiimsiu nors ir dėl to, kad esu įsitikinęs: jeigu liaudies atmintyje kokios nors armijos įvedimas į jų nuo amžių esančią teritoriją  lieka kaip išvadavimas, tai reiškia, kad tai ir buvo išvadavimas. O jei okupacija – tai, deja, okupacija. Ir atvirai, formalumai, kurie lydėjo tarybinės armijos įvedimą, man asmeniškai, lyginant su liaudies atminties verdiktu, vaidina antraeilį vaidmenį.

Suprantama, kad Lietuvos istorijos vadovėlius rašė ne pati liaudis, o tam tikra lietuvių inteligentijos dalis, tačiau gerai žinoma, kad  apibrėžimas „okupacija“ sutampa su didžiąja Lietuvos gyventojų dalimi. Nesutarimai čia tik viename: kas svarbiau – ar kad Rusija moraliai pripažintų okupaciją, ar kad materialiai kompensuotų.

Vienok, tai, kas anksčiau pasakyta, nusipelno komentaro, nes TSRS veiksmai tuo laikotarpiu, kaip ir veiksmai Lietuvos vadovybės, pirmiausia, visai nebuvo vienareikšmiški, o antra, ir rusai, ir lietuviai pakluso prieškarinio laikotarpio logikai: žiauriausiam spaudimui, kada nacionalinių interesų gynimas bet kokiomis priemonėmis buvo būdingas praktiškai kiekvienai iš Europos šalių. Kitaip tariant, laukiant audros kiekvienai savi marškiniai buvo arčiau kūno. Tų įvykių moralinis įvertinimas – o Lietuvoje mėgstama stoti santykiuose su Maskva tarsi moralinio cenzoriaus poza– tai elementari veidmainystė. Galima rimtai svarstyti apie politinius, karinius to sudėtingo laikotarpio interesus, bet niekaip apie moralę, todėl, kad visi buvo „ geri“.

Aišku, Lietuvos politikams, atsidūrusiems tarp priekalo ir kūjo, kaip ir politikams kitų Pabaltijo šalių, moraliai buvo sunkiau nei kitiems, atsižvelgiant į jų įtakos kategoriją. Tačiau tai nekeičia fakto, kad jų atstovai, užmiršę padorumą, mėtėsi tarp Stalino ir Hitlerio, siūlydami savo pagalbą tiems ir kitiems, kad tik nebūtų sumindyti kurio nors batu.

Taip ir šiandien daugelis lietuvių nelabai tiki savo nepriklausomybės ilgaamžiškumu. Pasvarstykite patys: 26,3 procento mano, kad Lietuva kada nors neteks nepriklausomybės, o 38,7 procento nežino, kaip atsakyti į šį klausimą. Deja, tai amžinas mažų tautų likimas.

Apie Miunheno suokalbį, Molotovo-Ribentropo paktą bei kitus prieškarinio laikotarpio įvykius mūsų programose buvo kalbama labai daug, todėl nesikartosiu. Lietuvos užėmimas – tai tegul ir nepadorios, tačiau kartu ir racionalios Maskvos politikos tęsinys – bandymas atitraukti kuo toliau savo sienas pasaulinių skerdynių pradžios išvakarėse. Galima, aišku, smerkti, o galima ir suprasti. Toli gražu nekvailas politikas Čerčilis suprato, pareiškęs: tai, kad rusų armija turėjo laikytis šios linijos, buvo visiškai būtina dėl Rusijos saugumo prieš nacistinę grėsmę.

V.DYMARSKIS: Štai toks komentaras, galima su juo sutikti arba ne. Ir mano pirmas klausimas – kiek 70-ies metų senumo įvykiai, pirmiausia, dar gyvi lietuvių liaudies sąmonėje, istorinėje atmintyje, ir kiek jie šiandien įtakoja lietuvių elgesį santykiuose su Rusija?

K.PRUNSKIENĖ: Žinoma, šie prisiminimai buvo labai gyvi tada, kai mes kovojome už savo Nepriklausomybę. Priminsiu, kad 1989 metais TSRS Aukščiausioji Taryba, kur aš taip pat dalyvavau, padarė teisinį Molotovo-Ribentropo pakto įvertinimą. Ir aš pamenu, kad šiame procese dalyvavo toks autoritetas kaip Aleksandras Jakovlevas.  Aukščiausioji Taryba tada pripažino šį dokumentą negaliojančiu, neteisišku. Mano manymu tai buvo labai svarbu – mes taip pat tuo rėmėmės ir ėjome Nepriklausomybės atstatymo keliu žinodami, kad ir kitos tautos, visų pirma, rusų, pripažins trijų Baltijos šalių prijungimą neteisišku. Ir kad politikai visada abejoja politikoje, tarptautiniuose santykiuose –savaime aišku. Dabar šis klausimas keliamas  tada, kai artėja datos. Datos, kada mes prisimename tą paktą, kada eina kalba apie nepriklausomybę arba apie bandymą 1991 metų sausyje pristabdyti mūsų nepriklausomybės gyvybingumą. O ir 1991 metų rugpjūčio pučas taip pat turėjo įtakos būti ar nebūti mūsų nepriklausomybei, būti ar nebūti senam režimui. Čia ne tik Lietuvos ar Pabaltijo tema, ši tema dar gyva ir Rusijoje. Svarbiausia, kad mes statytume savo ateitį ne tiek kapstydamiesi istorijos detalėse. Mes šiais metais pažymėjome 600- ąsias pergalės Griunvaldo mūšyje metines, kur mūsų didysis kunigaikštis Vytautas, dalyvaujant lenkams, Smolensko pulkams, net totoriams, atlaikė kryžiuočių – vokiečių riterių ordino įsiveržimą į tą regioną. Tą mes atsimename ir švenčiame kartu. Manau, kad istorijoje reikia atsiminti ne tik karčius momentus, bet ir tuos, kada abi tautos, lietuviai ir rusai, pasiekė kažkokių bendrų pergalių. Dabar mums reikia nugalėti krizę, dabar reikia kurti naują ateitį partnerystėje.

