Šią savaitę sukanka 20 metų kai buvo baigta pilnai suformuoti pirmąją Vyriausybę, prisiekusią 1990 m. balandžio 11 d.

Rašau šį tekstą praėjus 20 metų nuo tų dienų, kai tapau Nepriklausomybės Akto signatare ir parlamentare. Lietuvos žmonių  į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą išrinktiems deputams grąžinus istorinį Lietuvos Respublikos pavadinimą, tapome jos Aukčiausiosios Tarybos (po kurio laiko pavadintos Atkuriamuoju Seimu) deputatais . 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, tą pačią dieną buvau paskirta laikinai eiti ministrės pirmininkės pareigas, o už keleto dienų -1990-ųjų kovo 17 d. –  Aukščiausioji Taryba (toliau – AT)  atviru balsavimu paskyrė pirmąja jau atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos (nebe LTSR)  premjere.  Grįžusi į Vyriausybės rūmus Lukiškių  aikštėje, iš esmės tęsiau vicepremjėrės pareigose  pradėtus darbus,  tik kitame – ministro pirmininko – kabinete.

Tą pačią dieną mano siūlymu buvo paskirti du pavaduotojai : Algirdas Brazauskas ir Romualdas Ozolas. Tokiu būdu buvo pasiektas dviejų politinių jėgų, išrinktų į AT, bendradarbiavimas Vyriausybėje. A.Brazauskui pralaimėjus AT pirmininko rinkimus Vytautui  Landsbergiui, o pastarajam nepakvietus R. Ozolo  savo pavaduotoju,  buvo  beatsirandantis   nepasitenkinimas tiek Sąjūdyje, tiek ir  Lietuvos komunistų partijoje (LKP). Prisimenu, kai mes trise, paskirtieji vadovauti Vyriausybei,  išėjome į  Nepriklausomybės aikštę, ją užplūdę tūkstančiai žmonių skandavo: „Santarvės Vyriausybė!“, „Ačiū“ !

Prisimindama,  kokius iššūkius mums teko įveikti, kiek profesionalumo, žinių ir patirties bei pasiaukojimo ir ištvermės prireikė, tvirtai ir objektyviai tvirtinu, kad pirmasis nepriklausomos  Lietuvos msinistrų kabinetas savo misiją atliko garbingai, kompetentingai ir rezultatyviai.

Vyriausybė sukūrė valdymo struktūras anksčiau  iš Maskvos vadovautoms ūkio šakoms : energetikai, transportui, pramonei,  bankams ir finansų sistemai,  perėmė  visą ūkio kontrolę į Respublikos rankas. Bendradarbiaudami su Latvija ir Estija steigėme muitines. Tuomet dar puoselėjom vėlesnių vyriausybių atsisakytos trijų Baltijos šalių  rinkos be tarpusavio sienų viltį. Negalėjome atidėlioti krašto apsaugos sistemos kūrimo. Pastarajai su didžiausiom pastangom buvo skirta 30 mln. rublių, sutaupytų mažinant vyriausybės aparato išlaidas. Beje, centrinis vyriausybės aparatas buvo  sumažintas nuo 210 iki 130 darbuotojų, taip užtikrinant naujai kuriamų institucijų etatus ir užmokesčio fondą. Vyriausybės narių algos tesudarė 70 rublių – ministrų ir 1000 rublių – mano.  Apie  iki tol buvusį įprastinį tryliktąjį atlyginimą ar kokias kitokias premijas, priedus nebuvo nė kalbos. Sutaupytas lėšas reikėjo skirti svarbiems valstybės poreikiams, padėti vaikų, neįgaliųjų ir senelių globos įstaigoms. Aš atsisakiau ir visą parlamentinę kadenciją neėmiau atlyginimo iš Aukščiausios Tarybos, pervesdama  savo lėšas skurstančių Vilniaus miesto bei organizacijos “SOS vaikai” globojamiems vaikams.

