Nepriklausomybės "privatizavimo" sukaktis.
Pirmadienis, 15 kovas 2010 22:29 |
Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimas akivaizdžiai parodė, kaip tendencingai interpretuojami dar visai neseni politiniai įvykiai siekiant įtvirtinti vieno asmens bei jo aplinkos išskirtinį vaidmenį atkuriant Nepriklausomybę. Šį reiškinį, paprasčiau tariant, galima pavadinti tiesiog Nepriklausomybės privatizavimu arba konkurencija dėl istorinio vaidmens, niekinant ir stumiant iš istorinės atminties kitus valstybės atkūrime dalyvavusius ir daug nuveikusius asmenis.
Tokia politinės konkurencijos atmaina atgrasi tuo, kad ji niekad nesibaigia, nes asmenų, užsimojusių monopolizuoti teisę į Tėvynės meilę, istorinės šlovės godulys yra nepasotinamas; jis nematuojamas kiekybiškai, todėl yra begalinis. Tokie vadai savo tikslui pasiekti nesiskaito su priemonėmis – nuo iškreipto santykio su istoriniais faktais ir įvykiais iki pat politinio ar fizinio dorojimosi su konkurentais, kuris taip pat yra permanentinis..
Šį šlovės godulį numalšinti ar prigesinti gali tik tiesos sakymas. Bet sakyti tiesą reikia drąsos. Deja, drąsių vyrų ir moterų tiek politikoje, tiek ir žiniasklaidoje nepelningoms temoms gvildenti - ir dar konservatorių laikais! - labiausiai ir stinga. Už tiesos sakymą nemokami nei dividendai, nei premijos, užtat melas, šmeižtas ir skandalai Lietuvoje turi gerai organizuotą rinką, paklausą ir pasisekimą .
Kovo 10 – 11 d. žiniasklaida: televizijų kanalai, dienraščiai, dauguma radijo stočių išpildė konservatorių scenarijų, išskyrus vieną kitą atvejį: pvz., Jono Meko filmo transliaciją per LTV antrąjį kanalą , įš kurio, kad ir kaip keista, vis dėlto nebuvo iškarpyti kadrai su premjerės Kazimieros Prunskienės istorinėmis kalbomis per JAV televiziją po susitikimo su Prezidentu Dž. Bušu (vyresniuoju), bei tiesioginę Žinių radijo laidą kovo 9 d. Ar tendencingai prokonservatoriškas istorijos interpretavimas ir programų “meniu” susiformavo dėl pačios žiniasklaidos laisvo pasirinkimo ir dažno polinkio praeitį vertinti pagal šiuo metu dominuojančią politinę konjunktūrą, ar tas istorinės atminties vienpusiškumas buvo valdančiųjų išsireikalautas ar kitaip motyvuotas – klausimas lieka atviras. Apie ką šventinėmis dienomis turėtų kalbėti žiniasklaida ir kam turėtų būti dėkinga tauta – pavyzdį rodė šventės programų rengėjai , kurių konservatoriški įpročiai niekaip neperžengia pretenzijų savintis Nepriklausomybės atkūrimo sėkmę, vėlesnę sumaištį ir ekonomikos nuosmukį prirašant kitų sąskaiton.
Pabandykime įsivaizduoti valstybės vadovu vis kategoriškiau pristatomą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ( Atkuriamojo Seimo ) pirmininką kartu su deputatais pačius tvarkant valstybės reikalus be profesionalios ir aktyvios vyriausybės: perimančius iš TSRS pavaldumo Lietuvos Respublikos žinion visas ūkio šakas ir konkrečias įmones, Ignalinos AE, kitus energetikos ir pramonės objektus; oro, jūros ir geležinkelio transportą, bankus, kitas įstaigas, kuriančius valstybės institucijas su jų materialine baze, įskaitant ir krašto apsaugos sistemą. Pastarajai buvo skirta 30 mln. rublių, sutaupytų mažinant vyriausybėsaparato išlaidas. Beje, centrinis vyriausybės aparatas buvo sumažintas nuo 210 iki 130 darbuotojų, taip užtikrinant naujai kuriamų institucijų etatus ir užmokesčio fondą.