Neseniai dalyvaujant mano kolegoms iš „Vieningosios Rusijos“, (mes keičiamės delegacijiomis) rengiau Lietuvoje konferenciją: „ Baltijos regionas.Gyventi taikoje ir partnerystėje“ Tai turi prasmę – kalbėti apie partnerystės formas, apie bendrus stambius tarpregioninius projektus, kad žmonėms gyventųsi geriau – ir pas jus, Rusijoje, ir pas mus, Lietuvoje, visoje Europoje, ir ne tik.

V.DYMARSKIS: Dėkoju už pokalbio pradžią. Tarp kitko, noriu išreikšti mūsų padėką partijos „Vieningoji Rusija“ tarptautinių ryšių valdybai už susitikimo su Kazimira Prunskiene organizavimą.

K.PRUNSKIENĖ: Aš taip pat dėkoju – labai įdomus susitikimas, su džiaugsmu sutikau jame dalyvauti.

V.DYMARSKIS: Turiu tokį klausimą – 20 Lietuvos nepriklausomybės metų. Jūsų įvertinimas? Ar visi troškimai, kurie tuomet buvo Lietuvoje, ar visi jie buvo įgyvendinti, realizuoti? Nepriklausomybė: ko daugiau ji atnešė – nusivylimo, ar, vis tik, pergalių, pozityvių rezultatų?

K.PRUNSKIENĖ: Retai kada atsitinka, kad visi žmogaus, tautos ar valstybės troškimai, viltys būtų pilnai įgyvendinti. Žinoma, gal kažkur net geriau, negu laukėme, kažkur šiek tiek atsilikome ar nusivylėme, bet nusivylėme ne mūsų valstybingumu, ne esme. Liaudis visų pirma nusivilia valdžia, viena ar kita koalicija, vienais ar kitais vyriausybės sprendimais. Ir šiandien, kada Lietuvoje ir regione ekonominė krizė, kuri dar nenugalėta, nors jos gilinimas sustabdytas, kalbėti apie.?..

V.RYŽKOVAS: Šiomis dienomis mačiau nemalonius statistinius duomenis – kad kaip tik trys Pabaltijo valstybės, kurios buvo traktuojamos kaip lyderės – su didesniais augimo tempais ankstesniais metais, dabar, atvirkščiai, čia susidariusi pakankamai sudėtinga situacija. Lietuvoje aš mačiau pakankamai baisų skaičių: 19 procentų bedarbystė – tai skaičiai, kuriuos duoda oficialus Eurostatas.

K.PRUNSKIENĖ: Žinoma, toks kritimas turi ir konkrečias priežastis. Aš ne kartą čia, Maskvoje, už „ apvalaus stalo“, kurį organizuoja Laisvoji Rusijos ekonomistų bendrija, ir Lietuvoje, dalyvaujant rusams, latviams, lenkų politikams ir ekonomistams, nagrinėjome šį reiškinį: kodėl, pavyzdžiui, Lenkijoje praktiškai nėra kritimo, o kodėl taip yra Baltijos regionuose. Visi pripažįsta, jog pirminė priežastis – tai bendra ekonominė finansinė krizė, kuri yra dėl to, kad finansų ekonomika turi persvarą prieš realią ekonomiką, prieš ūkinį sektorių. Tą visi ekonomistai vertina labai kritiškai. Tačiau kiekviename regione, kiekvienoje šalyje yra ir konkrečios kitos priežastys.