Pirmoji vyriausybė dirbo didelį strateginį valstybės pamatų kūrimo darbą, tam pasitelkdama ir profesionalus iš mokslo darbuotojų ir praktikų. Kūrėme ir teikėme  reformų įstatymų projektus Aukščiausiajai Tarybai svarstyti ir priimti. Vyriausybės programą, kuri  daugelyje sričių ir šiandien  aktuali, rengėme savaitgaliais, netausodami  nei savo  laiko, nei sveikatos.  Vėlèsnės vyriausybės iš dalies pasinaudojo  ir mūsų  programa, bet šito niekad viešai nepripažino.  Ji išlieka  aktuali ir dabar ne tik kaip archyvinis dokumentas –  Nepriklausomos Lietuvos pirmosios  Vyriausybės programa, bet ir kaip  sisteminė pereinamojo laikotarpio bei socialiai orientuotos rinkos ekonomikos nuoseklaus  sukūrimo strategija.  Laisvosios rinkos ir kapitalizmo tema  improvizuojantys parlamentarai  pirmosios Vyriausybės programą ignoravo.  Užuot  buvusią planinę ekonomiką nuosekliai  transformavus  į socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, po mūsų atsistatydinimo pasirinktas kitas -  griovimo – kelias  ir laisvos rinkos iliuzija, kurių pasekmės buvo dramatiškos ir ilgalaikės. Beje, jaučiame jas iki šiol.

Praėjus daugeliui metų jau turbūt sunku net suvokti, kiek  konkrečių žinių ir strateginių gebėjimų reikėjo parengti Vyriausybės programą (ji paskelbta mūsų išleistoje knygoje “Pirmoji Vyriausybė”), teisinių, ekonominių ir socialinių reformų įstatymų projektus, jų įgyvendimo mechanizmus  bei pasiekti, kad visa tai taptų realybe.

Ką tuomet reiškė vien atlaikyti TSRS paskelbtą ekonominę blokadą,  trukusią pustrečio mėnesio, ir, stingant piniginių lėšų, nedisponuojant pinigų emisija ir nuosava valiuta, nesužlugdyti apsirūpinimo resursais. Kad užsitikrintume alternatyvų resursų tiekimą apeidami TSRS centrinės valdžios struktūras ir jų siekį pakirsti Lietuvos ūkinį ir socialinį gyvybingumą, reikėjo turėti didelį kitų TSRS respublikų palankumą (įskaitant ir iš sovietinio režimo besiveržiančią Rusiją ), strategiją, kaip suvaldyti naują situaciją, ir drąsos, kurios, kaip teigia nešališki vertintojai, man - premjerei – nestigo;  vadybinio  nuovokumo ir didelės ūkinės patirties, kurią turėjo  mano kolegos - vicrepremjeras Algirdas Brazauskas ir ministrai:  prof. dr.Leonas Ašmantas (energetikos ministras),  prof.dr. Rimvydas Jasinavičius (pramonės ministras), Albertas Sinevičius (prekybos ministras), Jonas Biržiškis (susisiekimo ministras), Romualdas Kozyrovičius (materialinių išteklių ministras), kiti ministrai – savo sričių profesionalai.   Kai buvo nutrauktas dujų ir naftos  tiekimas, bendromis pastangomis, politinėmis ir ūkinėmis priemonėmis  suradome alternatyvių būdų apsirūpinti šiais produktais  apeinant TSRS centrinę valdžią. Reikėjo nedelsiant užmegzti naujus  politinius ir ekonominius ryšius su Vakarų ir Rytų šalimis.

Lietuva pirmoji iš buvusių sovietinių respublikų sugebėjo ištrūkti iš centralizuotų ūkinių gniaužtų ir užmegzti tiesioginius, Maskvos nereguliuojamus ūkinius kontaktus su kitomis , tuomet dar sovietinėmis,  respublikomis ir jų įmonėmis. Lankėmės patys ir kvietėme tų respublikų vadovus, derinome abipusių prekių mainų apimtis ir asortimentą  Steigėme pirmąsias bendras įmones  su Vakarų partneriais, skatinome ir registravome užsienio kapitalo įmones. Visus šiuos milžiniškus darbus su dideliu atsidavimu ir išmanymu, netausodama laiko ir sveikatos, dirbo Pirmoji vyriausybė. Privatus sektorius dar buvo embrioninės stadijos. Trumparegiškas ir griaunamasis ūkio privatizavimas buvo atliktas jau G. Vagnoriaus ir paskesnių vyriausybių laikais.