Kiek žinių ir strateginių gebėjimų reikėjo ruošiant reformų įstatymų projektus, teikiamus Aukščiausiajai Tarybai svarstyti ir priimti, Vyriausybės programai , paremtai nuosekliu socialinės rinkos ekonomikos modeliu, parengti. Tam skirdavom beveik visus savaitgalius. Laisvos rinkos ir kapitalizmo tema improvizuojantys parlamentarai pirmosios Vyriausybės programą ignoravo. Vietoj buvusios planinės ekonomikos nuoseklaus transformavimo į socialiai orientuotą rinkos ekonomiką pasirinkus kitą - griovimo kelią ir laisvos rinkos iliuziją , pasekmės buvo dramatiškos ir ilgalaikės. Beje, jaučiame jas iki šiol. Tik vėlesnės vyriausybės bent iš dalies pasinaudojo ir mūsų programa, kuri didele dalimi tebėra aktuali.
Ką tuomet reiškė vien atlaikyti TSRS paskelbtą ekonominę blokadą, trukusią pustrečio mėnesio, ir, stingant piniginių lėšų, nedisponuojant pinigų emisija ir nuosava valiuta, nesužlugdyti apsirūpinimo resursais. Kad užsitikrintume alternatyvų resursų tiekimą apeidami TSRS centrinės valdžios struktūras ir jų siekį pakirsti Lietuvos ūkinį ir socialinį gyvybingumą, reikėjo turėti didelį kitų TSRS respublikų palankumą (įskaitant ir iš sovietinio rėžimo besiveržiančią Rusiją ), naujos situacijos suvaldymo strategiją ir drąsą, kurios , kaip teigia bešališki vertintojai, man - premjerei Kazimierai Prunskienei nestigo; vadybinio nuovokumo ir didelės ūkinės patirties, kurią turėjo mano kolegos - vicrepremjeras Algirdas Brazauskas ir ministrai: prof. dr.Leonas Ašmantas (energetikos ministras), prof.dr. Rimvydas Jasinavičius (pramonės ministras), Albertas Sinevičius (prekybos ministras), Jonas Biržiškis (susisiekimo ministras), Romualdas Kozyrovičius (materialinių išteklių ministras), kiti ministrai – savo sričių profesionalai. Reikėjo nedelsiant užmegzti naujus politinius ir ekonominius ryšius su Vakarų šalimis. Lietuva pirmoji iš buvusių sovietinių respublikų sugebėjo ištrūkti iš centralizuotų ūkinių gniaužtų ir užmegzti tiesioginius, Maskvos nereguliuojamus ūkinius kontaktus su kitomis, tuomet dar sovietinėmis respublikomis ir jų įmonėmis. Steigėme pirmasias bendras įmones su Vakarų partneriais, telkėme ir registravome užsienio kapitalo įmones. Betgi visus šiuos milžiniškus darbus, netausodama laiko, atsidavimo ir sveikatos, nudirbo būtent Pirmoji vyriausybė.
Lietuva Prezidento institucijos tuomet dar neturėjo. Lietuvos pristatymo pasauliui misiją teko atlikti man - premjerei. Reikėjo atrasti savyje diplomatinius gebėjimus, gal net tuo nustebinti didžiųjų pasaulio šalių vadovus, o svarbiausia – įgyti jų palankumą Lietuvai. To iki šiol man negali atleisti į vienintelio tautos vado vaidmenį nusitaikęs profesorius. Jo inicijuotas persekiojimas trunka jau beveik du dešimtmečius. Jei jam pavyktų nenuilstamų pastangų ir urmonų, šličyčių pagalba bent kiek ilgesniam laikui priklijuoti man KGB etiketę, vado monopolis būtų kur kas tvirtesnis, o iškreiptas istorijos interpretavimas ir sau priskiriamas vaidmuo – dar didingesnis.
Tik ar pavyks taip išplauti žmonių atmintį, kad jie imtų nebepastebėti baltais siūlais durstomų nuogo karaliaus apdarų. Užmarštin skandinama istorinė tiesa net ir praėjus kuriam laikui vis tiek suranda kelią į dienos šviesą. Suras ji kelią iš konservatorių nelaisvės ir šį kartą. Lietuva dar turės ir sugebančias efektyviai dirbti vyriausybes ir naują pakilimą. Svetur laimės beieškantys lietuviai vėl sugrįš namo, parsiveždami kitokios patirties bei noro ir gebėjimų kurti savo ateitį čia, Lietuvoje, su sava tauta. Kad tai įvyktų greičiau – pasirūpinkime patys.
Istorinė apybraiža “Akistata su pasauliu” apie pirmosios Vyriausybės suformavimą, prasidėjusį ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės ir dviejų jos pavaduotojų – Algirdo Brazausko ir Romualdo Ozolo paskyrimu 1990 m kovo 17 d., bei pirmuosius jaunos valstybės Vyriausybei tekusius iššūkius pristatoma video medžiagoje.