Ąš dabar nesu vyriausybėje, – prieš pusantrų metų mūsų koalicija kartu su kitomis partijomis perdavė valdžios vairą konservatoriams su liberalais. Jie nepriėmė dėmesin daug pasiūlymų, rekomendacijų ne tik iš kitų politinių partijų, bet, sakykim, nepakankamai išstudijavo kitų šalių, ekspertų-ekonomistų patirtį, – o tokių pasiūlymų buvo. Padaryta daug konkrečių klaidų. Žinoma, aš neskelbsiu čia jų vardų – tai mes darome Lietuvoje, žinoma, pirmiausia kaltindami vyriausybę dėl to, kad buvo destabilizuota mokesčių sistema, smarkiai padidintas PVM – nuo 18 iki 21 procento, o kai kuriuose sektoriuose, kur buvo lengvatos, pavyzdžiui, knygų, laikraščių leidyba, maisto sektorius – nuo 5 lengvatinių iki 21 procento. Šie sektoriai tapo mažiau konkurencingi. 0 tokį PVM šuolį nugalėti sunku. Ypač, kai mažėja rinka.

Nebuvo imtasi priemonių, kurios paskatintų darbo vietų kūrimą. Nesavalaikis lėšų investavimas, ypač į infrastruktūrą, namų statybą. Pavėlavimas su kreditais privedė prie to, kad vietoje 4 procentų ar kiek daugiau, teko skolintis už 8-9 procentus metinių palūkanų – tai labai brangu. Tuo labiau, kad skolintasi ne darbo vietų plėtimui, o socialinėms reikmėms. Palyginus su 2008 metais, biudžeto pajamos sumažėjo trečdaliu.

Visa tai, aišku, dabar nelengva ištaisyti. Kai kurie žmonės išvažiuoja, ypač skaudu matyti, kaip išvažiuoja jaunos šeimos.

V.RYŽKOVAS: Į Vakarų Europą, į JAV?

K.PRUNSKIENĖ: Daugiausia į vakarus, bet ir į JAV, tačiau ne taip daug – daugiausia į Angliją, Airiją, anksčiau važiuodavo į Ispaniją ir kitas šalis. Dominuoja būtent šios kryptys. Šimtai tūkstančių žmonių per tą laiką išvažiavo, ir, žinoma, daugiausia jaunoji karta. Tokiu būdu didėja socialinė problema – tai yra mūsų visuomenė sensta, atsiranda problema, kas mokės Sodrai, kad dabartiniai ir būsimi pensininkai galėtų gauti ne mažėjančias, o didėjančias pensijas. Ši problema ne vien Lietuvoje, ji yra ir pas mūsų kaimynus. Norint ją nugalėti, reikia dabar imtis priemonių.

Manau, kad vienas iš krizės įveikimo kelių, nes ji yra globali ir turi lokalią išraišką, yra regioninės priemonės. Naujus šansus matau tame, kad Lietuva plačiau regioanalizuotų savo išorinius ekonominius santykius. Aš pati bandau daug dirbti su mūsų verslininkais. Praeitą savaitę buvau Tatarstane, Baškirijoje, o iki to Peterburge, Kaliningrade, kur turime partnerių.

V.DYMARSKIS: Regioanalizuoti – ar į šį supratimą įeina Rusija?

K.PRUNSKIENĖ: Žinoma. Aš manau, kad dabar pirmu punktu yra ekonominių ir kultūrinių tarpusavio santykių su Rusija aktyvinimas. Žinoma, su Maskva, kaip su centru, pirmiausia. Tačiau Baltijos regionas – Sankt Peterburgas ir Kaliningradas, kur vykdomi tarpusavio partnerystės santykiai įvairiuose lygiuose, net iki municipalinio lygio ir partnerystės – miestas su miestu, rajonas su rajonu. Ir dabar paskutinis mūsų žygis buvo į Tatarstaną, Baškortostaną ( stengiamės priprasti prie šio naujo pavadinimo) – ir ten mes randame daug įdomaus, daug gabių, aktyvių, įdomių verslo žmonių, politikų.

V.DYMARSKIS: Kurie pasirengę bendradarbiauti?

K.PRUNSKIENĖ: Taip.

V.DYMARSKIS: O dabar mes sužinosime nuotaikas Rusijoje: mūsų partneris – portalas „ SuperDžob“ pravedė visos Rusijos apklausą apie tai, kaip rusai žiūri į Lietuvą ir kaip ją priima.

J.ŠIROKOVAS: „Lietuva – Rusijos sąjungininkė ar priešas?“ – šis klausimas pasirodė ne toks jau paprastas portalo „ SuperDžob“ vartotojams. Dauguma apklaustųjų į tai neatsakė – beveik pusė, o jei tiksliai – 46 procentai.

„ Liaudis – draugas, valdžios – priešai“ – kometuoja pardavimo vadybininkas iš Maskvos. „Ir ne draugas, ir ne priešas “ – inžinierius iš Novgorodo. Apie tai rašo kurjeris iš Maskvos: „Tarp Lietuvos ir Rusijos neutralūs santykiai: nėra barnių, bet nėra ir akivaizdžios draugystės.“ Kas liečia tuos, kurie tiksliai atsakė, tai dauguma iš jų mano, kad Lietuva Rusijai vis tik greičiau priešas – taip atsakė 33 procentai. Tarp kitko, tokio atsakymo motyvai įvairūs: „ Rusija neturi draugų“ – derintojas iš Puščino, dizaineris iš Nahodkos: „ Mažos tautos kompleksas“ – matyt, turėjo mintyje lietuvius. Greičiau sąjungininke Rusijai Lietuvą laiko tik 21 procentas apklaustųjų. Iš viso apklausoje dalyvavo 1800 žmonių.

