Valdančios koalicijos lyderių  ir jų talkininkų išradingumas pirmiausia nukreiptas savo kailiui gelbėti, postams išsaugoti. Palankius ūkio sektoriams sprendimus jie, pasirodo, gali daryti tik mainais už „gerą“ balsavimą, jei iškiltų grėsmė jų pačių išlikimui valdžioje, pvz., interpeliacijos premjerui atveju. Kitokių priežasčių ir reikalo kompensuoti savivaldybėms prarastas lėšas, taip reikalingas žmonių socialiniams poreikiams, arba nuimti tų pačių konservatorių ant ūkininkų ir bendrovių pečių užkrautus  mokesčius, jie nematė. Bet jeigu jau tenka rinktis tarp nuolaidų agrarininkams ir galimo postų praradimo – tai pirmiausia gelbstimas savasis kailis.

Šiuo atveju pragmatiškai pasielgė  valstiečiai liaudininkai, išsiderėję iš A. Kubiliaus nuolaidas. Tik kažin ar nuostoliai dėl ilgesnio konservatorių „šeimininkavimo“ Lietuvoje tiems patiems politikams ir ūkininkams neatsigręš kitu galu. Kai vieno sektoriaus problemos kiek palengvinamos , o kitos nesprendžiamos - smunka visa ekonomika, mažėja darbo vietų skaičius ir  gyventojų perkamoji galia, krinta produktų vartojimas ir įmonių įplaukos iš realizacijos, tai šis smukimas neišvengiamai pažeidžia visus ūkio sektorius. Kita vertus, premjero įsipareigojimai gali prilygti šakėmis rašytiems ant  vandens, dėl tokių priežasčių:

pirma, biudžeto pajamų ir išlaidų straipsniai  kaip ir mokesčiai nekaitaliojami derybose su viena, net ir didele frakcija, o tuo tarpu eina kalba apie trijų ( jei ne dviejų) asmenų grupę, kurių balsai konservatoriams staiga taip  „pabrango“;

antra, be Biudžeto korektyvų tokie pakeitimai galimi tik nuo sekančių biudžetinių metų pradžios, t.y. – nuo 2011 m . Jeigu šį pavasarį būtų imtasi koreguoti Biudžeto pajamų ir išlaidų straipsnius, tai svarstymų eigoje Seimo nariai tikrai neapsiribotų A, Kubiliaus ir R. Karbauskio susitarimais, nes yra ir kitų skaudžių socialinių problemų, atsiremiančių į biudžetinio finansavimo stygių;

trečia,  A. Kubiliaus vyriausybei išlikimui yra ir kitų grėsmių, nes artėjant savivaldybių Tarybų rinkimams ne tik partijos, bet ypač Seimo nariai išrinkti vienmandatėse apygardose susidurs su vyriausybės darbu pasipiktinusiais rinkėjais. Todėl, rinkėjų spaudimo išdavoje dalis jų, „neapdovanotų“ postais, gali ryžtis patalkinti  artėjančiuose rinkimuose kandidatuojantiems vietiniams politikams. O pagalba konservatoriams tikrai nebus pripažinta nuopelnu Lietuvai ar kuriai nors savivaldybei. Anaiptol.

Taigi, konservatoriai bando išlošti kažkiek laiko, bet ne spręsti bent vieną iš jų pačių sukurtų problemų. Iš to, kaip konservatorų atstovai interpretuoja Prezidentės D. Grybauskaitės gan diplomatiškus žodžius: „jei valdančioji dauguma negeba priimti politinių sprendimų, ji turi būti keičiama kita dauguma “, matyti, kad jie atkakliai neprisiima savo adresu pagrįstų neigiamų vertinimų. Tarytum, kalbant apie daugumą, nesugebančią spręsti problemų, mintyje turima kokios nors kitos šalies, bet ne Lietuvos  vyriausybė. O gal ji taip puikiai tvarkosi, kad net tokios minties negali kilti?   Delfi cituojami J. Razmos žodžiai, kad  jie ir „patys atsistatydintų, jeigu pamatytų, kad situacija yra visiškai beviltiška, o visi sprendimai stringa“   Vadinasi  patys konservatoriai atsistatydinti ketina ne anksčiau nei atves Lietuvą į visiškai beviltišką padėtį. Ta diena jų „pastangų“ dėka  jau arti. Tik kad konservatoriai jos vis dar neįžvelgia. Gal reikėtų priminti bent vieną jų sprendimų padarinį?  2010m. nacionalinis biudžetas (be ES paramos), kurį vyriausybė „ sėkmingai “ vykdo, tesieks 16 mlrd. Lt , tai 8 mlrd. Lt  arba visu trečdaliu mažiau nei 2008 m.  Bet konservatoriams tai vieni niekai, nes padėtis pagal juos  „dar nebeviltiška „. Jie nori ir toliau „sėkmingai “ darbuotis. Tik ar Tėvynė tokį Tėvynės sąjungos triūsą ilgai iškentės.

Labai apmaudu, kad Seime nėra  ryžtingų partijų, kurios galvotų  ne apie savo pačių išlikimą patogioje, politiškai nepažeidžiamoje  opozicinėje padėtyje, o imtųsi  veiksmų ir atsakomybės. Kai padėtis taps tokia beviltiška, kad net konservatoriai patys atsistatydins, pakelti Lietuvą iš ekonominės ir socialinės prarajos, iš dvasinio ir psichologinio nuosmūkio bus dar sunkiau, jei apskritai įmanoma. Prireiks tam  daug metų, o ir Lietuva per tą laiką taps kitokia – sunkiai pažeista  ir išsekinta. Tokia tikrai  neleiskime ją paversti.

Dar kartą noriu pasibelsti į  partijų ir jų vadovų sąmonę – jei nebandote keisti situaciją dabartiniame Seime, tai apsispręskite dėl nacionalinės talkos pirmalaikiams Seimo rinkimams surengti. Visi kartu gelbėkime Lietuvą nuo ciniškos ir nekompetetingos valdančios  daugumos, nuo  per 20 metų trečiojo konservatorių „žygio“ prieš Lietuvą.  Nepraraskime savo valstybės, kurią prieš dvidešimt metų nelengvai atkūrėme ne tam, kad ją sužlugdytų nemokšiškumas, pražūtingos improvizacijos ir savanaudiškumas.

Pakilkime dar kartą už Lietuvą ir mūsų ateitį.

Kazimiera Prunskienė,

Nepriklausomybes akto signatarė,

Lietuvos liaudies sąjungos pirmininkė