Nuo pat pirmųjų atkurtos valstybės gyvavimo dienų, o ypatingai prasidėjus tuometės centrinės sovietinės valdžios spaudimui, grasinimams ir ekonominei blokadai, nepaprastai svarbu buvo pralaužti  tarptautinę izoliaciją,prasiveržti į Vakarų šalis,  konfliktą su TSRS iškelti tarptautiniu lygiu ir tokiu pačiu lygiu ieškoti jo sprendimo.  Lietuva prezidento institucijos tuomet dar neturėjo.  Lietuvos pristatymo pasauliui misiją  teko atlikti daugiausia man - premjerei. Reikėjo atrasti savyje diplomatinių gebėjimų, gal net tuo nustebinti didžiųjų pasaulio šalių vadovus, o svarbiausia  – įgyti jų palankumą Lietuvai. 1990 m. gegužę pavyko  susitikti su didžiausių Vakarų ir kitų pasaulio šalių valstybių  –JAV,  Kanados, Didžiosios  Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos  šalių, Australijos, Graikijos, Lenkijos, Čekijos –vadovais, su šimtais įvairių šalių žurnalistų, pelnyti jų palankumą   ir įtraukti juos į  Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo darbą. Visas pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo tik atkurtos valstybės premjerės susitikimus su JAV prezidentu Dž. Bušu, Didžiosios Britanijos premjere Margaret Tečer, Pracūzijos prezidentu Fransua Miterandu, Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu. Jungtinėse Amerikos valstijose dalyvavau  daugelyje TV ir radijo laidų bei spaudos konferencijoje Nacionaliniame spaudos klube, kur susirenka pačių didžiausių televizijų, naujienų agentūrų žurnalistai. Gavau progą labai plačiai paskleisti žinią, jog Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva savo laisvės kelyje nesitrauks nė per žingsnį, prašiau Lietuvai tarptautinės bendruomenės paramos ir palaikymo.

Netrukus po mano vizito Vašingtone lankėsi ir Tarybų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, tačiau jis jau neturėjo galimybės vienpusiškai pateikti informacijos – Vakarai buvo išgirdę ir laisvos Lietuvos balsą. Tą rytą, kai M. Gorbačiovas turėjo susitikti su JAV kongresmenais ir senatoriais, jiems buvo išdalytas mano laiškas , kviečiantis remti ne M. Gorbačiovo imperines ambicijas, o Lietuvos teisėtą apsisprendimą atkurti  nepriklausomą valstybę. Taip pristačius Lietuvos klausimą pasaulyje ir sulaukus tokio palankumo, TSRS vadovybė jau negalėjo su mumis nesiskaityti – privalėjo sėsti prie derybų stalo“. Tarptautinėje Lietuvos byloje įvyko esminis proveržis.  Neperdėsiu sakydama, kad tai buvo didžiulė diplomatinė Lietuvos pergalė. Todėl buvo sunku suprasti,kodėl kaip tik po šių įvykių kaip ant mielių ėmė augti Aukščiausiosios Tarybos nepasitenkinimas Vyriausybe ir daugėti išpuolių prieš mane.

1990 m. rudenį G. Vagnorius, padedamas  tuomet V. Landsbergio aplinkoje įtakingo V. Čepaičio, staiga ėmė be paliovos pulti  Vyriausybę.  Galbūt tai buvo vykdomas  prosovietinės kompartijos vado M. Burokevičiaus parengtas scenarijus, kurį slaptai gautą man rodė Valstybės saugumo departamento vadovas M. Laurinkus:    “pasitelkus socialdemokratinių pažiūrų  ekonomistą, perimti Vyriausybę iš Prunskienės”? Vagnorius   tuo tarpu deputatams ir Lietuvos žmonėms aistringai žadėjo vos ne  stebuklus, ir dalis žmonių net buvo patikėję, kad reformas galima atlikti ne per septynerius metus trimis etapais (taip buvo numačiusi pirmoji Vyriausybė), bet  per pusantrų metų, dargi priugdant BVP po 20 % per metus!  Kai tapo premjeru, G. Vagnoriui “pavyko” pasiekti 20 % tik, deja, ne su pliuso, o su minuso ženklu. Jis atsistatydino įstūmęs Lietuvą į ilgalaikę ir gilią krizę.

Visus šiuos įvykius vertinu kaip pirmąjį  konservatorių žygį prieš Lietuvą. Antrasis, kiek silpnesnis griaunamasis G. Vagnoriaus “antrojo”  ėjimas, buvo 1998 – 1999 m., kai jis, nesuvokdamas situacijos,  nepaisė tuometės krizės Rusijoje, neigė jos poveikį ir darė neadekvačius sprendimus.