V.DYMARSKIS: Ne toks jau vienareikšmiškas atsakymas.

K.PRUNSKIENĖ: Taip, man labai skaudu.

V.RYŽKOVAS: Kiekvienas trečias laiko priešu, ir tik kiekvienas penktas – sąjungininku.

K.PRUNSKIENĖ: Man labai apmaudu, kad tokie rezultatai. Žinoma, aš atiduosiu visas jėgas, įtraukdama ir Lietuvos liaudies partiją, kad draugiškumo procentas didėtų, kad į mus žiūrėtų, pirmiausia, kaip į partnerius, kaip į gerus kaimynus, kaip į potencionalius partnerius. O iš čia kyla ir draugystės šaknys. Kada žmonės supranta vienas kitą, bendrauja, dirba kartu. Pasakysiu, kad su rusais, man atrodo, pakankamai nesunku dirbti, rasti bendras temas, bendrą kalbą.

V.DYMARSKIS: Bet Jūs suprantate šių santykių atsiradimą? Juk visa tai eina iš istorijos.

K.PRUNSKIENĖ: Iš politikos. Manau, kad istorija žmonių lygyje ...

V.DYMARSKIS: Istorija, kuria naudojasi politikai.

K.PRUNSKIENĖ: Iš mūsų pusės tokios nuomonės rasite mažiau. Kada praėjusiais metais į Lietuvos liaudies partijos suvažiavimą atvažiavo Konstantinas Kosačiovas ir Konstantinas Petričenko, kuris, tarp kitko, padėjo mūsų šiandieniniam susitikimui, ir jie pasakė draugiškus žodžius mūsų partijai apie partnerystės galimybę, atsirado kai kurių prieštaringų pamąstymų: ar gerai, kad partija bendrauja su rusais, ar blogai, ir prie ko tai prives, gal Prunskienė veda į Rusijos glėbį ir panašiai. Buvo pravesta oficiali apklausa. Ir ką jūs galvojate – 62 procentai žmonių pasakė, kad reikia dirbti su Rusija.
V.RYŽKOVAS: Lietuvos gyventojai?

K.PRUNSKIENĖ: Taip. 11 procentų pasakė „ne“, neverta, tai pavojinga, o kiti nežinojo ką galvoti. Tai yra, lietuviai daug palankiau žiūri. Paprasčiausiai aš galvoju, kad čia tam tikrą žalą daro kai kurie politikai, kurių balsas visada labiau girdimas nei paprastų, normaliai žiūrinčių į rusus, žmonių. Ir dabar kaip tik ne pačios draugiškiausios partijos vyriausybėje, nors jos šiek tiek suminkštino savo požiūrį, ypatingai ir dėl to, kad prezidentė pakankamai ramiai išsako savo požiūrį į Rusiją, Baltarusiją – nesenai ten lankėsi. O šiais metais aš netgi padariau tokį pilotinį projektą – nesenai apie 200 žmonių ilsėjosi Lietuvoje su kelialapiais, ir aš padėjau, kad jie atvyktų į Lietuvą. Paskui jie paliko daug gerų atsiliepimų. Niekas nepasakė jiems piktų žodžių, mylėjo maskviškius ir rusus. Atvažiuokite!

V.DYMARSKIS: Dar neseniai Kazimira Prunskienė vadovavo vyriausybei, buvo premjerė, ministrė.

K.PRUNSKIENĖ: Taip, dviejų vyriausybių.

V.RYŽKOVAS: Mes svarstėme mūsų santykius dirginančius faktorius. Turiu pasakyti, kad vienu iš pastoviai svarstomų ir labai visuomenės nuomonę dirginančių faktorių Rusijoje yra veteranų, kurie dirbo vokiečių pusėje, SS daliniuose, ir kurie 1944 metais kovojo prieš besiartinančą Tarybinę Armiją, susibūrimai. Ir ne tik Rusijoje tai kelia pasipiktinimą – kiek žinau, ir žydų bendruomenės visame pasaulyje tai vertina kaip skandalingą faktą, ir Europarlamente tai svarstė kai kurie politikai.

V.DYMARSKIS: Papildysiu – tas faktas visose trijose Pabaltijo šalyse

V.RYŽKOVAS: Mes sutinkame, kad reikia dirbti prie savo istorijos, jog galėtume eiti toliau. Bet visada iškyla klausimas – o pačios Baltijos tautos ar pilnai dirbo prie savo istorijos? Nes, manau, ta prasme Romanovas teisus, kad kiekvienos šalies to laikotarpio istorijoje galima rasti pakankamai nepatrauklių dalykų.

