Prof. dr. habil. Kazimiera Prunskienė

Apsaugokime Lietuvos žemę – svarbiausią tautos ir žmogaus turtą

Savo Tėvynės išsiilgęs keliautojas ar iš tremties, ilgametės emigracijos sugrįžęs žmogus parpuolęs ant kelių bučiuoja savo protėvių žemę. Šitaip elgdavosi ir Šv. Tėvas Jonas Paulius II, nuvykės į tolimą, gal vos pirmą kartą jo lankomą krikščioniškos tautos žemę. Lietuvių patarlė sako – nusiminęs, tarytum žemę praradęs. Tūkstantmečiais tautos kovojo viena prieš kitą, siekdamos užkariauti teritorijas, pasisavinti žemės plotus. Nors kai kurios tautos apskritai per tokius karus išnyko, kadaise jų apgyvendintos žemės šimtmečiams liko vadinamos jų vardais, kaip antai – prūsų žemės, kuršių žemės ir pan.

Derybos su TSRS prasidėjo nuo teritorijos ribų

Kuomet Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, jos priešininkai TSRS valdžioje tuoj pat priminė pretenzijas dėl Lietuvos žemių, tiksliau – jos teritorijos.

Niekad nepamiršiu ypatingo “egzamino”, kai mes su Broniumi Kuzmicku – aš kaip premjerė ir jis kaip LR Aukščiausiosios Tarybos vicepirmininkas 1990 m. vasarą nuvykome į Maskvą dalyvauti TSRS Prezidentinės ir Federacinės tarybų posėdyje. Jame buvo svarstoma ekonominės reformos koncepcija ir TSRS naujos sutarties projektas. Mes, kaip ir dalyviai iš Latvijos bei Estijos, nepriklausėme nei vienai iš tų TSRS struktūrų. Prisistatėme kaip nepriklausomų valstybių atstovai, nors TSRS diplomatine prasme mūsų nepriklausomybės tuomet dar nebuvo pripažinusi. Turėjome vieną galimybę pasisakyti, todėl paprašiau žodžio antruoju klausimu – dėl TSRS sutarties. Aš tvirtai pareiškiau, kad Lietuva Sąjungos sutarties nepasirašys ir nesiderės dėl statuso Sąjungoje. Galėtume kalbėti tik apie tarpvalstybinę sutartį su Sąjunga (rusiškai tai skambėjo – ne o statuse „v Sojuze“, a o dogovore „s Sojuzom“). M.Gorbačiovas tuoj pat man dar esant tribūnoje pateikė 3 klausimus: kaip mes spręsime teritorijos klausimą, nes esą Lietuva dėka TSRS turi didesnę teritoriją nei iki 1939 m.; TSRS piliečių teisių Lietuvoje  problemas ir prekybą su TSRS pasaulinės rinkos kainomis. Dėl teritorijos tuoj pat atsikirtau – juk ne Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę (LDK) atkuriame. Kokią Lietuvos teritoriją istoriniai procesai suformavo šiai dienai, deja, tokią – apkarpytą ir turime. Kitaip kiltų klausimas - kurią istorinę datą imti už pagrindą. Palyginimas su LDK buvo, manau, taiklus ir ne vieną posėdžio dalyvį privertė palankiai nusišypsoti.

Kaip gi mes elgiamės dabar su savo gimtąja ŽEME, būdami laisva tauta, suverenia valstybe? Koks žmogaus santykis su jo protėvių ir jo paties Tėvyne? Dažnas net giliau nesusimasto, palikdamas Lietuvą dėl ekonominių motyvų, nes net ir neturėdamas pragyvenimo sunkumų ieško sau patogesnės, turtingesnės aplinkos. Lietuva jiems tik teritorija, kur gali, vis dar gali pasikalbėti lietuviškai, o Lietuvos žemė – tai tik vienas iš nekilnojamojo turto objektų, kurį galima įsigyti ir kitose planetos dalyse.