–  Didėjant sovietinių antidemokratinių jėgų spaudimui bei vidiniam susipriešinimui, 1991 m. pradžioje, t. y.  sausio 8 dieną, Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Oponentų  dėstomos priežastys, neva  jie puolė Vyriausybę  dėl to, kad ji padidino maisto produktų kainas, yra visiška netiesa. Latvija ir Estija tai įvykdė  panašiu būdu ir lygiagrečiai, nes nebuvo kitos išeities subalansuoti produktų  gamybos kaštus ir kainas, užtikrinti nenuostolingą gamybą ir prekybą. Veidmainingai  nutylima ir tai, kad kartu buvo  įvestos  ir padidėjusių kainų kompensacijos vartotojams. Dar šlykštesnis yra melas, kad sausio 8 d. aš išvykusi į Maskvą be niekieno, pirmiausia – be  V. Landsbergio – žinios ir neaišku kokiu tikslu,  tuo tarpu kai mane ir LR atsovą Maskvoje E. Bičkauską siųsti į Maskvą sausio 7 d. staigiai surengtame bendrame posėdyje buvo nutarusi pati Aukščiausiosios Tarybos vadovybė  ir derybų su TSRS delegacija. Buvome deleguoti aiškintis  su M. Gorbačiovu, ar negresia Lietuvai smurtas. Iš ten sugrižę radome Aukščiausiąją Tarybą man nedalyvaujant  jau verčiančią Vyriausybę. Vyriausybė atsistatydino, jos  profesionalumas ir didelis įdirbis buvo paleisti vėjais.  Vėliau greitomis sudarinėjamos  kelios kitosVyriausybes, ypač jų vadovų skyrimas  iš tokiam darbui nepasirengusių ambicingų  naujokų,  padarė Lietuvą labai pažeidžiamą ir neabejotinai paskatino agresiją bei Sausio 13-osios įvykius.

Beje, nei Latvijoje, nei Estijoje parlamentarai  tokios destrukcijos prieš savo vyriausybes  nevykdė. Esu  visiškai tikra, kad prie viso to daug prisidėjo priešiškų Lietuvai jėgų įsiskverbimas į mūsų valdžios institucijas, kurių įtaka – sąmoningai ar ne – taip ir nebuvo įvertinta. Lietuvos ekonominiai ir socialiniai praradimai būtų buvę keleriopai mažesni, jei Vyriausybei nebūtų brutaliai trukdoma ir iš išorės, ir – kas skaudžiausia – iš vidaus (apie  to meto  politinius užkulisius esu parašiusi knygų, apie tai rašoma ir keliose  apie pirmąją Vyriausybę išleistose knygose).

Po daugelio metų atsigręžus atgal, neretai tenka išgirsti klausimą, ką daryčiau kitaip nei dariau anuomet. Atsakau: daugiau bendraučiau su parlamentarais (Aukščiausiosios Tarybos deputatais), kad jie geriau suprastų Vyriausybės vykdomų darbų svarbą. Tokiu būdu,  nors  krūvis ir atsakomybė  už tiesioginį darbą - už situaciją šalyje buvo didžiuliai, skyrusi  bent kiek daugiau dėmesio grynajai politinei veiklai, gal būčiau sumažinusi  politinę įtampą.  Siekdama  neutralizuoti  intrigantų manipuliacijas, daugiau viešai aiškinčiau žmonėms, kodėl didėja vidaus  įtampa ir jos tikrąsias priežastis. Gaila, kad tuomet dar tiksliai nežinojau, o tik nujaučiau, kad, be plika akimi matomos vidinės konkurencijos tarp institucijų ir premjerės su konkurencijai liguistai jautriu parlamentiniu lyderiu, prie vidinio susipriešinimo stipriai prisidėjo reakcinės jėgos. Į Lietuvą iš centrinio KGB aparato kompromatui prieš mane sukurpti buvo atsiųsta “specialistų” grupė, kuriems uoliai tarnavo vietiniai tos struktūros pareigūnai. Vėliau prokuratūroje ir teismuose tai buvo pripažinta, tačiau nei tada, nei vėliau nesiimta jokių priemonių smurtiniam melui paneigti. Atvirkščiai, šmeižikų pastangos nenuėjo veltui, nes kompromitavimo ir persekiojimo scenarijai vis dar veikia “iki paskutiniojo urmono”.