K.PRUNSKIENĖ: Jeigu žaizdą visą laiką liesi ir erzinsi, tai, žinoma, ji niekada neužgis. Paprasta fiksuoti tuos faktus, kurie vienareikšmiški. Matyt, niekada tikslumo istorijoje nerasime. Jei pažvelgsime šimtmečius atgal: buvo laikas, kai Lietuva buvo didžiulė imperija, buvo laikas kai 120 metų Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Manau, kad reikia sudėti taškus ir pasakyti: taip, tokia istorija buvo. Jūs kalbėjote apie SS veteranus. Aš asmeniškai nežinau nei vieno žmogaus, kuris tokiu yra, arba kuris save tokiu pripažįsta ir tą parodo. Kitas reikalas – buvę tarybiniai veteranai, kurie gegužės 9-ą švenčia; ne kartą ir aš buvau kviečiama. Ir šiais metais buvau kviečiama, nuvykau į Klaipėdą. Bet jiems tai buvo ir karo pabaiga. Žinoma, Lietuvai karo pabaiga kitokia– po jos sekė tarybinis režimas. Ir būtent tarybinis režimas ir Rusijoje rusų buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Jeigu šiandien paklaustume, kiek žmonių norėtų sugražinti tą režimą – nežinau, koks procentas žmonių būtų Rusijoje. Lietuvoje ieškoma savų nepasitenkinimo padėtimi  priežasčių - nevykusiose valdžiose, nevykusiuose sprendimuose, o ne tame, kad norėtų atstatyti buvusią TSRS. Šį klausimą palaikytų tik keletas, o ne dešimtys procentų.

V.DYMARSKIS: O su kitais kaimynais, su tais pačiais lenkais, ar jūs turite kokius nors istorijos neatitikimus? Ar ten istorija nėra kaip politinis faktorius?

K.PRUNSKIENĖ: Žinoma, mes ne visiškai vienodai žiūrime. Kiekvienas savo vaidmenį istorijoje padidina.

V.RYŽKOVAS: Tai yra, bendra istorija - kol kas lietuviams ir lenkams nepavyksta?

K.PRUNSKIENĖ: Aš džiaugiuosi, kad apie 400 metų mes gyvenome kaip viena valstybė ir apie porą šimtų metų turėjome bendrą Seimą, bendrą parlamentą, 120 metų ten gyvavo veto teisė, ir vienodai tiek lietuvių, tiek lenkų dalis galėjo tą teisę panaudoti – tai kažkokia dalimi netgi silpnino bendrą mūsų valstybę. Džiaugiuosi ir tuo, kad lietuvių kunigaikščiai, tokie, kaip Jogaila, karalienės Jadvygos vyras, buvo šios lenkų-lietuvių ar lietuvių-lenkų imperijos karaliumi. Mūsų Konstitucijos pakankamai demokratiškos net žiūrint iš šių laikų taško. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė su keturiomis valstybinėmis kalbomis daugiau panaši į konfederaciją, į tautų susivienijimą nei į kažkokią tai lietuvių, lietuvių-lenkų okupaciją nuo Baltijos iki Juodosios jūros.Manau, kad ši praeitis nelabai mus atitolina.

Šiais metais aš važiavau į Baltarusiją kaip svečias, žiūrėjau, kaip jie gyvena ir kaip atstatomos buvusios kunigaikštystės pilys su mūsų kunigaikščių vardais: kunigaikščio Gedimino, kur jis kažkada  kėlė vestuvių puotą. Ten galima rasti lietuviškų pavadinimų. Man patiko, kad ir dabartinis prezidentas investuoja į praeitį, ir mes ten nesiginčijame, kokių žmonių buvo daugiau, arba kieno įtaka šioje valstybėje buvo didesnė. Reikia istoriją daryti tokią, kad rastume, pirmiausia tai, kas mus jungė, kokias bendras problemas mes sprendėme. Griunvaldo mūšis – tai apsigynimas nuo kryžiuočių, besiveržiančių į tą regioną, ir mes didžiuojamės tuo, kad Lietuvoje nebuvo šių riterių štabo-būstinės, kad mes apgynėme savo valstybę, ir po to, kai šią kovą laimėjome, tvirtėjome. Tačiau ten dalyvavo ir rusai, ir kitos tautos, ir lenkai taipogi. Su Lenkija mes turime bendrą Asamblėją, daug bendrų temų. Dabar energetika mus šiek tiek skiria, kai ne taip greitai sprendžiami energetinio tilto per Lenkiją ar kiti klausimai, bet mes suprantame, kad ateityje Eurosąjungoje mes turime dirbti kartu. Kai kada naujos šalys – mūsų dabar 12 drauge su Bulgarija ir Rumunija,–  turi išreikšti savo poziciją. Aš 4 metus dirbau savo sektoriaus (žemės ūkio ir kaimo plėtros) taryboje ir mes bandėme, trys Pabaltijos šalys ir Lenkija, o kartais ir Suomija prisijungdavo, aptarti klausimus, kurie su kai kuriomis didelėmis šalimis buvo ginčytini – kad apgintume tai, kas mums perspektyvu, kas mums svarbu.