Jausminis ryšys su Lietuva, jos žeme kaip gamtine aplinka, su tautine bendruomene, kultūra, tradicijomis pernelyg dažnai nusileidžia pragmatiniam nusiteikimui materialine prasme gyventi geriau šiandien ir turėti patikimesnes garantijas rytdienai. Pastarųjų kūrimo pareiga dažniausiai peradresuojama kažkam kitam – valdžiai, politikams ir netgi valdininkams. Nors net ir tos valdžios rinkimai pagal rinkėjo asmeninį suvokimą ir interesus didesnei pusei Lietuvos piliečių yra per didelė našta: tegul renka kiti, o kai rinkimai eilinį kartą nepasiteisins, bus patogu vertinti – kalti bus kiti. „Laisvas“ žmogus, deja, savo laisvę dažniausiai suvokia be atsakomybės savo Žemei, savo Tautai, juo labiau – Žmonijai.

Ūkiškas, pragmatiškas požiūris į žemę yra labai skatintinas. Ypač pagarbiai turėtume pripažinti žmonių skausmingą išgyvenimą, kai jau antras dešimtmetis baigiasi nesugebant apsispręsti dėl miestų ir saugomų teritorijų žemės grąžinimo užbaigimo. Daug čia ir biurokratinės spekuliacijos ir politinio populizmo. Patriotizmas, rūpestis dėl savo krašto ateities vargu ar suderinami su aplaidumu, neūkiškumu. Vis dar šimtais tūkstančių ha matuojamas nedirbamos, apleistos žemės plotas liūdnai primena populistinį žemės restitucijos būdą, jos pavertimą kilnojamu turtu – tai irgi keleto dešiniųjų politikų išradimas, iki šiol tebepriešinantis Lietuvą, stumiantis kaimo žmones iš jų naudojamų sklypų ir sudarantis palankias sąlygas iš esmės neteisingam žemės rinkos komercializavimui. Šie du žemės apleidimo būdai savaip susiję - šimtai tūkstančių Lietuvą palikusių naujųjų išeivių ir tartum jų daliai tenkantys apleistų žemių plotai. Kiek leido kompetencijos ribos, sprendžiau šiuos klausimus.

Skaudu buvo matyti dirvonuojančius, savaime nepilnaverčiais miškais užaugančius buvusius dirbamos žemės plotus. 2006 m. pakviečiau ES Žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarę Marian Fisher Boel kartu vykti iš Rygos į Vilnių automobilu. Akivaizdžiai parodžiau ir paaiškinau, kaip turėtume jaustis matydami apleistus laukus, kurių pakeliui tarp Panevėžio ir Vilniaus gan dideli plotai. Gavau jos palaikymą įgyvendinti apleistų žemių apželdinimo mišku arba energetiniais augalais europinės paramos priemonę. Procesas ženkliai pajudėjo, bet vis dar apie 400 tūkstančių ha apleistų žemių laikia rūpestingo dėmesio.

Mes, lietuviai, linkę į simbolinius veiksmus – į akcijas. Tūkstantmečio minėjimas pažadino tradicijos sodinti ąžuolus paplitimą. Tai prasminga ir tradicijų puoselėjimo, ir ūkine prasme – ąžuolas vertingas medis. Pagaliau, jis dargi moko jį sodinantį žmogų žvelgti ne vienadieniu požiūriu –sodinanti karta iš jo vargu ar sulauks praktinės naudos, tai ateities kartų turtas. Bet nepamirškime, kad mūsų žemė, kiekvienas jos lopinėlis gali būti dosnesnė savo vaikų maitintoja, jei šeimininkiškumo ir ekonominio mąstymo į įstatymų turinį būtų įterpta kur kas daugiau ir nuosekliau. Jei teisėtumas ir teisingumas eitų “į koją” su racionalumu ir ekonomiškumu, o šiandieninis poreikis būtų pasvertas per ilgalaikių tautos interesų ir valstybės stabilumo prizmę.

Žemės nuosavybės koncentracijai – konstitucines ribas

Apie tai, kaip klostosi Lietuvoje reikalai dėl žemės nuosavybės, norėčiau išsakyti keletą skaudžių minčių.

