Taip dešinieji politikai ir kai kurie žiniasklaidos atstovai sutiko žinią apie Kazimiros Prunskienės vadovaujamos Lietuvos liaudies partijos bendradarbiavimo susitarimo pasirašymą su didžiausia Rusijos partija „Vieningoji Rusija“ („Jedinaja Rossija“).

Pasirašytas nedidelis tarppartinis dokumentas su labai aptakiomis frazėmis kelis kartus pabrėžiant Lietuvos suverenitetą, tačiau faktas iškeltas į nacionalinės grėsmės kategoriją ir rodomas pavyzdžiu, kaip Rusija imasi naujo Lietuvos užkariavimo politikos. Vėl prisimenamos vos ne aukščiausios visoje Europoje ir pasaulyje dujų kainos, uždarytas naftotiekis „Družba“, įgyvendinamas atominis projektas Kaliningrado srityje, V. Putino – D. Medvedevo tandemas ir, žinoma, nė žodeliu neužsimenant, jog Lietuvai Rusija yra didžiausia verslo partnerė, kad mūsų nedideliai šaliai eksportas yra gyvybiškai svarbus, o bene penktadaliui įmonių – sėkmingo darbo ir apskritai išlikimo garantija. Jeigu dalis faktų iškeliami tendencingai, ignoruojant kontekstą – tai jau ne faktai, o propaganda.

Gal būt Kremliaus politika ir nusipelno kritikos. Yra už ką jį kritikuoti – netrūksta to ir pačioje Rusijoje. Jo energetinę politiką tikrai galima laikyti gerokai politizuota. Ir tai duoda peno priešiškai nusiteikusiems politikams, kuriems Rusija visada buvo ir išliks priešu Nr. 1, nesvarbu, kas joje vadovautų ir ką ji bedarytų. Ji kalta vien tuo, kad yra. Ir ypač kai dabartiniams Lietuvos valdantiesiems nesiseka tvarkytis savo kieme. Jau ne taip svarbu, žadėjo energetikos ministras A. Sekmokas sumažinti šilumos kainą ateinančią žiemą ar ne – Rusija kalta. Ir derėtis dėl dujų kainų, kaip aiškėja, net nemėginta. Konservatoriams labai patogu turėti Rusiją kaip „atpirkimo ožį“ visoms savo nesėkmėms pateisinti bei savąjį elektoratą telkti.

Tuo tarpu parduodantys Rusijoje savo prekes verslininkai K. Prunskienę jau praminė verslo ambasadore. Jeigu tik iškyla rūpesčiai kur nors Kaliningrade ar Sankt Peterburge, jie kreipiasi pagalbos ne į Lietuvos ambasadą Maskvoje, ne į Lietuvos Vyriausybę, nes žino, jog ten išgirs vien tik baisias istorijas apie augantį ir niekaip neužaugantį Rusijos imperializmą, – jie kreipiasi į K. Prunskienę, kuri pramynė lietuvių verslui kelius kai kuriuose Rusijos regionuose bei Kazachstane. Lietuvos verslui dirbti Rusijoje santykinai palankiau, nes rusai pažįsta Lietuvą ir labiau vertina jos produkciją, nei vakariečiai. Jam ypač praverstų palankaus politinio konteksto buvimas.

Tai, kad K. Prunskienė nuveikė dar daugiau Vokietijoje – dešiniesiems visiškai neįdomu. Kad ne rusiškai, o vokiškai išėjo dvi jos monografijos, kad vokiškoje spaudoje ji reiškiasi daug dažniau, nei rusiškoje ir apskritai Vokietijoje lankosi dažniau, nei kurioje kitoje užsienio šalyje – irgi neįdomu. Kad K. Prunskienė vienintelė iš Baltijos šalių dalyvavo svarbioje Vokietijos Bundestago konferencijoje – neužsiminta nė žodeliu. Kaip ir tai, jog vokiečių ir austrų politikai bei verslininkai, siekiantys glaudesnių santykių su didele rytine Europos Sąjungos kaimyne taip pat naudojasi K. Prunskienės paslaugomis – irgi konservatoriams bei jų propagandistams neįdomu. Nes „ne į temą“, o tema juk turi būti antirusiškumas. Nesulauksite iš jų džiugesio, kad bendradarbiaujant su Rusija auga penktadalio šalies verslo, kartu ir visos Lietuvos, gerovė – ne ji rūpi konservatoriams.

Antirusiškumas arba kitu žodžiu – rusofobija – visada išliks konservatorių flango vizitine kortele. Jis tiek įsigėręs ir nekvestionuojamas, jog įmanytų – konservatoriai priverstų žmones pakeisti kraujo spalvą. Tokia politika netrukdo jiems laiks nuo laiko patiems pasimaudyti Rusijos piniguose, tačiau čia už užuolaidos, o viešojoje erdvėje jie tebekariauja dviejų dešimtmečių senumo išsivaduojamąjį karą. Panašiai kaip rusai tebekariauja Antrąjį pasaulinį.

Arūnas DAUGĖLA