Jeigu žmogus neranda šviesos tunelio gale, ten, kur jis yra - akivaizdu, kad ieškos išeities kitur, jei turi bent kiek drąsos. O drąsa yra vienas iš jaunimo bruožų... Lietuvos jaunimas ne išimtis.

Jauniems žmonėms reikia regėti, kad už kalno yra šviesi ateitis arba bent – galimybė rasti šią šviesią ateitį, arba mažų mažiausia – matyti galimybę, sukurti galimybę.

Jie žiūri į savo draugus, kurie  išvažiavo i kitą šalį ieškoti geresnio gyvenimo, ir nors gal būt čia taip pat turi sunkumų, bet dauguma vis vien neketina grįžti. Ir ką tai reiškia? Reiškia, kad tie sunkumai nekartesni už tą tikrovę, kurią Lietuva gali pasiūlyti savo žmonėms.

Dažno jaunuolio šeima: tėtis ar mama (arba abu) jau dirba užsienyje, kad garantuotų šeimai duoną,  arba skundžiasi, kad negali išvažiuoti dėl vienos ar kitos priežasties – dažniausiai dėl kalbų nemokėjimo ar baimės,  nes visą gyvenimą praleido toje pačioje vietoje.

O kai žiūri į senelius ir jų klausaisi – dažniausiai išgirsti pasakojimų kaip visą gyvenimą dirbo ir kaip dabar tenka gyventi iš tokios pensijos, su kuria negalima nei akimirkos atsipalaiduoti nuo taupymo režimo.  Apskritai apie valdžios dėmesio stoką pensininkams, šeimoms, jaunimui kalbama ir piktinamasi vis garsiau.

Į ką jaunimui  žiūrėti, kaip jį motyvuoti, kad pamatytų priežastį, dėl ko verta čia pasilikti?

Gyvename globaliame pasaulyje ir daugeliui žmonių tėvynė, yra ta vieta, kurią patys pasirenka. Laisvi, drąsūs ir protingi jauni žmonės  savaime ieškos tos tėvynės, kuri suteiks saugumą, orumą ir mažų mažiausia – viltį. Šitaip Lietuva praras jai labiausiai reikalingus –joje daugiausia liks tik pasyvūs ir nusivylę žmonės, o tokia valstybė negali nieko gero žadėti ir būsimoms kartoms.

Kaip to išvengti? Dauguma priemonių yra vyriausybės rankose. Galbūt  sunku, bet yra būtina “kurti naujas darbo vietas, sudaryti palankias sąlygas naujų verslų kūrimui, jaunų, patirties neturinčių žmonių įdarbinimui bei skatinti šeimų kūrimą suteikiant tinkamas socialines sąlygas“ – kaip biržėlio mėnesį teigė Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentė Ieva Dičmonaitė, atsakydama į Seimo siūlymą priversti jaunus žmones likti dirbti Lietuvoje po studijų baigimo.

Tik ar rūpinasi mūsų vyriausybė realiais būdais šioms sąlygoms gerinti? Kaip girdime ir matome, ji tik bando perskirstyti mažėjantį ir vis labiau praskolintą biudžetą, "apkarpyti' jį toms sritims, kurios mums - jaunimui gyvybiškai svarbios. Mažėja mokyklų, vaikų darželių, kultūros įstaigų ir renginių finansavimas. O jaunimui - tai ypatingai aktualu, juk ne vien duona jis tenkinasi. Jaunimas nori prasmingai praleisti savo laisvalaikį,  tuo tarpu kultūriniai renginiai, kelionės ir netgi profesinis tobulinimasis - pakankamai brangūs, o  daugumos šeimų pajamos - ribotos.

O jeigu dabartiniai politikai, turėdami priemonių pakeisti situaciją, dėl nekompetentingumo arba sąžinės ir atsakomybės stokos ją tik pablogina, tai jie tampa viena iš priežasčių, verčiančių  jaunimą atsukti nugarą Lietuvai. Tad norėčiau pakviesti jaunimą pačiam kurti savo Tėvynę čia Lietuvoje.  Ar ne vertėtų jaunimo organizacijų atstovams aktyviau patiems dalyvauti valstybės valdyme, neleidžiant Seime ir vyriausybėje patogiai įsikūrusiems politikams snūduriuoti ar rūpintis tik savo gerove?

2011 - 09 - 29