Prof. dr. Kazimiera Prunskienė: Išeitis Lietuvos ateičiai - socialinė rinkos ekonomika

Per praėjusius du lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius lietuvos politimės partijos vis dar vieningai nesutarė dėl šalies ekonominio modelio. Postsocialistinis liberalizmas , įsitvirtinęs ne tik dešiniosiose – liberalų ir konservatorių partijose , bet ir turintis didelį palaikymą centro –kairiojoje pusėje,  propagavo laisvą rinką ir menkino valstybės vaidmenį ekonomikos raidoje. .2008 m pasaulį užklupusi ir į lietuvą atėjusi ekonominė – finansinė krizė akivaizdžiai parodė laisvos rinkos ir laukinio kapitalizmo ydingumą . Tai iš esmės reiškė ir šios ideologijos žlugimą. Kartu su laisvos rinkos ideologija pasauliniu mastu demaskavosi ir diskreditavosi vadinamoji finansinė ekonomika,  kaip nuo realios ekonomikos, t.y. nuo ūkio plėtros poreikių atsietas pinigų, bankų ir finansų politikos dominavimas.  Pinigų srautų valdymas, jų masės priugdymas  per finansines – bankines operacijas , nepagrįstas   atitinkamu realios ekonomikos – prekių ir paslaugų gamybos augimu bei su tuo susijusios  pasaulinio masto  spekuliatyvinės  bankinio – finansinio kapitalo manipuliacijos sutrikdė ekonominių procesų pusiausvyrą. Visa tai peraugo į  didžiulę pasaulinę finansinę ir ekonominę  krizę. Jos gilumas konkrečiose šalyse tapo labai priklausomu nuo vyriausybių kompetencijos bei  pasirenkamų priemonių  komplekso krizei stabdyti ir jos pasekmėms švelninti. Čia lietuvai labiausiai nepasisekė. Nenuoseklios ir fragmentiškos ekonominės reformos  bei priemonės nedavė lauktų rezultatų, lietuva išgyveno du  ankstesnius ekonomikos nuosmukius 1991-1994 m. Ir 1998-1999 m.  Dabartinė 2009 m. Krizė yra trečioji. Visos jos vyko tai pačiai politinei partijai valdant. Tai reiškia, kad  ekonomikos  krizė yra kartu ir lietuvos dešiniųjų partijų  bei jų valdžios kompetencijos krizė.

Besikaitaliojančios konservatorių ir  socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės nesugebėjo ar nenorėjo nuosekliai remtis  socialinės (socialiai orientuotos) rinkos ekonomikos principais . Šio modelio esmė – rinkos dalyvių konkurencija ir palankių sąlygų  jiems veikti susiejimas su valstybės ir verslo socialine atsakomybe. Socialinei rinkos ekonomikai  būdinga šalia  privataus sektoriaus išsaugoti  ir  valstybinio sektoriaus objektus  monopolistinėse ir socialiai jautriose srityse: bankininkystėje, energetikos, transporto , telekomunikacijų, švietimo ir mokslo, sveikatos ir kituose socialinių paslaugų sektoriuose . Valstybės kišimasis į ekonomiką ir socialinę sferą turi būti įstatymais  reglamentuotas,  saikinagas, bet   pakankamas. Jis būtinas  tolygiai ir  subalansuotai šalies ekonominei – socialinei plėtrai skatinti.

