Kovo 17 –  ą dieną  sueina dvidešimt metų, kuomet savo darbą pradėjo Pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė. Išbandymų našta vadovauti ministrų kabinetui teko vienai iš Sąjūdžio lyderių,– Nepriklausomybės akto signatarei, patyrusiai ekonomistei prof. Kazimierai Prunskienei.

“Santarvės” kabinetas

Pirmąjai  Vyriausybei  teko iš esmės atkurti savarankišką valstybės gyvenimą, materializuoti tuos lūkesčius, kuriuos Lietuva išreiškė paskelbdama Nepriklausomybę.

Jaunos Premjerės vadovaujamam kabinetui pavyko susitelkti į darbus, išvengti tuščio politikavimo, intrigų ir rietenų. „Tai, kad visuomenės akyse tapome Santarvės vyriausybe, lėmė kelios priežastys – darbų krūvis buvo toks, jog neesminiams ginčams tikrai neturėdavome laiko. Nebuvo ir bereikalingos konkurencijos – pasakiau, jog kiekvienas savo kuruojamoje srityje esate “premjeras”, tad tvarkykitės su visa atsakomybe. Bendrai sprendėme tik esminius, strateginius klausimus, nesileisdavome į smulkmenas. Užimti ministrų pareigas pakviečiau daug savo sričių profesionalų, kurie buvo įpratę orientuotis į rezultatą, o ne patį politinį procesą“, - Vyriausybės formavimą prisimena prof. K. Prunskienė. Vicepremjerais Pirmojoje Vyriausybėje dirbo Prezidentas Algirdas Brazauskas ir signataras Romualdas Ozolas.

 

Profesorės teigimu, dar senojoje vyriausybėje ji buvo paskirta vicepremjere reformoms, daug dirbo tam, kad dar iki Nepriklausomybės paskelbimo Baltijos šalims pavyktų pasiekti ekonominį savarankiškumą. „Puikiai pamenu, kokį sąmyšį Tarybų Sąjungoje sukėlė TSRS deputatų suvažiavime mano pristatytas įstatymo projektas dėl  respublikų ekonominio savarankiškumo. Tuomet tai buvo drąsi idėja, leidusi mums nuosekliai priartėti prie savo pagrindinio tikslo – Nepriklausomybės atkūrimo“, - teigė prof. K. Prunskienė. Dar dirbdama mokslinį darbą Vakarų Vokietijoje buvau gerai išstudijavusi socialiai orientuotos rinkos ekonomikos modelį, o tos žinios buvo labai reikalingos perorientuojant ir Lietuvos ekonomiką. Tad mano vadovavimas pirmajai vyriausybei buvo logiškas, nuoseklus mano mokslinės ir praktinės veiklos pratęsimas“.

Savarankiškos Lietuvos atkūrimas

Pirmoji Vyriausybė turėjo aiškią veiklos viziją net septyniems metams į priekį, padalintą trimis etapais. „Pirmiausia privalėjome Lietuvos naudai perimti strategines ūkio šakas – energetiką, transportą, pramonę, nesugriauti, o išsaugoti, stiprinti ir panaudoti mūsų valstybės kūrimui. Valdymo reforma, kariuomenės atkūrimas, pasiruošimas nacionalinės valiutos įvedimui – šie, ir daugybė kitų šalies egzistencinių klausimų gulė ant mūsų Vyriausybės pečių. Perėjimas nuo planinės prie socialiai orientuotos rinkos taip pat reikalavo daug pastangų, žinių, įžvalgumo, diplomatijos. Nereiktų pamiršti, jog net 95 procentai Lietuvos prekybos balanso teko Tarybų Sąjungai, daugybė didelių mūsų pramonės įmonių buvo valdomo Maskvos  ir priklausė vien nuo jos tiekimų ir užsakymų, tuo tarpu mūsų ryšiai su Vakarų valstybėmis vis dar buvo smarkiai ribojami. Nepriklausomos Lietuvos įtvirtinimas tarptautinėje bendruomenėje tai pat neabejotinai buvo tarp prioritetų, - prisiminė „Gintarinė ledi“.

Blokados fone kova dėl Lietuvos pripažinimo

Jaunai valstybei Tarybų Sąjunga netruko paskelbti ekonominę blokadą, nutraukiant svarbiausių resursų (naftos, dujų, metalų ir kt.) tiekimą atsikuriančiai Lietuvai. Apie šį dramatišką laikotarpį pirmoji Premjerė prisimena: „Darėme viską, kad blokados pasekmes kuo mažiau pajaustų Lietuvos žmonės. Glaudžiai bendradarbiavome su kitomis Baltijos šalimis, siekėme plėtoti ryšius su atskiromis sovietinėmis respublikomis, kad tik gautume reikalingų resursų. Skatinome ir suteikėme laisvę mūsų įmonėms plėtoti prekybinius ryšius su užsienio kompanijomis, Manau, jog dėka efektyvaus Vyriausybės darbo toks grėsmingas Tarybų Sąjungos žingsnis turėjo palyginti švelnias pasekmes. Nors pustrečio mėnesio trukusios blokados metu Lietuvos BVP sumažėjo 11 procentų, iki metų pabaigos bendrasis vidaus produktas vėl ėmė didėti, todėl nuo 1989 metų lygio jis  atsiliko vos 3 procentais .Mums atsistatydinus  ir paskesnei Vyriausybei sužlugdžius normalų ūkio darbą, per 1991 -1992 m. BVP smuko  net apie 40 procentų.“

Tačiau bene labiausiai į visuomenės atmintį įstrigo „Gintarinės ledi“ susitikimai su Pasaulio galingaisiais. „Balandžio viduryje prašydami Lietuvos palaikymo aplankėme Skandinavijos valstybes, o dar po dešimties dienų pavyko atkreipti ir didžiųjų šalių – JAV, Kanados, D.Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų ir visuomenės dėmesį, susitikti su aukščiausiais šių valstybių lyderiais. Visas pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo tik atkurtos valstybės premjerės susitikimus su JAV prezidentu Dž. Bušu, Didžiosios Britanijos premjere Margaret Tečer, Pracūzijos prezidentu Fransua Miterandu, Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu.. Jungtinėse Amerikos valstijose dalyvavau spaudos konferencijoje Nacionaliniame spaudos klube, kur susirenka pačių didžiausių televizijų, naujienų agentūrų žurnalistai. Gavau progą labai plačiai paskleisti žinią, jog Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva savo laisvės kelyje nesitrauks nė per žingsnį. prašiau Lietuvai tarptautinės bendruomenės paramos ir palaikymo. Netrukus po mano vizito Vašingtone lankėsi ir Tarybų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, tačiau jis jau neturėjo galimybės vienpusiškai pateikti informacijos – Vakarai buvo išgirdę ir laisvos Lietuvos balsą. Po tokio pripažinimo su mumis jau negalėjo nesiskaityti ir TSRS vadovybė – privalėjo sėsti prie derybų stalo“. Tarptautinėje Lietuvos byloje įvyko esminis proveržis.

Mantas Krasauskas