Kuo toliau, tuo labiau mažėja tikimybė, kad artimiausiu metu tarpvalstybiniai Lietuvos santykiai su Rusijos Federacija pagerės. Gerėjimo ženklų būta prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo pradžioje, kai ji atvirai reiškė nepasitenkinimą proamerikietiškaja Lietuvos užsienio politika, kurią vadino JAV politikos įrankiu. Prezidentė kalbėjo apie užsienio politikos subalansavimą, santykių su kaimynais sureguliavimą, kas reiškė dialogo su Rusija užmezgimą. 2009 m. rugpjūtį, per eilinę Rusijos muitinės diversiją prieš Lietuvos vežėjus, D. Grybauskaitė nepasidrovėjo telefonu paskambinti Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, 2010 m. vasarį ji akis į akį susitiko su premjeru Vladimiru Putinu. Buvo kalbų, jog D. Medvedevas netrukus gali apsilankyti Vilniuje, arba D. Grybauskaitė – Maskvoje.

Dialogas neužsimezgė, santykių kokybė sugrįžo į ankstesnį lygį. Pernelyg smarkiai skiriasi istorijos vertinimai, tačiau, matyt, ne jie sukliudė „Šaltosios taikos“ šildymą. Kai yra bendri interesai, dialogo pusės visada suranda sąlyčio taškus ir apie praeities šešėlius sugeba nekalbėti. Reikia noro ir, svarbiausia, interesų sutapimo. Deja, Lietuva nieko negali pasiūlyti, kas Kremliui būtų bent kiek įdomu. Kremlius žaidžia didžiosios politikos žaidimą ir nori išsaugoti Rusijos kaip supervalstybės vaidmenį, Lietuva jam neįdomi nei politiškai, nei ekonomiškai. Neskatina dialogo ir okupacijos žalos atlyginimo klausimas, kurį Lietuvos pusė supranta labai tiesmukiškai: TSRS teisių perėmėja Rusija privalo atlyginti okupacijos žalą, įvertintą 20 mlrd. dolerių. Politikai supranta, kad tokie reikalavimai yra visiškai nerealūs ir niekuo nepagrįsti, tačiau, konfrontacijos su Maskva šalininkų džiaugsmui, prieš du dešimtmečius Atgimimo euforijos apimta tauta žalos atlyginimo būtinumą patvirtino referendume. Ir niekam neužtenka politinės valios atvirai pasakyti, kad žalos klausimas yra žalingas Lietuvai ir privalo būti peržiūrėtas. Galbūt kada nors atsiras politinė jėga, pasiūlysianti pakartoti referendumą, bet šiandien tai yra nerealu, nes antirusiškos jėgos pakeltų kurtinantį klyksmą.

Tačiau vis dėlto yra būdas santykiams „šiltinti“: tai lietuviškų ir rusiškų įmonių noras vystyti verslą, „daryti pinigus“. Rusijoje liko natūraliai susiklosčiusi lietuviškų prekių ir paslaugų rinka – Rytuose lietuviškas prekes bei mūsų statybininkus atpažįsta ir vertina daug geriau, nei persotintose Vakarų rinkose. Paradoksas: politinius Lietuvos-Rusijos santykius šiltintų nepolitiniai sprendimai. Kadangi dėl savo didžiavalstybiškumo Maskva gali ir nepastebėti Lietuvos ir didesnė tikimybė, kad praeities vertinimo klausimų pati nekels, labai svarbu, kad Lietuvos politikai tiesiog užsičiauptų, kai tema krypsta apie okupaciją, istoriją ar demokratiją. Tikros demokratijos nėra nei Rusijoje, nei Lietuvoje, tikra demokratija – tai utopija, kurią kaip kas supranta, taip ir varto. Žmogaus teisės taip pat pažeidžiamos abiejose valstybėse. Pavyzdžiui, teisė į atlygį už darbą – Lietuvoje pilna darbų, už kuriuos žmonės gauna atlyginimą, mažesnį nei pragyvenmo minimumas, kas reiškia ne ką kita, kaip vergovę. Įvairiausi pažeidimai galėtų būti ne politikų, o nevyriausybinių organizacijų rūpesčiu. „Nepraleidę progos patylėti“ politikai vien savo tylėjimu gali prisidėti prie santykių gerinimo. Tereikia tik noro, nieko daugiau.

Pageidautina, kad politikai tiesiogiai prisidėtų prie verslo kontaktų plėtojimo, kaip, pavyzdžiui, Kazimira Prunskienė, savo autoritetą pašventusi tokių kontaktų užmezgimui, prekių ir paslaugų eksporto sustygavimui. Šiandien K. Prunskienė verslui nuveikia daugiau, nei visa Vyriausybė kartu sudėjus, nes eksportas reiškia darbo vietas, įmonių pajamas ir didesnį mokesčių surinkimą. Jos siūlomas tiesioginių verslo santykių plėtojimo kelias – tai receptas perkirsti „Gordijaus mazgą“ santykiuose su Rusija. Ir tai vienintelis būdas šiltinti „Šaltąją taiką“. Kito varianto nėra. Deja, dauguma mūsų politikų kaip tik bijo to ultrapatriotų klyksmo.

Gal būt kada nors ateis toks laikas, kai politikos išsišokėlius tildys verslininkai, vyriškai pasivedėję į šalį, bet kol kas to nėra, bendras lietuvių-rusų verslas dar turi užaugti.

Manau, reikia įsisąmoninti taisyklę: jeigu Lietuvos politikas prasižioja apie tarybinę (ar sovietinę, kaip kam labiau patinka – bet abiem atvejais kalbama apie palyginti jau senus laikus) okupaciją – jis rusofobas ir JAV užsienio politikos įrankis. Rusofobija neša tik žalą Lietuvos ūkiui ir neduoda jokių dividendų šalies užsienio politikai, didina nedarbą, nusivylimą, apatiją, kuriuos ultrapatriotai bando slopinti patriotiniais šūkiais. Rusofobija negali sutapti su nacionaliniais lietuvių tautos interesais. Todėl, likimo ironija, su rusofobais reikia bendrauti kita kalba, kaip su Lietuvos priešais.

Arūnas DAUGĖLA