V.DYMARSKIS: Pažiūrėsime, kaip mūsų auditorija atsiliepia į ginčytinus istorinius faktus. Mūsų klausimas auditorijai – jūsų nuomone, kuo buvo Pabaltijo prijungimas prie Tarybų Sąjungos – okupacija ar saugumo užsitikrinimas, TSRS saugumo reikalavimas  ? Pradedame balsavimą.

Pasakykite, ar šiandieninėje Lietuvoje, Pabaltijo valstybėse Rusija vaidina kokį tai vaidmenį be ekonomikos? Suprantama, kad ekonominiai tarpusavio santykiai naudingi abiejoms pusėms.

K.PRUNSKIENĖ: Žinoma. Manau, jei pažiūrėsime ne taip siaurai, o plačiau, viso Europinio kontinento, pasaulinės situacijos mastu, tai Rusijos tarpusavio santykiai, pirmiausia su ES, o ir su Baltijos šalimis yra labai svarbūs – kad būtų stabili situacija, kad kartu gintume taiką. Manau, kad šia kryptimi dabar vyksta pozityvūs pokyčiai – tai ir prezidento Medvedevo pozicija, kuris susitinka su ES atstovais pakankamai dažnai, vesdamas dalykinius pokalbius ir spręsdamas pragmatiškus klausimus. Žinoma, mums norėtųsi, kad kai pradėjo tiesti vamzdį, būtų neapeinami ir mūsų interesai bei išklausoma mūsų nuomonė. Bet aš Lietuvoje priekaištauju ir savo kolegoms – nereikia laukti, mes ne svečiai, kad lauktume, kada pakvies, reikia patiems stengtis eiti į šį dialogą, duoti savo pasiūlymus. Energetika visumoje tai ne klausimas, kuris apsiriboja viena puse ar net regionu, tai tarpregioninis klausimas, ir kuo toliau, tuo daugiau. Mes kalbame apie alternatyvius šaltinius, tačiau jie kol kas neužima svarbios vietos, žymios dalies, kad mes galėtume tai laikyti alternatyva resursams, gaunamiems iš Rusijos. Aš sveikinu tarpusavio partnerystės aktyvizaciją, netgi strateginę partnerystę, kaip Baltijos regiono, taip ir Europos Sąjungos bei Rusijos rėmuose, kad Europa kartu su Rusija taptų svarbia jėga aprūpinant pasaulį bei nugalint krizę ir įgyvendinant tolesnį augimą.

V.DYMARSKIS: Labai aktyviai balsavo mūsų auditorija. 61,8 procento mano, kad buvo okupacija, ir 38,2 – kad tai buvo geopolitinė būtinybė dėl saugumo – taip traktuočiau atsakymą.

K.PRUNSKIENĖ: Neblogas rezultatas.

V.RYŽKOVAS: Bet dabar balsavo tie, kurie mūsų klausosi ir mus mato, o po to mes pratęsime balsavimą.

K.PRUNSKIENĖ: Jeigu balsuotų už tai, kaip mums – bendradarbiauti ar ne – manau, kad balsų „už“ būtų daugiau.

V.DYMARSKIS: Istorikas iš Oklendo, JAV: „Daugelis kalba apie kažkokius tai Rusijos interesus posovietinėje erdvėje. O kiek iš principo užsienio politika gali būti apžvelgiama nepriklausomai nuo vidaus politikos? Kiek vidaus politika Rusijoje įtakoja į dvišalius santykius ir į Rusijos pripažinimą Jūsų šalyse?“

K.PRUNSKIENĖ: Rusijos vidaus politika, žinoma, kokiu tai laipsniu įtakoja. Mano matymu Rusijos demokratizacija, stabilumas taip pat svarbus faktorius: kad tai būtų stabilus regionas, kad mes jaustumėmės saugiai. Aš nematau šiuo aktualiu laikmečiu, kad Rusija staiga galėtų tapti priešiška. Bet kažkas tarsi bando nusakyti tokią galimybę, pritraukdami savo rinkėjus: „Imkite ir junkitės aplink mane, aš jus ginsiu nuo potencionalaus priešo“– tačiau tai politinis žaidimas. Manau, kad politikai turi būti atsakingi prieš savo liaudį ir net daugiau, kaip prieš savo liaudį. Reikia ieškoti kelių bendradarbiavimui, o ne grįžimui į praeitį Aš nematau šiandien tarp valdžios ir vadovaujančios partijos „ Vieningoji Rusija“ bei jos lyderio ir premjero Putino ar prezidento Medvedevo, ar Dūmos vadovo ir pačių deputatų, kad čia būtų kokios tai povandeninės srovės su savanaudišku tikslu atstatyti senas pozicijas. Gyvenimas eina į priekį ir tai, kas buvo, nesugražinsi. Gyvenant atskirai, mums reikia būti kartu, bendradarbiauti - neseniai tokią frazę pasakiau viešai  Jeigu pamenate, 1989 metais labai nuskambėjo viena mano frazė ir buvo daug cituojama. Siekdama respublikos ekonominio savarankiškumo, dar iki nepriklausomybės, aš pasakiau: „geriau gyventi skirtingai gerai, nei vienodai blogai“, įtikinėdama savo kolegas Aukščiausioje Taryboje, kad balsuotų už mūsų įstatymą. Todėl, kad kiekvienas galvojo, jog kitų sąskaita mes gyvensime geriau. Tada ir pasakiau – imkime gyventi skirtingai gerai, o ne vienodai - su žemomis lubomis- Tarybų Sąjungoje. Dabar aš sakau: gyvenant atskirai, geriau būti kartu konkrečiuose ateities darbuose.

