“..išlikti dūžtančiose formose” - tai literatūros klasikui Vytautui Mačerniui priklausantis, filosofiškai elegantiškas išsireiškimas, kurio prasmė kaip niekad tiksliai apibūdina šiandienos ekonomines, politines ir socialines realijas kasdien atsitinkančio valstybinio lygmens absurdo kontekste. Pagal klasikinį makroekonominį klasifikavimą, kurį laiką buvę įvardinami kaip buvusios postsovietinės erdvės valstybės šiuo metu esame priskiriami žemiausiam, vos pragyvenančių valstybių sluoksniui. Ydingas skurdo ir atsilikimo ratas įsisuko.

Dabartinė Lietuvos situacija kasdien tampa nebe kritiška, o dramatiška. Ir dėl to kalta ne tik ir ne tiek bendra ekonominė pasaulio padėtis, kiek  mūsų pačių rinktų valdžių klaidos ir neprofesionalumas. Nors kažkokie imitaciniai valstybės valdymo procesai tarsi vyksta. Nepaisant  tektoninio ekonomikos lūžio, mokslo, švietimo, kultūros, valstybės tarnybos, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų žlugimo, nevaldomai įsuktos ir beviltiškai  didėjančios bedarbystės, tebeaugančios emigruojančio perspektyvaus jaunimo bangos. Viešojoje erdvėje pastaruoju metu minimi skaičiai apie  400.000 emigrantų,  300.000 bedarbių. Akivaizdu,  kad realioji bedarbystė yra žymiai didesnė.

Kasdieną didėjanti politinė migla ir valdančios koalicijos krachas vis dar bandomi pridenti arogancija, pseudopartnerystėmis ir apgailėtinais viešųjų ryšių triukais. Galutinai įsiviešpatavo totali valstybinė vadybinė nekompetencija ir realybės ignoravimas. Lietuvos valdžios kaip visumos veiklai būdingas visų įmanomų rūšių  rizikų nesuvaldymas bei kompetencijos krizė. Ekonominiame rūke dominuoja jokio pasitikėjimo nekeliantys dėl nepaaiškinamų priežasčių  vis dar tebemadingi “vilties ekspertai”. Viešajame gyvenime vyksta tam tikri  modernūs “ritualiniai šokiai” tačiau daugeliui akivaizdu, kad toliau paistyti apie kūrybines visuomenes, apie tai, tai, kad verslui ir piliečių kūrybai bei technologinėms ir organizacinėms inovacijoms, taip vadinamai žinių ekonomikai mokslui ir studijoms turi būti sukurta palanki įstatyminė ir mokesčių aplinka nebėra prasmės.  Tai tik politizuotas PR. Realybėje viskas daroma atvirkščiai.

Sugebėjimas atpažinti  strateginių grėsmių prielaidas bei maksimalus jų eliminavimas - bet kurios valstybės išlikimo pagrindas. Ši problema praktiškai neįveikiama dabartinei Lietuvos valdžiai. Ypatingai valdančiųjų neįgalumas išryškėjo pastarųjų esminių poslinkių globalioje ekonomikoje metu. Vyriausybės kaip kritinėse situacijose kūrybiškai veikiančios ir sutelktos profesionalų komandos nerasta. Taip vadinamas “krizių premjeras” iš tiesų gydo ne ekonomiką, o krizę. Rezultatai? – visiškas nesugebėjimas atsilaikyti prieš pasaulinės ekonominės krizės smūgius, tačiau absoliuti sėkmė šešėlinės ekonomikos plėtros srityje. Ne tik didžiausia ES bedarbystė ir beveik visuotine tampanti migracija, bet ir totalus ekonominis nuosmukis, masiniai bankrotai, visų gyvybinių visuomenės gyvenimo sričių esminis pakirtimas.