nuotrauka iš kaman.lt

Europos komisija paskelbė 2011 metus - Europos savanoriškos veiklos metus, siekiant pabrėžti savanorių darbo svarbą, spręsti su ja susijusias problemas ir paskatinti daugiau žmonių imtis šios veiklos. Tad turime apie tai svarstyti: kokia yra Lietuvos padėtis šiuo klausimu?

Aš asmeniškai, kadangi esu atvykęs iš kitos šalies, labai aiškiai matau požiūrių skirtumą tarp Lietuvos ir Vakarų šalių šioje srityje. Svetur visi visuomenės sluoksniai - ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės, dirbantys ar bedarbiai - visi priima savanorišką veiklą kaip dar vieną natūralią visuomeninio gyvenimo dalį.

Jaunimas kreipia savo amžiaus „ugnį“ į darbus; žmonės, kurie turi savo darbus ir šeimos rūpesčius, bet yra nepatenkinti aplinka ar situacija, randa laiko savaitgaliais ar po darbo, buriasi į bendraminčių būrelius ir ima veikti. Bedarbiai, kol neranda atlygintino darbo, labai dažnai įstoja į kurią nors organizaciją - arba tam, kad papildytų savo CV arba tam, kad mankštintų kūno raumenis ir smegenis, darant kažką gero.

Ir visa tai vyksta natūraliai. Žmonės aukoja savo laisvą laiką prasmingiems dalykams. Tai - nauda visuomenei ir pačiam žmogui.

Savanoriška veikla sprendžia keletą labai svarbių problemų, pavyzdžiui, tokių kaip užimtumas – jaunimas ir bedarbiai turi kur ir kaip prasmingai išnaudoti savo laisvą laiką. Tai ir spragų užpildymas, kurių valdžia negali ar nesugeba įveikti.

Gaila, bet Lietuvoje dauguma žmonių dar yra abejingi. Bet netikiu, kad savanorių skaičius yra toks mažas dėl lietuviškos prigimties, kad dauguma lietuvių vadovaujasi tokia filosofija – “už pinigus prašom, veltui – nei už ką”. Aš tikiu, kad ši problema yra dėl to, kad labai retai kur yra matoma ir labai mažai yra kalbama apie savanorių organizacijas ir veiklas, todėl tai tampa tabu. Trūksta informacijos ir skatinimo.

Pavyzdžiui - tokios akcijos kaip “Maisto bankas“, „Papuoškime Lietuvą Motinos dienai“, „Darom“ – žmonės yra informuoti apie tai, kur ir kaip dalyvauti, kokia nauda visiems iš tos veiklos.

Rezultatas akivaizdus: labai daug žmonių susirenka ir dalyvauja, ir kiekvienais metais vis daugiau.

Labai daug žmonių tik laukia skatinimo, tik laukia, kur atiduoti savo jėgas ir laiką.

Tai ką daryti, kad ši brangi jėga visuomenės labui neliktų nepanaudota?

Jeigu yra taip akivaizdu, kad savanorių veikla yra nelabai išvystyta mūsų šalyje, šalies valdžia turi būti atsakinga ją skatinti, sukurti priemones ir sąlygas jos klestėjimui.

Bet dar svarbiau yra turėti omenyje, kad esminis dalykas sėkmingam savanorystės sąmonės susiformavimui visuomenėje yra tų darbų svarbos ir reikšmingumo suvokimas. Savanorių buvimas negali pateisinti valdžios pasyvumo.

Žmonės moka mokesčius ir turi matyti rezultatus - tai faktas. Valdžia turi daryti tai, ką privalo daryti. O savanoriška veikla turi būti reikalinga tik ten, kur dėl pinigų stokos ar biurokratijos – valdžia veikia lėtai ar neefektingai.

Tai turi būti aišku visiems, ir tada žmonės tikrai susiburs, nes lietuviai ne mažiau rūpinasi savo aplinka nei vokiečiai, japonai ar brazilai, tik trūksta skatinimo, palaikymo.

Savanorių darbai yra neįkainuojamas dalykas visuomenei. Lietuva turi būti atidi, nes nei viena šalis, net pati turtingiausia, negali sau leisti nepanaudoti tokios jėgos – žmonių, kurie savo noru daro darbus dėl bendros gerovės, nesiekiant pinigų. Tai yra pilietiškumas aukščiausiame lygyje.

Komentarai:
Noriu atkreiti dėmesį į keistą dalyką- jei tu darysi savanoriškai labai daug, tiesiog neaprėpiamai daug, bet šito napavadinsi žodžiu "savanorystė" TAI TO DARBO lyg ir nebūtų, jo niekas nepriskirs prie savanorių ir dar bandys įtikinėti kad savanorystės apskritai nėra. Argi mūsų - LLP akcija "Papuoškime Lietuvą Motinos dienai" nėra savanorystė. O  daugybė mano organizuotų iš Vokietijos labdaros siuntų (funkcinės lovos, operacinai stalai, medikamentai, patalynė  ligoninėms; visokiausios priemonės vaikų įstaigoms, mokykloms, universitetams; maisto produktai, drabužiai, avalynė - nepasiturintiems ir t.t.  argi nebuvo savanoriška veikla? Šimtai įtobulinimuisi išsiųstų studentų ir praktikantų, tūkstančiai aplankytų senelių su kalėdiniais lauknešėliais, kalėdų spektakliai teatruose kaimo vaikams (Rasos programa)  ir naujagimių su pirmaisiais batukais,, daugybė kitų  - beveik visada sulaukdavo biurokratų ar oponentų pasiprešinimo.

Savanorystė blokuojama jos neįvertinant. Savanoris pasijunta keistuoliu. O jei dar esi politikoje, tai tave įnirtingai puls, kad tavo darbus paversti į nieką ar netgi blogybę. Geri pavyzdžiai žiniasklaidoje nepopuliarūs, juos ignoruojant arba - dar blogiau - apmeluojant, apšmeižiant.

Kazimiera Prunskienė

Iš tikrųjų labai gerai pastebėta. Negalime niekaip pamiršti tų, kurie daro ir labai daug daro TYLIAI, neprisijungdami prie kažkokios organizacijos ar akcijos, nevadindami savęs savanoriais ar kitokiais vardais, o tiesiogiai nuoširdžiai padėdami prisideda prie visuomenės ir šeimų gerovės. Dažniausiai apie tokių žmonių darbus labai mažai girdime. Būtent dėl to, kad tai jie daromi ne siekiant reklamos, o tiesiog skleidžiant gėrį. Šitie darbai yra patys reikšmingiausi, bet kaip bebūtų neteisinga – labiausiai neįvertinti.

Labai laiku šis komentaras, nes kaip tik šį savaitgalį, dalyvaujant ekskursijoje po Bernardinų ansamblį ir  įėjus į Bernardinų bažnyčios senąją koplyčią, gidė mums parodė langus, kurie po Lietuvos okupacijos laikotarpio buvo labai nuniokoti - be stiklo ir baisioje būklėje. Šiandien tuose languose yra nuostabūs vitražai. Ekskursijos vadovė atkreipė mūsų dėmesį į tokį svarbų faktą –tuos vitražus buvo įmanoma pastatyti tik keleto geranoriškų žmonių dėka, ir būtent prof. Kazimiera Danutė Prunskienė yra viena iš tų vitražų rėmėjų. Tą dieną tik 30 žmonių(kurie dalyvavo ekskursijoje) sužinojo apie šį tylų, bet labai svarbų darbą. Kažin kiek sužinojo ir sužinos ateityje. Gaila, kad nevertiname tų, kurie verti būti vertinami.

Vladas Bartochevis