Vilnius,  kovo 17 d. (ELTA). Prieš  20 metų 1990-ųjų kovo 17 d. profesorė Kazimiera Prunskienė  buvo paskirta pirmąja  atkurtos Nepriklausomos Lietuvos premjere. Prisimindama  šį įvykį Kovo 11-osios akto signatarė Eltos žurnalistei Jadvygai Bieliavskai teigė, kad jos vadovaujamas Ministrų kabinetas, kurį sudarė profesionalų komandą, savo misiją atliko garbingai, kompetentingai ir sąžiningai.

-  Pirmosios  Vyriausybės sudarymas ir  jos veikla  susilaukė įvairiausių  vertinimų. Koks, Jūsų nuomone, buvo svarbiausias Jūsų vadovaujamo Ministrų kabineto nuopelnas valstybei?

-  Kovo 11 d.  buvau paskirta laikinai eiti Ministrės pirmininkės pareigas. Šias funkcijas didele dalimi jau buvau įsisavinusi  nuo 1989 m. liepos 4 d. mane  paskyrus į senosios  - dar LTSR Vyriausybės vicepremjerės pareigas.

Kovo 17 d. buvau  Aukščiausios Tarybos  (AT)  paskirta  Lietuvos Respublikos  Ministre pirmininke ir iš esmės tęsiau pradėtus darbus – tik kitame kabinete. Tą pačią dieną mano siūlymu buvo paskirti du pavaduotojai : Algirdas Brazauskas ir Romualdas Ozolas. Tokiu būdu buvo pasiektas dviejų politinių jėgų, išrinktų į AT bendradarbiavimas Vyriausybėje. A. Brazauskui pralaimėjus AT pirmininko rinkimus Vytautui  Landsbergiui, o pastarajam nepakvietus R. Ozolo  savo pavaduotoju,  buvo  beatsirandantis   nepasitenkinimas tiek Sąjūdyje, tiek ir  Lietuvos komunistų partijoje (LKP). Prisimenu, kai po mūsų trijų paskyrimo vadovauti Vyriausybei, mums  išėjus į  Nepriklausomybės aikštę, ją užplūdę tūkstančiai žmonių skandavo: „Santarvės Vyriausybė“. „Ačiū“ !

Manau, kad mano vadovaujama Vyriausybė dirbo kompetentingai, pasiaukojančiai ir rezultatyviai. Lietuvos ekonominiai ir socialiniai praradimai būtų buvę keleriopai mažesni, jei mums  nebūtų brutaliai trukdoma ir iš išorės, ir kas skaudžiausia – iš vidaus (apie  to laikmečio  politinius užkulisius esu parašiusi knygų ).

Vyriausybė atlaikė ekonominę blokadą iš TSRS pusės, trukusią 2,5 mėn.  Puikiai savo srityse tvarkėsi  vicepremjeras Algirdas Brazauskas,  ūkinėms ministerijoms vadovavę ministrai : Leonas  Ašmantas (Energetikos), Albertas Sinevičius (Prekybos),  Romualdas  Kozyrovičius (Materialinių resursų), Rimvydas  Jasinavičius (Pramonės), Jonas Biržiškis (Susisiekimo),  Vytas Navickas (Ekonomikos) ir kt.

Kai buvo nutrauktas dujų, naftos  tiekimas, bendromis pastangomis, politinėmis ir ūkinėmis priemonėmis  suradome alternatyvių būdų apsirūpinti,  apeinant TSRS centrinę valdžią. Vyriausybė  suformavo valdymo struktūras anksčiau  iš Maskvos vadovautoms ūkio šakoms : energetikai, transportui, pramonei,  bankams ir finansų sistemai,  perėmė  visą ūkio kontrolę į Respublikos rankas. Rengėme ir teikėme  AT reformų įstatymų projektus , užmezgėme platų tiesioginių ūkinių ryšių tinklą tiesiogiai  su tuometinėmis TSRS respublikomis ir Vakarų šalimis. Vyriausybės programą, kuri  eilėje sričių ir šiandien  aktuali, rengėme savaitgaliais, netausodami  nei savo  laiko, nei sveikatos.

Nepaprastai svarbu buvo išeiti iš tarptautinės izoliacijos, internacionalizuoti konflikto su TSRS sprendimą. Man pavyko  pasiekti susitikimus su didžiausių Vakarų valstybių : JAV,  Kanados, Didžiosios  Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos  šalių  Australijos, Graikijos, Lenkijos  vadovais, su šimtais įvairių šalių žurnalistų, pelnyti jų palankumą   ir įsijungimą į tolimesnę Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo eigą. Mano sėkmė buvo ir didėjančio spaudimo Vyriausybei, ir išpuolių prieš mane priežastimi.

-Kokios aplinkybės privertė Jus  tą,  1991 m. sausio 8 d., vakarą paskelbti apie atsistatydinimą?

- Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti  didėjant išoriniam spaudimui iš sovietinių antidemokratinių jėgų pusės bei vidinio susipriešinimo. Oponentų deklaruojamos priežastys, neva  jie puolė Vyriausybę  dėl  maisto produktų kainų pakėlimo yra visiška netiesa. Latvija ir Estija tai įvykdė analogišku būdu ir lygiagrečiai, nes nebuvo kitos išeities subalansuoti produktų  gamybos kaštus ir kainas, užtikrinti nenuostolingą gamybą ir prekybą. Veidmainingai  nutylima ir tai, kad kartu buvo  įvestos  ir padidėjusių kainų kompensacijos vartotojams. Vyriausybės destabilizavimas, suformuojant tokiam darbui nepasirengusius  naujokus,  padarė Lietuvą labai pažeidžiamą ir neabejotinai paskatino agresiją.

