Prof. dr. habil. Kazimiera Prunskienė

Apsaugokime Lietuvos žemę – svarbiausią tautos ir žmogaus turtą

Savo Tėvynės išsiilgęs keliautojas ar iš tremties, ilgametės emigracijos sugrįžęs žmogus parpuolęs ant kelių bučiuoja savo protėvių žemę. Šitaip elgdavosi ir Šv. Tėvas Jonas Paulius II, nuvykės į tolimą, gal vos pirmą kartą jo lankomą krikščioniškos tautos žemę. Lietuvių patarlė sako – nusiminęs, tarytum žemę praradęs. Tūkstantmečiais tautos kovojo viena prieš kitą, siekdamos užkariauti teritorijas, pasisavinti žemės plotus. Nors kai kurios tautos apskritai per tokius karus išnyko, kadaise jų apgyvendintos žemės šimtmečiams liko vadinamos jų vardais, kaip antai – prūsų žemės, kuršių žemės ir pan.

Derybos su TSRS prasidėjo nuo teritorijos ribų

Kuomet Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, jos priešininkai TSRS valdžioje tuoj pat priminė pretenzijas dėl Lietuvos žemių, tiksliau – jos teritorijos.

Prof. K. Prunskienė visada yra ištikima Lietuvos interesams. Štai įrodymas – kai nedalyvauja dabartinėje valdžioje, logiškiau būtų -atžvelgiant į daugumos politikų elgesį- nuleisti rankas ir laukti kol dabartinė valdžia padarytų kuo daugiau klaidų ir vėliau prarastų balsus rinkimuose. Bet LLP pirmininkės logika turi tik vieną kryptį – Lietuvos gerovės kryptis. Ir kaip visada, siekiant tik Lietuvai naudos, daro tokius darbus kaip šį, apie kurį buvo rašomas šiame straipsnyje.

Vasario 17 d., tuoj po vasario 16 d. minėjimo ekspremjerė Kazimiera Prunskienė išvyko į Maskvą su Lietuvai svarbiomis temomis. Tiesiai iš lėktuvo ji užsuko pas Rusijos Federalinės veterinarijos ir fitosanitarijos tarnybos vadovą S.Dankvertą.  Pasiryžusi padėti Lietuvos pieno sektoriui plačiau atverti duris į Rusijos rinką, ji jau nebe pirmą kartą lankosi šioje tarnyboje. “ Mane labai neramina stabilumo stygius eksportuojant pieno produktus į Rusiją, ypač dabar kai vidaus vartojimą mažina ekonominė krizė .“ Šie produktai tradiciškai turi gerą paklausą Rusijos rinkoje, kuri tampa vis reiklesnė kokybei. Rusija taiko kitokius nei Europos Sąjunga kokybės vertinimo kriterijus, todėl pieno perdirbėjams nėra lengva dirbti pagal dvejopus reikalavimus: tiekiant produkciją ES šalims ir Rusijai.

Per keletą  ankstesnių metų (2004 – 2008m.) buvusios žemės ūkio ministrės K. Prunskienės didelių pastangų dėka stipriai išaugęs pieno produktų eksportas pastaruoju laiku daugumai įmonių buvo ne kartą sustabdytas. Lietuviškų pieno produktų neįsileidimo į Rusijos rinką priežastis - juose buvo rasta antibiotikų. Įmonės kartu su Valstybine  maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) turėjo  gerokai pasitempti organizuojant pieno kelią nuo fermos iki Rusijos vartotojo ir mažinant atibiotikų patekimo į produktus riziką.