Žemė nėra tiesiog viso labo tik nekilnojamasis turtas, kaip kad koks nors gyvenamasis, gamybinės paskirties pastatas ar statinys (tvora, baseinas, užtvanka ir pan.). Žemė nėra absoliuti privataus savininko nuosavybė jos disponavimo ir naudojimo prasme. Net ir būdamas jos savininku tu negali jos užteršti, negali ant jos statyti neleistinų tai vietovei objektų, jau nekalbu apie turtus, slypinčius žemės gelmėse. Kita vertus, pagal vokiečių patarlę, žemė “praryja” kitą nekilnojamą turtą, pastatytą ant jos. Nors Lietuva pastarosios taisyklės nepaisė, apversdama šį santykį į atvirkštinį – žemės nuosavybės atkūrimo įstatymuose įteisintas ir šio proceso eigoje tebepraktikuojamas žemės nuosavybės teisės suteikimas po ir prie beverčio pastato. Išeitų, kad sutrūniję griūvėsiai patys “prarydavo” žemę po jais ir aplink juos. Tai sukūrė daug neteisybės Lietuvoje.

Ir dabar pakelėse matome parduodamų apgriuvusių pirtelių, tvartelių, kurių įsigyjimas yra tik lengvesnis būdas įsigyti vertingą žemės sklypą.

Pats didžiausias ir labiausiai išsigimęs su žemės nuosavybės teisiniu reguliavimu susijęs reiškinys – tai konstitucinio apribojimo vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui įsigyti nuosavybėn ne daugiau 500 ha žemės ūkio paskirties žemės nepaisymas. Ši riba nustatyta Žemės ūkio paskirties žemės įsigyjimo laikinojo įstatymo 2006 m. pataisomis. Iki tol juridiniams asmenims galiojo 2000 ha riba, kuri liko galioti tik įsigijusiems žemę iki įstatymo pataisos įsigaliojimo. Praktiniu požiūriu būtų buvę logiška ir socialinio teisingumo prasme – pateisinama – palikti šią ribą galioti ir toliau. Vienoda riba vienos šeimos ūkiui ir bendrovei, kurios kapitale dalyvauja dešimtys asmenų ir šeimų nėra logiška. Tačiau tokia buvo Konstitucinio teismo pozicija.

Teisinėje valstybėje konstitucinė norma yra privaloma visiems. Jei tą normą fizinis ar juridinis asmuo lengvai apeina – su tos valstybės teisine sistema kažkas netvarkoj. Deja, Lietuvoje minėtoji 500 ha maksimali žemės nuosavybės riba didelių rūpesčių stambiems žemvaldžiams nekelia. Ją apeina tiražuodami savo įmones ir/arba išskleisdami, išdalindami po šią normą giminės atstovams. Lietuvoje turime keletą žemvaldžių – milijardierių šeimų, kurių žemės skaičiuojamos ne šimtais ha, o dešimtimis tūkstančių. Jei tokių būtų kelios dešimtys – jie ir valdytų visą agrarinę žemę. O kaip gi su Konstitucijos nuostatomis?

Skaitytojas paklaus – kodėl aš keliu šį klausimą tik dabar, kodėl net 4 metus dirbdama žemės ūkio ministre su tuo taiksčiausi. Nesiimu teisintis tuo, kad iš tikrųjų žemės nuosavybės teisė, jos atkūrimas, žemės pardavimo ūkininkams ir bendrovėms ir kiti šios srities klausimai buvo įvairiai politizuojami. Jais buvo piktnaudžiaujama, skambiais žodžiais apie valstybės interesą pridengiant kartais visai priešingus tikslus. Antai – žemės nuosavybės atkūrimas nepagrįstai išplėstose saugomose teritorijose iki šiol neva dėl viešojo intereso ribojamas netgi atkūriant natūra, jeigu asmuo toje vietoje negyvena. Taipogi apskrityse, kuriose žemės nuosavybės atkūrimo procesas praktiškai užbaigtas, vos tik jis suaktyvinamas, tuoj rėksmingai prieštaraujama prieš žemės ūkio paskirties žemės pardavimą ją iš valstybės nuomojantiems ūkinininkams. Tuo stabdomi investiciniai procesai ir ūkių stambėjimo bei konkurencingumo galimybės. Daug kartų bandėme pralaužti pasipriešinimą ir apginti žmonių, t.y. teisėtų žemės savininkų bei smulkesnių žemdirbių teises, jų teisėtus lūkesčius. Daug kartų patyriau dėl to politinių smūgių.

Ypač sunku bus įveikti stambaus kapitalo (pagal dabar mėgstamą terminą – žemvaldiškųjų oligarchų) pasipriešinimą, sutramdyti jų apetitus plėtoti savo žemių, tenkančių vienai žemvaldžių šeimai, plotus, netgi viršijant dešimties vidutinio dydžio buvusių kolūkių žemių bendrą mastą.

