Gyvenimo patirtis, ne tik sovietmečiu, bet ir dabar rodo, kad principingus ir valdžios piramidei neparankius asmenis, kurių nepavyksta įveikti bauginant, paperkant, viliojant valdžia ar tiesiog blokuojant jų veiklą, bandoma palaužti smurtu ir  šmeižtu. Man, kaip turbūt niekam kitam,  teko  patirti ypač daug neteisybės, šmeižto, psichologinio ir fizinio smurto. Atsidūrusi ant pačios Atgimimo bangos, laisvės Lietuvai siekio ir žmonių pagarbos bei pasitikėjimo nešama, net susapnuoti negalėjau, kokia kartybės taurė man rengiama...

Be abejo, tais dabar jau tolimais  Atgimimo pradžios laikais žinojome, kad Maskva mūsų taip lengvai nepaleis, kad į darbą bus paleistas visas okupacinių interesų ir jėgų arsenalas, kad kiekvieną iš Sąjūdžio pasiryžėlių gali ištikti bet koks likimas. Bet kad tiek pavydo ir intrigų bus tarp mūsų pačių  Atgimimo šauklių?.  Ne, šito nieks negalėjo įtarti...

Dar pačioje Sąjūdžio pradžioje – 1988 metais  mane užsipuolė toks netikėtai pasirodęs neaiškių jėgų finansuojamas leidinukas „Kranklys“:  esą Labanoro girios pakraštyje,  labai gražioje vietoje, esu pasistačiusi vilą.
Tuo tarpu tai buvo viso labo dar mano senelio Kazimiero tikrai jaukioje vietoje statyta sodyba. Vieta graži, ypač kai tai gimtinė. O turėti gimtinę net ir sovietmečiu, kai nuo žemės paviršiaus buvo nušluota tiek tėviškių, nebuvo nuodėmė. Tačiau skųsti tautai už motinos ir tetos iš jų tėvo paveldėtą sodybą – tai jau  akibrokštas. Bet tokių “subtilybių” mano persekiotojai nepaisė: matyt, jiems žūtbūt reikėjo pataikyti  į to meto mąstyseną, - dauguma gyvena kukliai, o ji, tartum sovietmečio nomenklatūra, turi geriau nei kiti! Tačiau laimė, kad žmonės tuomet dar labiau girdėjo Sąjūdžio balsą, o ne „kranklių“ kranksėjimą.

Dar kiek vėliau – 1989-aisiais  „krankliai“ jau skambindavo į namus, „sveikindavo“ žodžiais „Antakalnio varnos krankia: „Kazimierą į kartuves, į kartuves!“, pašto dėžutėje rasdavau raudonai, tarytum krauju nupieštas kartuves, siūlymą siūdintis įkapes, atsisveikinti su artimaisiais, ir panašiai.
Per pirmuosius Sąjūdžio metus patyriau ir nemenką tarnybinį spaudimą, turėjau keisti darbovietę, o kartais – ir nakvynės vietą.
Tiek „Kranklio“ leidybą, tiek ir pagąsdinimus neabejotinai valdė KGB, jų šefai ar talkininkai. Manau, kad ir ne be LKP CK, kuriam 1988 metų pradžioje vadovavo pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, žinios.

Antrasis, jau kur kas agresyvesnis persekiojimo etapas prasidėjo  1989 metų pavasarį, mane išrinkus į TSRS Aukščiausiąją Tarybą ir tais pat metais  liepos mėnesį – Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja - vicepremjere. Įsidėmėtina, kad uždaru balsavimu prieš šį sprendimą balsavo net 100 deputatų, o deputatui Virgilijui Noreikai pareikalavus balsuoti viešai - „pasirodyti kas prieš K.Prunskienę“, tokių teliko vos šeši: neišdrįso  eiti  prieš Sąjūdžio atstovą.