V.RYŽKOVAS: Ruošdamasis mūsų programai aš perskaičiau apie tai, kad prieš jus daroma stipri ataka Lietuvos viduje – kada jūs sukūrėte šią partiją, kada jūs pareiškėte apie tai, kad Lietuvos užsienio politika turi būti orientuota ne tik į ES, NATO, bet ir į Rytus, visų pirma, į gerus santykius su Rusija. Ir, man atrodo, jūs turite kažkokių problemų su registravimu?

K.PRUNSKIENĖ: Ne, tai jau seniai išspręsta. Tačiau bandymų buvo – 4 mėnesius prasikankinome. Klausimas išspręstas.

V.DYMARSKIS: Tai klausimas, kuris jaudina patį Ryžkovą – jo partijos neužregistravo.

V.RYŽKOVAS: Taip, kadangi mano partiją likvidavo, todėl aš ir klausiu, ar yra pas jus panašių problemų.

K.PRUNSKIENĖ. Aš jus užjaučiu.

V.RYŽKOVAS: Ryšium su tuo turiu dvigubą politinį klausimą. Mes jau pakalbėjome apie tai, kad ekonomika patiria tam tikrus sunkumus, o klausimas toks: ar galima pasakyti, kad Lietuvoje šiandien, po 20 metų nepriklausomybės, susiklostė subrendusi demokratija. Ir antras klausimas: jeigu tai brandi demokratija, tai ar ne per smarkiai rizikuojate Jūs, kaip politikė, kaip partijos lyderė, eidama prieš, kaip mums Rusijoje atrodo, akivaizdžią provakarietišką visuomeninę nuomonę?

K.PRUNSKIENĖ: Ne, aš neinu prieš, aš manau, kad turi buti pusiausvyra...
V.RYŽKOVAS: Kaip klostosi Jūsų partijos likimas?

K.PRUNSKIENĖ: Turi būti pusiausvyra ekonominėje politikoje – būtina laikyti pusiausvyrą tarp palankių sąlygų sudarymo bizniui, tame tarpe privačiam, iš vienos pusės, ir valstybės bei biznio socialinio atsakingumo iš kitos pusės. Taip pat reikia laikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp mūsų integracijos, jos įsijungimo į europines struktūras. Mes esame ES ir NATO narės, tačiau tuo pat metu mes negalime apleisti ir kitą vektorių, gerus kaimyniškus santykius, kuriuos reikia transformuoti į aktyvią partnerystę. Mes gi ne paprasti istoriniai partneriai, kurie kartais šiame sudėtingame gyvenime kartu, bet mes esame amžini kaimynai – kur mes nueisime? Kažkada žmonės galvojo: mes išeiname iš Sąjungos, pasiimame lagaminus ir išvažiuojame? Kaip žmonės turime būti protingi ir ieškoti kelių, kad drauge kurtume gėrį, rastume naujų galimybių ekonomikai, o tai reiškia, ir socialinei gerovei, gyvenimo kokybei, mūsų regiono ekologinių problemų sprendimui bei kultūriniam, o ne tik ekonominiam bendravimui Būdami pernelyg pragmatiški, mes darome nuostolį žmogiškiems santykiams. Todėl aš ir stengiuosi, kad partnerystėje būtų įvairovė, kad bendrautų municipalitetai, rajonai, sektoriai, apsikeistume sportininkais. Neseniai aš pakviečiau Valentiną Matvijenko (DSankt-Peterburgo gubernatorę) tapti Garbės prezidente mano vaovaujamoje Baltijos moterų krepšinio lygoje. Ji sutiko ir aš džiaugiuosi. Aš labai džiaugiuosi – dvi komandos „ Spartakas“ ir „Sirena“ įėjo į mūsų lygą, dalyvauja šiame čempionate. Aš laukiu, kada baigsis sporto komplekso statyba S. Peterburge – mes jau paprašėme 2012 metais surengti čia  čempionatą .Argi tai blogai?

V.DYMARSKIS: Aš maniau, kad jūs apie kitą kompleksą.

K.PRUNSKIENĖ: Būtina užmiršti visus kompleksus. Reikia atviromis akimis ir atvira širdimi eiti pas kaimynus ir dirbti drauge.

V.RYŽKOVAS: Kokiu laipsniu štai ši jūsų pusiausvyros programa iššaukia rezonansą – teigiamą ar neigiamą?

V.DYMARSKIS: Ar jūs su tokia pozicija nerizkuojate kaip politikė?