Noriu pažymėti, kad nei Latvijoje, nei Estijoje parlamentarai  tokios destrukcijos prieš savo vyriausybes  nevykdė . Esu  visiškai tikra, kad prie viso to daug prisidėjo priešiškų Lietuvai jėgų įsiskverbimas į mūsų valdžios institucijas, kurių įtaka taip ir nebuvo įvertinta.

Esu įsitikinusi, kad pirmoji Vyriausybė savo misiją atliko garbingai ir sąžiningai.

- Praėjus 20 metų,  ką Jūs, kaip premjerė, padarytumėte galbūt kitaip? Dėl kokių nepadarytų  darbų labiausiai gailitės?

- Daugiau bendraučiau su parlamentarais (AT deputatais), kad jie geriau suprastų Vyriausybės vykdomų darbų svarbą. Tokiu būdu, skirdama daugiau dėmesio grynajai politinei veiklai , nepaisant  didžiulio krūvio ir atsakomybės  už tiesioginį darbą - už situaciją šalyje, galimai sumažinčiau  politinę įtampą.  Siekdama  neutralizuoti puolėjų intrigas ir manipuliacijas, daugiau viešai aiškinčiau žmonėms apie atsirandančias vidines įtampas ir jų tikrąsias priežastis. Tačiau svarbiausių  sprendimų, kuriuos  priėmė pirmoji Vyriausybė,  negalėčiau ir neleisčiau atsisakyti. Nesutikčiau  vardan išlikimo valdžioje atsitraukti nuo tikslo ir logiško kelio, kuriant valstybę ir jos  politinę, teisinę, ekonominę ir socialinę  sistemą. Apmaudu, kad Vyriausybei nebuvo galimybių  išvengti atsistatydinimo, nespėjus įgyvendinti  programos ir užkirsti  kelią pirmajam konservatorių žygiui prieš Lietuvą. Turiu mintyje  1991-1992 m. sukeltą ekonomikos griūtį.

- Ko, Jūsų manymu, iš pirmosios Vyriausybės, kurią pavadinote Santarvės Vyriausybe, galėtų pasimokyti

dabartinė Andriaus  Kubiliaus Vyriausybė?

-  Pasimokyti to, be ko neleistina imtis atsakomybės už valstybę – profesionalumo  ir strateginio kryptingumo. Pirmoji Vyriausybė buvo profesionalų komanda ir dirbo sutartinai. Dabartinėje Vyriausybėje  dauguma narių tapo ministrais neturėdami nei profesinio, nei valstybinio darbo patirties. Tai tas pats, kas patikėti sudėtingą  chirurginę operaciją  batsiuviui. Pasekmės  sunkios ir ilgalaikės. Pirmoji Vyriausybė, norėdama išvengti įtampos šalyje didėjimo, atsistatydino  pakankamai valdydama situaciją ir  turėdama aukštą reitingą (mano reitingas buvo aukščiausias). Tuo tarpu dabartinė Vyriausybė bando išlikti bet kokia kaina ir gilina ne tik politinę, bet ir ekonominę krizę.  Jau seniai laikas suprasti savo bejėgiškumą, negebėjimą  išvesti  Lietuvą iš duobės, į kurią patys ir įstūmė.

- Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio minėjimą pavadinote Nepriklausomybės "privatizavimo"  sukaktimi, nes esą niekinami  ir stumiami iš istorinės atminties kai kurie valstybės atkūrime dalyvavę ir daug nuveikę asmenys. Ar sulaukus 20 -ojo valstybės gimtadienio dar turi prasmę tokie politiniai ginčai  ir konkurencija dėl istorinio vaidmens?

- Istorinė tiesa visada yra vertybė. Niekas neturi teisės iškreiptai ir savanaudiškai aiškinti faktus, perrašyti istoriją pagal savo interesus.  Šiuo atveju  eina kalba ne apie  kokius nors niekingus ginčus, o apie faktais paremtos, nuoseklios  tiesos sakymą. Siekdami nepriklausomybės ir sistemos pakeitimo,  kovojome prieš  komunistinį istorijos interpretavimą , dabar  gi turime analogišką situaciją iš kitos pusės. Peršant visuomenei  netiesą apie to meto problemų sudėtį, jų sprendimo būdus ir  tų procesų dalyvius,  daroma reali žala būsimoms kartoms, jų  patirties kaupimui  ir moraliniam tvirtumui. Istorija yra iškraipoma,  apvagiama.

1990 m., matydama  vieno bendražygio reagavimą į mano beveik dvigubai didesnį reitingą, Vakarų atveriamas  man duris, pasaulinės žiniasklaidos gerus vertinimus, sakydavau : „Nesidalinkime akcijų – kuris  padarėme daugiau,  svarbu, kad mums – Lietuvai tai pavyko;  tautos meilės ir darbų užteks visiems, tik dirbkime.“ Nebuvau išgirsta, atvirkščiai  - aršus persekiojimas kaip ciniškas kerštas lydi mane iki šiol.

Lietuvai seniai laikas ne tik apsivalyti nuo  intrigų ir smurto, bet ir naikinti terpę joms atsirasti.  Kelias į tokią Lietuvą nebus lengvas – pernelyg giliai įsišaknijo  tos negerovės:  nemeilė žmogui,  godumas turtui, valdžiai ir šlovei.

Tad, pasimokę iš praeities,  eikime tiesos ir doros keliu, susitelkę kurdami  naują Lietuvą.