Valstybės institucijos, visų pirma, vyriausybės yra atsakingos už sėkmingą ūkio plėtrą ir  įplaukų į biudžetus  bei socialinio ir sveikatos draudimo fondus augimą. Valdžios funkcija  ekonomikos srityje negali apsiriboti vien biudžeto lėšų skirstymu ir šiuo tikslu vykdomu manevravimu mokesčiais. Efektyviai dirbanti vyriausybė nevykdo nepagrįstų  mokesčių „reformų“, kurios naikina verso konkurencingumą, gausina bankrotus, didina bedarbystę ir kartu – mažina mokesčių surinkimo bazę. Taip elgdamasi  vyriausybė  pakerta šaką, ant kurios pati sėdi, kuri užtikrina socialinių įsipareigojimų v ykdymą, ji praranda įsipareigojimų resursinį aprūpinimą, nes mažėja ir skirstymui skirta lėšų suma. O  tas veda į ekonomikos potencialui neproporcingą, šalies  ateitį komplikuojantį prasiskolinimą. Kaip tik taip elgiasi 2008 m. Pabaigoje suformuota  menkos kompetencijos lietuvos konservatorių (krikščionių demokratų) ir liberalų vyriausybė, kuri taip ir nesuprato kokį ekonomikos modelį ji kuria, į kurią pusę ji veda lietuvą. Tai net ne dešinioji kryptis, nes pastaroji turėtų pripažinti verslo sąlygų palankumo ir stabilumo svarbą. Tai chaotiškas blaškymasis, vedantis  į ekonominę ir socialinę bei politinę prarają, į valstybės griovimą

ilgiau užtrukus valdžios nekompetencijos iššauktam politiniam, ekonominiam ir socialiniam sąmyšiui ir to išdavoje  lietuvai smukus į  dar gilesnę duobę nei 2009 m. Pabaigoje (kai bvp mažėja net apie 20 % per metus, o bedarbystė viršija,15 %) , šaliai atsigauti prireiks daugiau metų nei prireikė atkuriant nepriklausomą valstybę. Tuomet mes ryžtingai  keitėme planinę centralizuotą, nuo pasaulinės rinkos ir pažangos izoliuotą socialistinę ekonomiką  į rinkos principais grindžiamą . Deja, dėl dažnos vyriausybių kaitos ir daugelio jų vadovų menkos kompetencijos , partinio savanaudiškumo ir  populizmo, besiblaškant  iš kairės į  dešinę ir atgal, nuoseklaus socialumo  lietuvoje kuriama  ekonomikos sistema neįgavo. Apmaudu  turėtų būti tų laikų jau naprisimenantiems asmenims  pavarčius pirmosios  vyriausybės programą ar ją aprašančias bei supratus, knygas, kad  tuometinė racionali startinė pozicija eiti socialinės rinkos kryptimi buvo sekančių kelių vyriausybių ignoruota ,greitai nutraukta ir netgi  nustumta į užmarštį. Keista kai dauguma nepriklausomybės signatarų  1990 m.net  nesuprato kuo skirėsi tuomet mano pristatomi vyriausybės programos tikslai ir ekonomikos modelis nuo  iki šiol užsislikusio abstraktaus laisvos rinkos supratimo. Dar labiau apmaudu kai solidūs lietuvos politikai  dabar spaudoje kalba ne apie laisvosios rinkos  idejos, o  apie rinkos ekonomikos  apskritai globalų žlugimą, aiškiai neskirdami laisvosios rinkos ir „laukinio “ kapitalizmo  nuo socialinės rinkos ekonomikos.deja, pastaraisiais metais lietuva nuo socialinės rinkos ekonomikos kelio dar labiau nutolo.  Kaip bebūtų parodaksalu, netgi tapusi es nare ir harmonizavusi su ja įstatyminę bazę, lietuva neužsitikrino , o pametė europinę ekonomikos orientaciją . Jei strateginiu lygmeniu ir įstatymais  bei  jų įgyvendinimo praktika , valdžios administraciniais gebėjimais ir moraliniu tvirtumu neįtvirtinsime  lietuvoje gerai sustyguoto socialinės rinkos ekonomikos modelio ir neparengsime jį atitinkančių priemonių rinkai reguliuoti bei socialinėms problemoms spręsti, tai kritinė  padėtis  geriausiu atveju  ilgai nesikeis. Dugnas gali tapti kiauru.

Valstybės reguliojamčio vaidmens didinimas ir jos socialinė atsakomybė anaiptol nereiškia pagrindinių rinkos principų silpninimą. Socialinės rinkos mechanizmas ir konkretūs valdžios institucijų veiksmai jį įgyvendinant neturi užgniaužti  ar susilpninti privačią iniciatyvą ,  verslininkų motyvaciją verslui , negali   paneigti rinkos dalyvių konkurencijos  ir pakeisti  ją politine valia , pvz. Pasirenkant viešųjų pirkimų konkursų nugalėtojus.