1989 metais mano įtaka TSRS Aukščiausiojoje Taryboje augo sulig kiekvienu viešu pasisakymu: keliant respublikų ekonominio savarankiškumo idėjas, aštriai kritikuojant TSRS valdžios režimą respublikų atžvilgiu, primygtinai raginant reformuoti ekonominę sistemą.
Žymiausios tuo metu sociologės T.Zaslavskajos vadovaujamo sociologijos instituto tyrimai rodė, kad buvau tarp  keturių tuomet populiariausių Sąjungoje politikų  (po B.Jelcino, M.Gorbačiovo ir A.Sobčako).  Buvo nelengva atlaikyti  žurnalistų iš  viso pasaulio  dėmesį, deramai atstovauti Lietuvai.

Bet kartu jaučiau ir daug begalinio atšiaurumo, visiškai šalia nuolat tvyrančią grėsmę. Išvykstant į Maskvą vaikai maldaudavo būti atsargiai. Daug ko nepasakodavau nei jiems, nei savo bendražygiams. Nenorėjau gąsdinti, nenorėjau, kad jie pabūgtų, nes turėjome būti tvirti ir nepalenkiami: juk visas pasaulis stebėjo mūsų žingsnius, sunkų ir gyvybiškai svarbų dialogą su Maskva jos tribūnose ir „dainuojančios revoliucijos“ žmonių vienybę  Lietuvoje.
Nors 1988 metų rudenį vykusiuose  Sąjūdžio Seimo Tarybos rinkimuose daugiausia balsų gavome Romualdas Ozolas ir aš, tačiau  Tarybos pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Numatytoji teisėta pirmininkų rotacija taip ir nevyko, o Sąjūdžio aparatui stojo vadovauti pats save pasiūlęs Virgilijus Čepaitis. Pajutau, kad Sąjūdžio vadovybė atsidūrė jau ne demokratiškai išrinktų, o atitinkamai susitelkusių žmonių rankose. Ir jie pradėjo veikti...

Prieš Aukščiausiosios Tarybos rinkimus 1990 metų pradžioje pas mane į darbą atėjo  V.Čepaitis  ir Z.Vaišvila ir paragino balotiruotis Vilniuje, Verkių apygardoje, kur, neva, tik aš galinti  laimėti. Nieko neįtardama net nesiginčijau, iš karto sutikau, jei jau taip reikia.
Pasirodo, prieš mane rinkimų organizatoriai iškėlė dar tris Sąjūdžio satelitinių organizacijų lyderius (Žaliųjų, Gydytojų sąjungos ir Darbininkų sąjungos), ir iš viso, įskaitant Lietuvos Nepriklausomybei priešiškos organizacijos  „Jedinstvo“  statytinį, jau turėjau net 6 konkurentus... Kaip vėliau supratau, tai nebuvo Sąjūdžio parama man, o priešingai – jo vadovų siekimas mane sužlugdyti. Tai buvo labai akivaizdu, nes V.Landsbergis savo apygardoje tuo pat metu buvo renkamas be konkurencijos, „nukenksminus“ visus kitus, ketinusius joje kandidatuoti, pvz. pasiūlius jiems kitą apygardą, taip pat be konkurencijos.  Ir vis tiek aš laimėjau rinkimus, nors, kaip vėliau supratau,  mano bendražygiai planavo kitaip.

1990 metų kovo mėnesį po Nepriklausomybės paskelbimo buvau išrinkta ministre pirmininke. Sudarėme kompetentingą ir patikimą beveik vien tik profesionalų Vyriausybę.  Ryžtingai ėmėmės darbo, įveikėme  TSRS  kaip bausmę “už nepaklusnumą” mums paskelbtą  ekonominę blokadą, kūrėme naujos socialinės rinkos ekonomikos pagrindus, plėtojome ryšius su Vakarais.