Jei čia apskritai tinka vartoti žodį moralė, tai pirmiausia tektų apeliuoti į politikus, kurie apsukriai plėtodami savo valdas nevengia prisidengti istoriškai patraukliais pavadinimais. Tokių esama ir tarp konservatorių – krikščionių demokratų, ir netgi vienos žemdirbišku vardu vis dar besivadinančios partijos (kuriai man likimas lėmė vadovauti ir dėl šios bei kitų priežasčių - atsitraukti) dabartinių lyderių tarpe, Jei kas bandė analizuoti – kokias pretenzijas jie turi man, kame glūdi jų inirtingos kovos prieš mane priežastys. Ogi viena iš jų – mano sprendimu buvęs pradėtas ruošti įstatymų pataisų paketas Konstitucijai apginti. Ir ne tik Konstitucijai, o ir tiems, kurie dėl finansinių sunkumų ar teisinio neišprusimo palaipsniui nustumiami nuo naudojamos ar bendrovių valdomos žemės ir tampa koncernų, fondų ar kitokių darinių samdiniais. Deja, „gražiai suderintame“ biurokratiniame aparate tokiais atvejais kaip taisyklė atsiranda priemonių stambiam kapitalui apginti. Todėl mano inicijuotos pataisos taip ir neperlipo Vyriausybės slenksčio Seimo link.

Sunkiai telpa į vienos dešiniosios partijos ideologijos rėmus Mykolo Krupavičiaus šimtmečio pradžios žemės reformos idėjų pripažinimas (vieno savininko valdomos žemės ploto apribojimas), o taip pat džiūgavimas sumažinus ES paramos maksimalius dydžius, padidinant paramos prieinamumą smulkiesiems ūkininkams. Tuo pat metu užsimerkiama prieš dešimtis tūkstančių ha žemės plotus valdančių milijardierių interesus, kasmet gaunančius po dešimtis milijonų europinių ir nacionalinių tiesioginių išmokų. Reikėtų viešai apsvarstyti – ar teisingai elgiamės Europos Taryboje gindami poziciją, kad tiesioginės išmokos dideliems ūkiams neturėtų būti mažinamos. Argi ir tada kai jos, formaliai imant skirtos kelioms dešimtims ūkio subjektų faktiškai suplaukia į vieno ar kelių koncernų, milijardierių žemvaldžių šeimų sąskaitas. O kur elementari tiesa apie paramos prioritetus, “masto ekonomiją”? Argi parama skiriama milijardams gausinti, o ne smulkiam ir vidutiniam ūkiui remti?

Teisėje dažnai naudojamasi precedentų, analogijos, teisingumo, protingumo principais. Europos Sąjungos paramos vienu iš principų yra maksimalios paramos sumos ribos nustatymas investiciniams projektams vienai kapitalo kilmės grupei. Pagal šį principą tos pačios šeimos ar tiražuotoms dukterinėms juridinio asmens įmonėms gali būti iš viso skiriama tik viena maksimali paramos dozė. Analogiškai turėtų būti elgiamasi ir su žemės nuosavybės teisės pritaikymu, maksimalų plotą – 500 ha - taikant visai šeimos ar motininės įmonės, koncerno objektams (padaliniams)

Ar kada nors pagaliau susimąstysime, kas nutiks su demokratija, laisvais rinkimais: savivaldybių tarybų, Seimo ir netgi EP narių, jei ištisų rajonų, tuo pat metu – ir rinkiminių apygardų žemės didžiąja dalimi priklausys vieno žemvaldžio šeimos nariams ir jų kapitalo įmonėms?