Socialinės rinkos ekonomika meta iššūkį valdžios ir  valstybės socialiniam  jautrumui ir atsakomybei, daro visuomenę labiau solidarią ir socialiai teisingą, bet neatpalaiduoja nuo aktyvumo versle ar darbo rinkoje kaip tai būdinga sovietiniam socializmui su lygiavos ir  beveik visiems vienodų žemų lūbų ideologija. Ginant socialinės rinkos idėją ir lietuvos ekonominį savarankiškumą tsrs parlamente prieš lygiai 20  metų prireikdavo įvairių lakių frazių ir alegorijų deputatų palankumui pasiekti. Iki pastarųjų metų buvusiose tsrs respublikose vis dar primena  maskvos tribūnoje  mano pasakytą frazę : „ verčiau gyvenkime skirtingai gerai, negu vienodai blogai“. Tokia formulė turi  ir gali būti įgyvendinta, jeigu ja remiantis statytume  ekonominės politikos pamatus.

Socialinės rinkos ekonomiką vakarų europos ir skandinavijos šalys kuria ne pagal vieną konkretų šabloną,  o skirtingai derindamos tiek konkurencinės rinkos instrumentus , tiek ir socialines programas. Didelę įtaką tam deriniui  - ekonominei ir socialinei sistemai daro šalies tradicijos , moralinės vertybės, pasiektas ekonomikos ir socialinių garantijų lygis, jų pobūdis bei  keliami ateities tikslai. Akivaizdžiai matėme kaip šios valstybės : vokietijos federacija, švedija ir kitos elgėsi artėjant ekonominei krizei ir jai prasidėjus. Jos nepuolė didinti mokesčių , nepaisydamos pasekmių verslo gyvybingumui, o priešingai – tuo gyvybingumu, konkurencingumu  labiausiai rūpinosi. Ir ne tik per mokesčių stabilumą ir netgi palengvinimą, o ir per vlstybės investicijas į darbo vietų kūrimą, infrastruktūros plėtrą, eksporto rėmimą.  Pagal socialinės rinkos tradiciją elgėsi ir kaimyninės lenkijos valdžia. Todėl  2009 m. Baigia tegul ir nedideliu – 1 %  bvp augimu.

Lietuvos valstybės ekonomikos rūmą teks ne perdažyti, o iš esmės rekonstruoti.  Neišvengiamai teks grįžti prie palankesnių sąlygų verslui,-  ypatingai smulkiam ir vidutiniam nuoseklaus kūrimo , skaidrios konkurencijos užtikrinimo ir valstybės bei verslo subjektų  socialinės atsakomybės. Šiuos principus būtina įtvirtinti  ne  laisvai,  pagal valdančiųjų partijų norus interpretujama konstitucija  ir nuolat kaitaliojamais   įstatymais, o tvirtais teisinės valstybės pamatais , vienareikšmiu konstitucijos  normų įgyvendinimu ir socialinės rinkos ekonomikos logika.

Ar lietuvos visuomenė yra subrendusi suprasti ir priimti socialinę rinkos ekonomiką, nesutapatindama  jos nei su laukinio kapitalizmo ideologija – su laisvąja rinka, nei su sovietiniu socializmu ? Tai esminė problema.  Neišsiaiškinus su liaudimi , su  jos inteligentija, su rinkėjų dauguma, jokia  nuosekli sistema neįmanoma, kaip neįmanomas ir kompetetingos, aiškią kryptį turinčios parlamentinės daugumos ir jos vyriausybės suformavimas. Žmonėms, kurie girdi ir priima skambius populistinius politikų rinkiminius  pažadus  už „gryną pinigą“, neįžvelgiantiems tų pažadų  nepagrįstumo ir prieštarigumo bei  juose užprogramuotos aklavietės ir  nusivylimų, sunku padaryti patikimą pasirinkimą . Visuomenei  labai svarbu suprasti , jog vieninteliu protingu  pasirinkimu  išmintingos strategijos  vis dar neturinčiai ir  nuosmūkio alinamai šaliai yra socialinės rinkos ekonomikos įgyvendinimas. Prie to reikia pereiti nedelsiant.

2009.11.09.