Pirmajai Vyriausybei, dirbančiai intensyvų valstybės kūrimo darbą, nebuvo nei laiko, nei pajėgų sekti ir neutralizuoti tuos scenarijus ir jų vykdytojus. Naujai sukurta nacionalinio saugumo sistema, jos funkcijas įgyvendinantis Valstybės saugumo departamentas dar nebuvo toks pajėgus, (beje,nėra toks ir dabar), kad apsaugotų valstybę ir jos institucijas nuo destabilizuojančio ir griaunančio priešiškų jėgų  poveikio. Apie jas realesnį supratimą turėjo nebent  LKP lyderiai, dirbę senosiose sovietinėse struktūrose. Gal kaip tik todėl jie vengė ir tebevengia apie tai viešai kalbėti. Drąsa ir lojalumu atkurtai valstybei tokios laikysenos tikrai nepavadinsi. O mano ilgametis persekiojimas dėl viešo tiesos sakymo, matyt, juos  nuo to atbaido.

Kad ir kiek teko patirti brutualių ir skaudžių išpuolių, vertindama pirmosios Vyriausybės darbą, svarbiausių sprendimų esmę ir jų aktualumą, neabejodama teigiu, kad negalėčiau ir neleisčiau jų atsisakyti. Nesutikčiau  vardan išlikimo valdžioje atsitraukti nuo tikslo ir logiško kelio kuriant valstybę ir jos  politinę, teisinę, ekonominę ir socialinę  sistemą. Apmaudu, kad Vyriausybei nebuvo galimybių  išvengti per ankstyvo, prievartinio atsistatydinimo konstituciškai apibrėžtu būdu. Dėl brutualaus puolimo ji buvo dirbtinai priversta pasitraukti po ne visų  metų pasiaukojamo darbo, deja,  nespėjus įgyvendinti  savo kadencijos programos bei sukliudyti pirmajam konservatorių žygiui prieš Lietuvą. Turiu mintyje 1991-1992 metais sukeltą ekonomikos  griūtį.

Iš Pirmosios vyriausybės, kurią pagrįstai dėl darnaus ir kryptingo darbo pati Tauta pavadino Santarvės vyriausybe, mano manymu, galėtų pasimokyti dabartinė Andriaus  Kubiliaus vyriausybė. Pasimokyti to, be ko neleistina imtis atsakomybės už valstybę – profesionalumo  ir strateginio kryptingumo. Pirmoji vyriausybė buvo profesionalų komanda ir dirbo sutartinai. Dabartinėje vyriausybėje  dauguma narių tapo ministrais neturėdami nei profesinio, nei valstybinio darbo patirties. Tai tas pats, kas patikėti sudėtingą  chirurginę operaciją  batsiuviui. Pasekmės  sunkios ir ilgalaikės. Pirmoji vyriausybė, norėdama išvengti  šalyje kurstomos sumaišties, atsistatydino  pakankamai valdydama situaciją ir  turėdama aukštą reitingą, daug aukštesnį nei Aukščiausios Tarybos. Tuo tarpu dabartinė Vyriausybė, visiškai praradusi žmonių pasitikėjimą, bando išlikti bet kokia kaina ir didina ne tik politinę, bet ir ekonominę krizę.  Jau seniai laikas jai suprasti savo bejėgystę, negebėjimą  ištraukti  Lietuvą iš duobės, į kurią patys ir įstūmė.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio minėjimą spaudoje pavadinau Nepriklausomybės "privatizavimo"  sukaktimi, nes buvo nedviprasmiškai niekinami  ir stumiami iš istorinės atminties konservatoriams nepriklausantys valstybės atkūrime dalyvavę ir daug nuveikę asmenys. Istorinė tiesa visada yra vertybė, ir niekas neturi teisės iškreiptai ir savanaudiškai aiškinti faktus, perrašyti istoriją pagal savo interesus.  Šiuo atveju   kalbama ne apie  kokius nors niekingus ginčus, o apie faktais paremtos, nuoseklios  tiesos sakymą. Siekdami nepriklausomybės, trokšdami pakeisti mums primestą sistemą,   kovojome prieš  komunistinį istorijos interpretavimą , o dabar,   pasirodo, turime analogišką situaciją viduje.  Melagingai pateikiant įvykius ir jų dalyvius, metų metus eskaluojant tendencingą, vienpusišką požiūrį į  to meto problemas  ir  jų sprendimo būdus, yra   apvagiama mūsų istorija. Mano tuomet Lietuvoje turėtas ir pasaulyje įgytas autoritetas kėlė susirūpinimą reakcinėms jėgoms, jie kurpė planus kaip su manimi susidoroti ir mane sukompromituoti (apie tai rašiau kitose savo knygose). Iki šiol man negali atleisti ir į vienintelio tautos vado vaidmenį nusitaikęs profesorius. Šių dviejų skirtingų jėgų inicijuotas persekiojimas trunka jau beveik du dešimtmečius. Jei jiems pavyktų  nenuilstamų pastangų  ir  urmonų,  šličyčių, kitų talkininkų pagalba  bent kiek ilgesniam laikui  priklijuoti  man  KGB etiketę, vado monopolis būtų kur kas tvirtesnis, o iškreiptas istorijos interpretavimas ir sau priskiriamas vaidmuo – dar didingesnis.

