Tokia mintis šovė man į galvą, 2011-12-28. išklausius TV laidą „Ant svarstyklių“, kuriai meistriškai vadovavo iškilus žurnalistas Gintaras Aleknonis. Meistriškumo jam prireikė norint suderinti dviejų labai skirtingų savo charakteriais laidos dalyvių elgesį ir parodyti laidos esmę. O tam reikėjo išgelbėti Arvydo Anušausko šaltu protu dėstomus argumentus skęstančius Nijolės Oželytės žodžių upėje.

Didžiai gerbiamos Nijolės Oželytės žodžių upėje man pavyko sužvejoti net keturias žuvis. Reikia sutikti su teiginiu, kad tarp teisėjų yra ir kyšininkų, ir mėgstančių kitas nuodėmes. Juos Teisėjų Tarybos teikimu Prezidentė pagrįstai baudžia, dažnai griežčiausiomis bausmėmis. Per 1996- 2011 metų periodą neleistina veika įtariamų ir dėl to suspenduotų teisėjų buvo tik 13, daliai kurių mesti įtarimai vėliau nepasitvirtino. Bet ir tie 13 teisėjų per penkiolika metų tesudaro mažiau kaip 0,13 metinio procento nuo visų 787 teisėjų, todėl prasižengę teisėjai tai tik mailius N. Oželytės žodžių upėje.

Vadinasi p. Oželytės noras parodyti visiems kokie nedori teisėjai jos pačios neabejotino dorumo fone yra perteklinis. Bet p. Oželytės žodžių upėje plaukioja ne tik mailius. Ten plaukioja ir stambios žuvys. Viena iš jų laikyčiau tvirtinimą, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad Lietuvoje gyvenanti Rusijos kunigaikštienė nėra KGB agentė, slapyvardžiu Šatrija. Neabejoju, kad p. Oželytė yra kažką girdėjusi apie Konstitucijoje įmūrytą nekaltumo prezumpciją.

Galėtų p. Oželytė prisiminti ir tas dienas, kada ji dar buvo įtakinga Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) narė ir galėjo davinėti nurodymus teismams, kaip spręsti vieną ar kitą bylą. Ir tada nebuvo net minties, kad teismai galėtų neklausyti „vadovaujančių CK nario nurodymų“. Galėtų ji paaiškinti visiems ir tai, kodėl LKP nariai nebuvo verbuojami tapti KGB agentais. Pasirodo, jie privalėjo teikti informaciją KGB karininkams, jei to buvo prašomi. Bet tie laikai jau praeityje, todėl dabar davinėti nurodymus teismams- tai buvusios veiklos reliktas.

Dabar teismams nurodinėti – nusikaltimas, o jų sprendimus reikia vykdyti ir juos gerbti, nors jie ir nepatinka. Taip yra visose demokratinėse valstybėse. Lietuva negali tapti išimtimi.

Visas straipsnis „delfi.lt" portale: spauskite čia

Taip dešinieji politikai ir kai kurie žiniasklaidos atstovai sutiko žinią apie Kazimiros Prunskienės vadovaujamos Lietuvos liaudies partijos bendradarbiavimo susitarimo pasirašymą su didžiausia Rusijos partija „Vieningoji Rusija“ („Jedinaja Rossija“).

Pasirašytas nedidelis tarppartinis dokumentas su labai aptakiomis frazėmis kelis kartus pabrėžiant Lietuvos suverenitetą, tačiau faktas iškeltas į nacionalinės grėsmės kategoriją ir rodomas pavyzdžiu, kaip Rusija imasi naujo Lietuvos užkariavimo politikos. Vėl prisimenamos vos ne aukščiausios visoje Europoje ir pasaulyje dujų kainos, uždarytas naftotiekis „Družba“, įgyvendinamas atominis projektas Kaliningrado srityje, V. Putino – D. Medvedevo tandemas ir, žinoma, nė žodeliu neužsimenant, jog Lietuvai Rusija yra didžiausia verslo partnerė, kad mūsų nedideliai šaliai eksportas yra gyvybiškai svarbus, o bene penktadaliui įmonių – sėkmingo darbo ir apskritai išlikimo garantija. Jeigu dalis faktų iškeliami tendencingai, ignoruojant kontekstą – tai jau ne faktai, o propaganda.

Jeigu žmogus neranda šviesos tunelio gale, ten, kur jis yra - akivaizdu, kad ieškos išeities kitur, jei turi bent kiek drąsos. O drąsa yra vienas iš jaunimo bruožų... Lietuvos jaunimas ne išimtis.

Jauniems žmonėms reikia regėti, kad už kalno yra šviesi ateitis arba bent – galimybė rasti šią šviesią ateitį, arba mažų mažiausia – matyti galimybę, sukurti galimybę.

Jie žiūri į savo draugus, kurie  išvažiavo i kitą šalį ieškoti geresnio gyvenimo, ir nors gal būt čia taip pat turi sunkumų, bet dauguma vis vien neketina grįžti. Ir ką tai reiškia? Reiškia, kad tie sunkumai nekartesni už tą tikrovę, kurią Lietuva gali pasiūlyti savo žmonėms.

Dažno jaunuolio šeima: tėtis ar mama (arba abu) jau dirba užsienyje, kad garantuotų šeimai duoną,  arba skundžiasi, kad negali išvažiuoti dėl vienos ar kitos priežasties – dažniausiai dėl kalbų nemokėjimo ar baimės,  nes visą gyvenimą praleido toje pačioje vietoje.

O kai žiūri į senelius ir jų klausaisi – dažniausiai išgirsti pasakojimų kaip visą gyvenimą dirbo ir kaip dabar tenka gyventi iš tokios pensijos, su kuria negalima nei akimirkos atsipalaiduoti nuo taupymo režimo.  Apskritai apie valdžios dėmesio stoką pensininkams, šeimoms, jaunimui kalbama ir piktinamasi vis garsiau.

Į ką jaunimui  žiūrėti, kaip jį motyvuoti, kad pamatytų priežastį, dėl ko verta čia pasilikti?

LLP adresu gavome e-laišką, kuris skamba kaip šauksmas iš nevilties. Nors juodos spalvos jame gal ir per daug, tačiau rūsti tiesa apie dabarties negeroves nenuneigiama. Todėl talpiname kaip nepagražintą ir neredaguotą laiško autoriaus  Vido nuomonę. (LLP informacija).

Vido laiškas:

Lietuvių protėviai daug kentėjo, kovojo ir vargo, kol sukūrė Lietuvos valstybę - Lietuvą. Daug kentėjo, kovojo ir vargo, kol atgavo Lietuvos valstybės laisvę. Mūsų protėviai vargo tam, kad mes galėtume ramiai ir laimingai augti ir žydėti savo žemėje.

Kas dabar vyksta Lietuvos valstybėje, kad lietuviai priversti palikti savo vaikus ir bėgti iš savo namų vergauti į ES tam, kad uždirbtu popierinių banknotų išgyvenimui?, kodėl baltieji žmonės lietuviai tapo vergais? kas atsitiko su valstybės valdymu, kad lietuvių valstybei gresia neaiškios kilmės neišvengiamas bankrotas? kam ką lietuvos žmonės blogo padarė, kad lietuvių valstybei gręsia bankrotas? kas žlugdo skolomis lietuvių valstybę? kodėl VSD negaudo, o augina valstybės priešus?