Tų pačių metų pavasarį, padedant žymiems užsienio lietuvių veikėjams, įvyko mano susitikimai su penkių didžiųjų Vakarų  valstybių vadovais: JAV, Kanados, Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos.  Jie vyko viso pasaulio akivaizdoje, juos plačiai ir su didele simpatija Lietuvos laisvės bylai komentavo pasaulio spauda. Tai buvo, galima sakyti, pirmoji atkurtos, nors oficialiai  de jure dar ir nepripažintos, nepriklausomos Lietuvos labai atkaklios  diplomatijos, o taip pat ir mano pačios, pergalė - mes parvežėme pasaulio galingųjų palankumą Lietuvos išsilaisvinimui.

Bet, pasirodo, kad tai tapo mano didžiausia kalte  ne tik prieš sovietinę valdžią, tuomet dar net neketinusią atleisti savo gniaužtų, bet, kas sveiku protu buvo sunkiai suvokiama, ir prieš mūsų pačių – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos vadovybę bei jos aplinką. Mano didžiulės padėtos pastangos, mano diplomatija, pasisekimas ir populiarumas pasaulyje atsigręžė prieš mane nuožmiu persekiojimu iš dviejų pusių: Maskvos tebevaldomo KGB, jo agentūrų (užsimaskavusių ir Lietuvos politinėje aplinkoje) ir politinės konkurencijos nepakenčiančio liguistai jautraus „vado“, nesibodėjusio nei kovos priemonių, nei talkininkų.

Prasidėjo pats brutaliausias psichologinis smurtas, šmeižiant tokiu būdu, kad pasidaryčiau nepriimtina  ir  tiems, kurie nukentėjo nuo sovietmečio (pati esu iš tų) ir yra labai jautrūs KGB temai ar prokomunistinei ideologijai,  ir tiems, kurie susigyveno su sovietine realybe ir ištikimai laikėsi  sistemos regulos

Patyriau begalę psichologinio ir fizinio smurto akcijų,  nežmoniškų pastangų pareikalavo  ilgai trukę teismo procesai - visa tai  aprašiau savo knygoje.  Čia pasakysiu tik tiek - labiausiai nusisekęs mano puolėjams buvo ir iki šiol tebėra KGB kortos eskalavimas, vadinamoji „Šatrijos“ tema. Esu visiškai įsitikinusi ir  esu pateikusi teismui  įrodymus,  kuriuos patvirtina gausūs liudytojai, kad pirmąjį to scenarijaus veiksmą sukūrė prieš Lietuvos Nepriklausomybę kovojusiųjų KGB tarnautojų ir jų talkininkų vietinė grupė, vadovaujama specialiai  iš Maskvos atsiųstų KGB pareigūnų. Jų pradėtą  darbą uoliai  pratęsė savieji  politiniai konkurentai iš dešinės, kuriems neilgai trukus valdžioje jau nebereikėjo jokių išmintingų žmonių, o vien tik paklusnių.

Ciniška ir kagėbistiškai profesionalu šioms jėgoms buvo be paliovos kompromituoti mane vienu metu visų pažiūrų ir visokių likimų žmonių akyse. KGB etiketės klijavimas,  pradėtas  vos paskyrus mane premjere, skirtas sovietinės sistemos ir KGB neapkenčiantiems žmonėms. Lygiagrečiai - kitokių pažiūrų žmonėms buvo kuriamos bei visoje komunistinėje tuometės Tarybų Sąjungos spaudoje išplatintos  kraupios istorijos apie mano tėvą – 1941 m. birželio sukilimo dalyvį, sušaudytą represinių sovietinių struktūrų dar 1944 m. kovo 25 d.  Tai buvo tikrai neprilygstamas šėtoniškas sumanumas ir logika.