Pabandykime įsivaizduoti  valstybės vadovu jau eilę metų vis kategoriškiau pristatomą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos  (Atkuriamojo Seimo ) pirmininką kartu su  deputatais pačius tvarkant valstybės reikalus be profesionalios ir aktyvios vyriausybės: perimančius  iš  TSRS  pavaldumo Lietuvos Respublikos žinion  visas ūkio šakas  ir konkrečias  įmones,  Ignalinos AE, kitus energetikos ir pramonės objektus; oro, jūros  ir geležinkelio transportą, bankus, kitas įstaigas, kuriančius valstybės institucijas su jų materialine baze, įskaitant ir krašto apsaugos sistemą.

1990 m., matydama   V. Landsbergio reagavimą į mano beveik dvigubai didesnį reitingą nei jo ir į Vyriausybės reitingą, didesnį nei Aukščiausios Tarybos bei Vakarų atveriamas  man duris, pasaulinės žiniasklaidos gerus vertinimus, sakydavau jam: „Nesidalykime akcijų, kuris  padarėme daugiau,  svarbu, kad mums – Lietuvai – tai pavyko;  tautos meilės ir darbų užteks visiems, tik dirbkime.“ Nebuvau išgirsta, atvirkščiai  - aršus persekiojimas kaip ciniškas kerštas lydi mane iki šiol, o pastangos ištrinti Pirmąją vyriausybę iš žmonių atminties beveik nemaskuojamos.  Po daugelio bendrų mūsų su kolegomis atkirčių  šiek tiek susilaikoma niekinti   visą Vyriausybę kaip valdžios instituciją, pasitenkinant manimi, jos vadove. Tik ar pavyks taip išplauti žmonių atmintį, kad jie imtų  nebepastebėti baltais siūlais durstomų karaliaus apdarų. Užmarštin skandinama  istorinė tiesa net ir praėjus kuriam laikui vis tiek suranda kelią į dienos šviesą. Suras ji kelią iš konservatorių nelaisvės ir šį kartą.  Lietuvai seniai laikas ne tik apsivalyti nuo intrigų ir smurto, bet ir naikinti terpę joms atsirasti.  Kelias į tokią Lietuvą nebus lengvas – pernelyg giliai įsišaknijo  tos negerovės:  nemeilė žmogui,  turtų ir valdžios godulys, tuščiagarbystė.

Nepaisant per daugelį metų vyriausybių padarytų ir tebedaromų klaidų, nevykusių valdžios sprendimų ir krizių,  kad ir kokia sunki būtų šiandieninė situacija,  vis tiek nepraraskime vilties ir tikėjimo savo Tauta ir savo Valstybe. Patikėkime, kad dar galime išbristi iš politinės klampynės ir pakilti,  prisidėkime prie to patys, kiekvienas kaip galime ir visi kartu. Nei viena sąjunga ar kuri nors artima ar tolima  užjūrio valstybė nepadarys už mus to, ką privalome nuveikti  patys savo kruopščiu darbu  ateities labui, atsitiesę dvasiškai  ir prisiimdami visišką atsakomybę.

Lietuva dar turės ir sugebančias efektyviai dirbti vyriausybes ir naują pakilimą. Svetur laimės beieškantys lietuviai  vėl sugrįš namo, parsiveždami kitokios patirties  bei noro ir gebėjimų kurti savo ateitį čia, Lietuvoje, su sava tauta.  Kad tai įvyktų greičiau – pasirūpinkime  patys.  Pasimokę iš praeities, eikime tiesos ir doros keliu, išmintingai ir susitelkę kurdami  naują Lietuvą, iš kurios būsimos kartos neišsivaikščiotų ir į kurią sugrįžtų ją palikusieji.