Esu vilnietė. Šiame mieste gyvenu 45 metus ir man labai brangus Vilnius. Čia prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai. Devinti metai gyvenu miesto pakraštyje ir iki centro autobusu su persėdimu važiuoju apie valandą. Tad tikrai turiu laiko ir pamąstyti, ir pasižvalgyti pro autobuso langą. Kartais galvoju, ar čia tikrai Vilnius? Ant pastatų beveik visur įmonių, viešbučių, parduotuvių, pramogų arenų  pavadinimai anglų kalba ir tik kai netyčia pamatau malonų akiai užrašą, pvz., verslo centras „ Kamanė“, apsidžiaugiu: aš vis tik Lietuvoje, Vilniuje. Bet ne visi lietuviški pavadinimai džiugina. Pastebėjau, kad gatvėse labai padaugėjo užrašų „Centrinė gėrimų išparduotuvė“, „ Pilstomas alus“. Taip kovojame prieš alkoholio naudojimą? Kai prasidėjo tikra žiema, gerokai prisnigo ir pašalo, pamačiau, kad mano miesto savivaldybei nelabai rūpi, kas darosi gatvėse – kalnai sniego, šaligatviai apledėję, nesimato nei  gyvos dvasios, kuri tuo  pasirūpintų. Ant  pastatų fasadų, Gedimino prospekte tūkstančiai žėrinčių lempučių, Kalėdinių puošmenų, o šalia, ant šaligatvių – kalnai purvino sniego, ledo danga ir lėtai slenkantys slidinėjantys vilniečiai. Norėjau supykti ant kelininkų, bet girdėjau, kad savivaldybė jiems už darbą seniai nemoka. Kiemsargiai taip pat maitinami pažadais... Gal suorganizuokime talką, jei nėra kitos galimybės apsikuopti prieš šventes?

Gyvenu sodų bendrijoje, tapusioje gyvenamu miesto rajonu,  ir sutemus namo grįžtu pasišviesdama prožektoriumi, nes, kai elektros tiekimą perėmė Rytų skirstomieji tinklai, užgęso ir bent jau ant gatvių sankryžų kažkada buvusios lempos. Mus tiesiog užmiršo....

Kiekvieną kartą, eidama Vilniaus gatve, matau vienišą, tvarkingai apsirengusią senutę, be žodžių nedrąsiai laikančią ištiestą ranką. Man gėda, kad galiu tik retkarčiais paduoti litą  kitą, nes pačiai „ne pyragai“. Liūdna, kai mano miesto gatvėse vis daugėja elgetaujančių,  besirausiančių po šiukšlių konteinerius...

Rudenį savo draugės dėka pabuvojau Latvijoje, aplankiau Rygą. Nesitikėjau, kad būsiu taip maloniai nustebinta. Rygos senamiestis švietė švara, nemačiau apleistų, užkaltais langais pastatų (ne taip, kaip mano gimtame mieste), miesto skverai, parkai sutvarkyti su meile. Latvijoje taip pat krizė, tačiau sostinėje to nesijautė. Nuo lapkričio Rygoje nedirbatys pensininkai gali važiuoti miesto transportu nemokamai, o vilniečiai pensininkai su baime laukia, kada bus panaikintos ir buvusios lengvatos, nes toks projektas metų pradžioje  jau buvo sumanytas, tik artėjantys savivaldybių rinkimai, matyt, pristabdė.

Greitai Kalėdos... Tiek jau to, kad šaligatviai slidūs, gal gi pavyks ir nepargriūsiu, tiek jau to, pasišviesiu ir prožektoriumi, šaltame sename autobuse galvosiu apie gerus, šiltus dalykus, prieš šventes duosiu pinigėlį tai senutei, nebekreipsiu dėmesio į tuos nelietuviškus užrašus... Juk Kalėdos... Viliuosi, kad gyvenimas pagerės, kad po rinkimų gal atsiras mieste nauja, ne tik save, bet ir Vilnių bei vilniečius mylinti valdžia... Pagyvensim – pamatysim.