Suprantama, kad atgal rato pilnai neatsukti, tačiau sustabdyti šį procesą būtina. Juk už nepilnų 2 metų pasibaigs ir žemės ūkio paskirties žemės įsigyjimo nuosavybėn apribojimai užsienio subjektams, nes pasibaigs 7 metų pereinamasis laikotarpis. Štai tuomet finansiškai pajėgių supirkinėti dešimtis tūkstančių ha asmenų atsiras keleriopai daugiau. Pasimokykime iš Vakarų Europos šalių, kurios randa būdus apsaugant savo gyventojus ir užtikrinti jiems galimybę plėtoti žemdirbiškus ir tradicinius verslus. Svarbiausia to prielaida – išmintigas žemės nuosavybės reguliavimas. Pakol kas dauguma brolių artojų vis dar lietuviškai šneka. Kaip ilgai tai bus? Juk ir lietuviai – žemvaldžiai ims įsivežti pigesnę darbo jėgą iš svetur. Pagal klasikinę formulę ūkininkas yra “trys viename” – tai savininkas, šeimininkas ir kartu darbininkas, pats su savo šeima dirbantis nuosavame ūkyje. Skirtingai nuo koncernų samdomų asmenų, jis nepames savo ūkoi ir neišvyks skinti braškių ar apelsinų svetur. O ir per rinkimus ūkininko taip lengvai nesuviliosi 10-čia litų ar kitokia dovanėle. Anksčiau ar vėliau jis išmoks atskirti, kas jam naudinga ir kas ne. Gal sugebės ir atpažinti ir atskirti populistinius pažadus nuo jau padarytais darbais ir realiais pasiekimais patvirtintų patikimų įsipareigojimų nuosekliai ir stabiliai kurti palankias ūkininkamvimo sąlygas čia, Lietuvoje. Ir ne vien tik stambiesiems, bet ir po kelias dešimtis ha valdančių ūkininkų. Tai yra ir ES prioritetas, kuriuo turėtume naudotis be politinių spekuliacijų ir apsukrios komercinės veidmainystės.

Kur  teisė dar turi būti griežta -  tai turimos žemės priežiūros srityje. Lietuvoje vis dar yra nemažai buvusių kolūkių ir  tarybinių ūkių privatizuotų pastatų, kurie tarytum vaiduokliai darko aplinką. Pasibaisėjimą kelia daugelio turistų aplinkos teršimas: miškų, upių, ežerų, jau nekalbant apie pakeles.

Siūlau kuo skubiau apsaugoti Lietuvos žemę – svarbiausią tautos ir žmogaus turtą nuo neteisėto jos pasisavinimo būdų.  Pirmiausia užtikrinti Konstitucijos įgyvendinimą, apribojant žemės nuosavybės teise valdomą žemės plotą vienam ūkio subjektui, šeimai, kapitalo grupei įstatymu numatytu mastu. Tuo būdu išvengti žemės kaip yptingo tautos turto ir valstybingumo garanto sutelkimo kelių dešimčių žemvaldžių rankose. Antra, pavieniams ūkiams ar vienai šeimai priklausančiai jų grupei, koncernui, vienai kapitalo grupei taikyti vienodas tiesioginių išmokų ir investicinės paramos maksimalias ribas. Trečia, atsižvelgiant į finansinės situacijos pasikeitimą – supaprastinti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimą ją nuomojantiems žemdirbiams,  . Tai svarbu tiek ūkininkaujantiems, tiek ir valstybės biudžeto įplaukų papildymui ir deficitui mažinti. Ketvirta, žemės restitucijos miestuose užbaigimui apgalvotai išskirti 3-5 % valstybinio miško, atsižvelgiant į tai, kad miškai yra atsinaujinantys ištekliai, kuriuos galime atkurti apleistų žemių apželdinimo dėka. Be to, turėtų būti racionaliai peržiūrėtos regioninių parkų ir kitų saugomomis vadinamų teritorijų ribos bei sumažinti jų atžvilgiu įvairūs apribojimai.

Dabar tikrai ne metas politiniam tuščiažodžiavimui ir tik parodomiesiems pagrūmojimams prieš oligarchus, žemgrobius ar kitaip pavadintus anoniminius baubus. Matykime realybę tokią, kokia ji yra ir paraginkime Seimą ir Vyriausybę realiems žingsniams stabdant ūkinę, socialinę ir moralinę depresiją.Nenorintys ar nesugebantys realiai suvokti savo atsakomybės, nemokantys dirbti turėtų kuo greičiau pasitraukti patys, nelaukdami interpeliacijų ar masinių mitingų.

Žemės nuosavybės teisę būtina sureguliuoti, užkertant kelią socialinei poliarizacijai bei ilgamečiam skurdo ir neteisėto turtėjimo priežasčių įsitvirtinimui. Tai politikų misija, pirmiausia, tų, kurie šiandien valdo šalį ir prisiėmė atsakomybę.