K. Prunskienė įsitikinusi, kad lietuviškų produktų tiekimo į Rusiją sustabdymas būtų atšauktas ir nesikartojantis, būtina ne tik įrodyti nuveiktą prevencinį darbą ir sudarytas prielaidas stabiliam produktų saugumui, ne mažiau svarbu atgauti įvežamų produktų kokybę kontroliuojančių ir sprendimus priimančių institucijų pasitikėjimą bei pasiekti operatyvesnį leidimų atnaujinimą. Apie tai ji ne kartą yra diskutavusi su įmonėmis ir su VMVT.
K. Prunskienė sako nėra pametusi jos pramintų kelių ir motyvacijos padėti  pieno sektoriui  išlaikyti tradicines rinkas. “Formaliai žiūrint man tai dabar lyg ir neturėtų rūpėti, bet negaliu likti abejinga  tiems pasiekimams, dėl kurių daug metų profesionaliai ir pasiaukojančiai dirbta, negaliu numoti ranka į prarandamas darbo vietas bei pieno gamintojų, perdirbėjų, transportuotojų ir biudžeto pajamas. Labai apmaudu, kad daugelis žmonių tarp jų - netgi pieno gamintojai (žemdirbiai) nesuprasdavo ar nenorėjo suprasti, kodėl aš nuolat pabreždavau rinkų plėtojimo svarbą ir dirbau plėtodama gerus santykius su rinkų šalimis. Jie lengvai užkibdavo už oponentų kabliuko ir netgi priekaištaudavo man dėl pagalbos perdirbėjams. Bet ąš esu įpratusi nepaisydama visokiausių išpuolių, taip pat ir dėl “prorusiškumo” dirbti ne tik Vakarų, bet ir šia kryptimi. Rusija tai ne tik  mūsų produktų rinka, ji mums svarbi  kaip kaimynė, kaip stipri partnerė ir dėl daugelio kitų ekonominių, socialinių, kultūrinių interesų bei bendro stabilumo šiame Europos regione.

Privalome žiūrėti į rinkimus labai rimtai. Privalome aiškiai suvokti prieš balsavimą, kad tie, kurie pateks į valdžią, kuriuos mes patys išrinksime  savo atstovais - jie turės kovoti už mūsų interesus.  Ir tam jiems tikrai prireiks patirties. Turime ne tik žinoti kandidatų istoriją, bet įsigilinti į jų konkrečią viziją ir sugebėjimą įgyvendinti savo duodamus pažadus. Prof. K. Prunskienė daugiau nei du dešimtmečius dirba Lietuvos žmonėms. Ji -  pirmoji mūsų šalies premjerė, turinti ryšius su visais svarbiausiais pasaulio politiniais veikėjais . Ji gali ne tik matyti, bet ir numatyti problemas ir sprendimus, ir gali efektyviai veikti, nes turi konkrečias priemones: patirtį, žinojimą ir ryšius.

“..išlikti dūžtančiose formose” - tai literatūros klasikui Vytautui Mačerniui priklausantis, filosofiškai elegantiškas išsireiškimas, kurio prasmė kaip niekad tiksliai apibūdina šiandienos ekonomines, politines ir socialines realijas kasdien atsitinkančio valstybinio lygmens absurdo kontekste. Pagal klasikinį makroekonominį klasifikavimą, kurį laiką buvę įvardinami kaip buvusios postsovietinės erdvės valstybės šiuo metu esame priskiriami žemiausiam, vos pragyvenančių valstybių sluoksniui. Ydingas skurdo ir atsilikimo ratas įsisuko.

Dabartinė Lietuvos situacija kasdien tampa nebe kritiška, o dramatiška. Ir dėl to kalta ne tik ir ne tiek bendra ekonominė pasaulio padėtis, kiek  mūsų pačių rinktų valdžių klaidos ir neprofesionalumas. Nors kažkokie imitaciniai valstybės valdymo procesai tarsi vyksta. Nepaisant  tektoninio ekonomikos lūžio, mokslo, švietimo, kultūros, valstybės tarnybos, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų žlugimo, nevaldomai įsuktos ir beviltiškai  didėjančios bedarbystės, tebeaugančios emigruojančio perspektyvaus jaunimo bangos. Viešojoje erdvėje pastaruoju metu minimi skaičiai apie  400.000 emigrantų,  300.000 bedarbių. Akivaizdu,  kad realioji bedarbystė yra žymiai didesnė.