Beje, tėvo žuvimo vietoje Ignalinos rajono Mielagėnų parapija pastatė paminklą, skirtą jam ir kitoms aukoms atminti. Jame įrašyta jo – Prano Stankevičiaus  pavardė.  Nepriklausomybės metais jam suteiktas žuvusio laisvės kovų lauke statusas, o šeimai – nukentėjusių nuo okupacijos statusas.
Laimėti teismą dėl tėvo šmeižto nebuvo sunku, kaip ir įrodyti, kad po mirties žmogus  negalėjo padaryti jam primetamų nusikaltimų. Bet kaip surinkti, išvalyti tą purvą, kurio tiek išpilta ant mano ir artimųjų galvos Lietuvoje ir svetur?..

Atrodo, kad tos dvi (jei tik dvi) nenuilstančios grupės: viena  kagėbistų, ir kita – politikų, dirbusių pagal bendrą juodąjį scenarijų su KGB įtakos agentūra (agentūra vlijanija), su jiems palankiais kai kuriais agresyvaus charakterio žurnalistais, nepritampančiais objektyvios informacijos  erdvėje ir nesugebančiais iš jos pragyventi, suformavo efektyvią, ilgalaikę politinių manipuliacijų komandą.   Šmeižtas tapo įprastine, tegul ir neišradinga, bet vis dar paklausia politinės kovos priemone  prieš kiekvienus rinkimus.

Nesistebiu, kad prieš prezidento ir Europarlamento rinkimus 2009 m. vėl buvo sutelktos pajėgos. Šį kartą įtraukta Liustracijos komisija, nepaisanti netgi galiojančio teismo sprendimo, paneigusio įtarimus dėl mano bendradarbiavimo su KGB. Jos  pirmininkas prof. Algimantas Urmonas pamindamas ne tik teisines, etines, moralines demokratinės visuomenės normas, bet, atrodo, peržengdamas ir sveiko proto ribas, nė kiek nesidrovi viešai tendencingai interpretuoti, vertinti nuodugniai teismo išnagrinėtą informaciją, priimtą pagrįstą sprendimą, paneigiantį man mestus įtarimus, bando juodinti patį teismą, neigti jo sprendimus, menkinti, užsipulti teisėjus.

Noriai prisideda kai kuri žiniasklaida, pati tendencingai  kurdama ir piršdama užsakytas versijas.
Galiu tik apytiksliai nutuokti,  kiek tokiam scenarijui reikia lėšų ir kiek “scenaristų” iš to minta.  Bet lėšų, matyt, yra, nes egzistuoja didžiulis puolėjų interesas - jokiu būdu ateityje kuriuose nors rinkimuose nepakartoti  2004-ųjų  metų Prezidento rinkimų situacijos, kai man pavyko laimėti pirmąjį turą. Tikriausiai jų  pastangomis antrame ture simptomatiškai „užlūžo kompiuteriai“ – aš  gavau 47,5 proc.rinkėjų balsų, pralaimėdama V. Adamkui.

Jei ir toliau oficialiems asmenims padedant kai kurios galingosios žiniasklaidos būsiu taip šmeižiama, būsimų  rinkimų rezultatai gal ir nebus man taip palankūs kaip 1990 m. ar 2004 m.. Bet tai nelaikau priežastimi trauktis iš politikos, t.y. kapituliuoti puolėjų naudai. Pirmiausia dėl to, kad noriu dirbti Lietuvai, sugebu ir turiu tam pakankamai jėgų bei bendraminčių . Be to, tai suteikia  galimybę kalbėtis su žmonėmis, paaiškinti jiems savo požiūrį į Lietuvos problemas ir jos ateitį. o jie turi  geresnę galimybę pamąstyti ir patys apsispręsti.. Pastarųjų metų skaudžios „pamokos“- gilus ekonominis ir socialinis nuosmukis  padeda Lietuvos visuomenei daug ką suprasti ir realiau vertinti ne vien iš politikų kalbų, bet ir iš jų veiklos pasekmių valstybei ir žmonėms.

Nuoširdžiai Jūsų -
prof. Kazimiera Prunskienė