K.PRUNSKIENĖ: Rizikuoju. Aš ir prieš 20 metų rizikavau. Rizikuoju, tačiau giliai jaučiu, kad rizikuoti verta. Todėl, kad būtent tame glūdi geresnė mūsų žmonių ateitis – ir mūsų, ir jūsų. Žinoma, mūsų labiau, nes mūsų mažiau, o Rusija didelė. Ir vienas partneris, toks, kaip Lietuva, čia vaidina mažesnį vaidmenį, nei mums galingas partneris su didele rinka, dideliais resursais. Bet ne tik tai. Paprasčiausia gyventi žinant, kad aplink tavo draugai, kaimynai, su kuriais malonu susitikti, – aš džiaugiuosi tuo, kad nusprendžiau tai pasakyti atvirai ir daryti, eiti ta kryptimi. Ir svarbiausia, kad žmonės mane supranta, du trečdaliai žmonių supranta, kad tai teisingas kelias, ir kad tame slypi mūsų ateities sėkmė – bent jau didžioji jos dalis.

V.DYMARSKIS: Mums rašo žinutes su visiškai priešingomis nuomonėmis – nuo begalinės meilės Jums asmeniškai ir lietuvių tautai iki pasipiktinimo – kaip mes galime draugauti su Lietuva, kai ten dislokuoti NATO daliniai?

V.RYŽKOVAS: Andrejus:„ Lietuvoje puikiai atsiliepiama apie rusus – nuvažiuokite.“

K.PRUNSKIENĖ: Atvažiuokite ir įsitikinsite patys – kviečiu jus.

V.DYMARSKIS: Reikia pripažinti, kad iš trijų Pabaltijo valstybių Lietuva vienintelė šalis...

V.RYŽKOVAS: Kuri iš karto suteikė visiems pilietybę – man atrodo, šis sprendimas buvo priimtas iš karto, kada jūs buvote premjere.

K.PRUNSKIENĖ: Taip, mes išsprendėme tai iš karto.

V.DYMARSKIS: Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad Lietuvoje nebuvo šios problemos, kadangi ten mažesnis rusakalbių gyventojų procentas.

K.PRUNSKIENĖ: Bet mes ir istoriškai pripratę, kad Vilnius – tarptautinis miestas, ten visada buvo daug nacionalinių grupių. Nemėgstu žodžio „mažuma“ – nacionalinės grupės rusų, lenkų, ukrainiečių, totorių, žydų.Jie taip pat šimtmečiais gyvena Lietuvoje.

V.DYMARSKIS: Vakar pirmą kartą pirkau lietuvių firmos dešrą – aukščiausios kokybės produktas.

K.PRUNSKIENĖ: Teisingai. Ačiū. Valgykite lietuviškus produktus – leisiu sau pasakyti – jie puikūs.

V.RYŽKOVAS: Puiku, kad Lietuva, vienintelė iš trijų valstybių iš karto suteikė pilietybę, kad ši problema seniai nuimta. Net rusų politikams kai kada pasiseka rinkimuose, kaip mes pamename, bendranacionaliniuose ir vietiniuose, tačiau vis tik kyla klausimas apie tai, kas šiandien vyksta pas jus su rusų bendruomene, rusų kultūra ir išsilavinimu. Aš mačiau tam tikrus nuogastavimus, bent jau internete, dėl to, kad dingsta iš mokyklų rusų kalba, kad su mokytojų išėjimu dingsta ir ši tradicija. Tarp kitko, yra dar viena klausimo pusė – kad jauni rusakalbiai žmonės pasirenka išvažiuoti iš Lietuvos mokytis ne į Rusiją, o į Vakarus, todėl kad juos ten labiau imponuoja sąlygos – kas gi čia vyksta?

K.PRUNSKIENĖ: Manau, kad jaunoji karta turi nedaug problemų. Todėl, kad jaunimas lengvai išmoko kalbėti lietuviškai, o buityje kalba ir rusiškai – mano vyresnieji anūkai puikiai valdo rusų kalbą, o su draugais kalba vienaip ir kitaip. Gera mokėti ir lietuvių kalbą, nors kitose šalyse ir mažiau ji panaudojama. Visi moka anglų kalbą. Aš manau, kad mokėti rusų kalbą Lietuvoje labai verta – ir praktiniams, ir kultūriniams tikslams: dažnai pas mus atvažiuoja meno, muzikos atstovai, o dabar ir sportinės grupės – visa tai praturtina žmones ir niekas nenukenčia nuo to, kad moka dar vieną kalbą. Yra rusų mokyklos, rusų bendruomenės. Niekas jų nepersekioja, aš juos žinau asmeniškai ir netgi kviečiu į Lietuvos liaudies partiją, kad partija būtų ne nacionaliniu principu, o pagal ideologiją ir programą. Mūsų partija atvira visiems.

V.DYMARSKIS: Dėkui Kazimirai Prunskienei, mes kalbėjomės gera rusų kalba.

K.PRUNSKIENĖ: Atsiprašau, jei dariau klaidas.