Kasdieną didėjanti politinė migla ir valdančios koalicijos krachas vis dar bandomi pridenti arogancija, pseudopartnerystėmis ir apgailėtinais viešųjų ryšių triukais. Galutinai įsiviešpatavo totali valstybinė vadybinė nekompetencija ir realybės ignoravimas. Lietuvos valdžios kaip visumos veiklai būdingas visų įmanomų rūšių rizikų nesuvaldymas bei kompetencijos krizė. Ekonominiame rūke dominuoja jokio pasitikėjimo nekeliantys dėl nepaaiškinamų priežasčių  vis dar tebemadingi “vilties ekspertai”. Viešajame gyvenime vyksta tam tikri  modernūs “ritualiniai šokiai” tačiau daugeliui akivaizdu, kad toliau paistyti apie kūrybines visuomenes, apie tai, tai, kad verslui ir piliečių kūrybai bei technologinėms ir organizacinėms inovacijoms, taip vadinamai žinių ekonomikai mokslui ir studijoms turi būti sukurta palanki įstatyminė ir mokesčių aplinka nebėra prasmės.  Tai tik politizuotas PR. Realybėje viskas daroma atvirkščiai.

Veslav Kuranovič kalba ne tik už save, bet už tūkstančius jaunų žmonių, kurie siekia geresnės ateities. Mes, kaip visuomenės atstovų “funkcijos“, privalome į visa tai atsižvelgti ir rasti sprendimus. Ir tai darysime, nes vienas iš svarbiausių mūsų partijos prioritetų – jaunimas. Mes žinome, kad jūs, jaunimas, esate Lietuvos viltis, žinome, kad privalome jumis pasirūpinti, palaikyti, išklausyti, duoti visas sąlygas, kad ateityje gautume jūsų padėką - darbais mūsų Lietuvai.

Kiekvienas iš mūsų galėtų savęs paklausti, ar krizės (sunkmečio metu) reikėjo daryti mokslo ir švietimo reformą aukštosiose universitetinėse mokyklose bei kolegijose? Kokios būtų jos pasekmės?

„Protas ir pinigai nuteka ten, kur geriausia dirva jiems augti. Ar galima šiandieninėje Europos Sąjungoje sustabdyti pinigų ir investicijų judėjimą? Lygiai taip pat ir su vadinamais „protais“. O kam čia jų reikia? Vis daugiau jaunimo vilioja užsienio universitetai, siūlydami savo paslaugas bei ateitį – geresnį gyvenimą, užtikrinantį ramų bei saugų rytojų. Aukštasis mokslas yra užienio šalių ateities variklis. O Lietuvos ?

Siūlau trumpai peržvelgti Lietuvos švietimo ir mokslo sistemos  situaciją bei ją palyginti su situacija kitose šalyse. Tenka pripažinti, jog vykdant  reformą Lietuvoje buvo padaryta nemažai klaidų, ji tapo nesėkminga.

Reforma žengia pirmuosius žingsnius ir tęsis dar ne vienerius metus. Didelių permainų procese buvo identifikuota taisytinų dalykų. Todėl labai reikalinga nuolatinė reformos vyksmo analizė ir pasekmių stebėsena, kuri darytų pertvarką valdomą ir prognozuojamą, lanksčiai reaguojant ir koreguojant išryškėjusius netobulumus.

Šiandien klausiama, ar reforma jau pasiekė tikslus, apie kuriuos buvo kalbama svarstant įstatymą. Nėra jokių abejonių, kad pirmosios permainos negalėjo išsyk sukurti nei daug didesnės kokybės, nei reikšmingai pagerinti aukštųjų mokyklų būklės. Pirmieji „aiškūs“ rezultatai, kaip ir prognozuota, bus matomi 2015 m., o reformos tikslai bus pasiekti apie 2020 m. Finansinės - ekonominės krizės pabaiga Lietuvoje yra prognozuojama 2015 metais, tada žingsnis po žingsnio atsigaus mokslo ir švietimo reformos užuomazgos. 2009-2010 metai buvo blogai pasirinkti mokslo ir švietimo reformos pradžiai.