Pasaulis atsisveikina su žymiu Čekijos dramaturgu ir Prezidentu Vaclavu  Havelu, kuris dar gerokai iki socialistinės sistemos Vidurio ir Rytų Europoje subyrėjimo jau buvo pasauliui žinomas kaip principingas kovotojas prieš komunistinį rėžimą. Man buvo lemta ne kartą  su juo susitikti.

Pirmą kartą susitikome 1990 m pradžioje. Tuomet Čekoslovakijos Prezidentas V. Havelas per savo atstovą atsiuntė man žinią, kad esu kviečiama į Čekoslovakijos ambasadą Maskvoje, kur jis turėjo atvykti. Pasidomėjau ar galiu ateiti su Sąjūdžio kolegomis. Ambasadoje buvo mažai vietos, todėl delikačiai buvau paprašyta ateiti su kuriuo nors vienu iš Lietuvos delegacijos TSRS Aukščiausioje Taryboje deputatų. Man atrodė prasmingiau eiti kartu su V. Landsbergiu,  kuris nebūdamas AT deputatu rečiau lankydavosi Maskvoje ir jam tai pasiūliau. V. Landsbergis atvyko ne vienas, o su Sąjūdžio atsakingu skretoriumi  V. Čepaičiu, todėl nuėjome trise. Čekoslovakijos ambasadoje buvo tikrai ankšta. V.Havelas buvo pakvietęs svečių ir iš kitų Baltijos respublikų, žurnalistų. Visi norėjo su juo pabendrauti, užmegsti ryšius, konsultuotis. Praėjus pusmečiui - 1990 m. rugsėjo 14 d. susitikome Prahoje jau kaip oficialūs savo šalių vadovai: Čekoslovakijos prezidentas ir Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė. Prezidento V.Havelo dėka pavyko pasirašyti vieną pirmųjų tarptautinių dokumentų – Lietuvos Respublikos ir Čekoslovakijos Respublikos ekonominio bendradarbiavimo susitarimą.

Matydama kaip Ministras Pirmininkas M. Čalfa dvejoja ir svarsto ar toks susitarimas neužrūstins TSRS centrinės valdžios, ar tai neiššauks jos ekonominių sankcijų (prisiminimai apie Lietuvai pritaikytą ekonominę blokadą dar buvo labai švieži), buvau netikra ar M.Čalfa pasiryš padėti savo parašą ant mudviejų su V.Havelu suderinto dokumento. V. Havelas puikiai suprato tokio ekonominio susitarimo politinę vertę abiems pusėms ir pareiškė jam tvirtą pritarimą. Pasirašant tą susitarimą, Prezidentas V.Havelas stovėjo šalia savojo premjero, taip pasidalindamas su juo atsakomybę, kurios niekada nevengė.

1991 gegužę Austrijos vyriausybė Vienoje  surengė didžiulę tarptautinę konferenciją, kurioje dariau pranešimą apie situaciją Baltijos šalyse, susitikau su Austrijos Prezidentu ir Užsienio reikalų ministru. Visiems labai rūpėjo kaip išeiti iš depresyvių santykių su merdinčia, bet dar agresyvia irstančios TSRS valdžia. Netrukus, už poros dienų jau turėjau būti Prahoje, kur du prezidentai: V. Havelas ir F. Miterandas surengė tarptautinę komferenciją "Europos konfederacija". Nors tarp Vienos ir Prahos atstumas nedidelis, man ir katalikų kardinolui von Koenig buvo išskirtas mažas lėktuvas kartu skristi į Prahą. Dalyviai buvo kviečiami pagal abiejų prezidentų suderintą sąrašą. Jų buvo 150. Dar prieš kokį pora mėnesių Iš Maskvos į Vilnių pas mane buvo atvykęs Čekoslovakijos  ambasadorius su V.Havelo ir F.Mitterrando pasirašytu laišku - kvietimu dalyvauti ir padaryti pranešimą dėl jų puoselėjamos Europos vienijimosi idejos. Buvau įspėta, kad pakvietimas galioja tik man asmeniškai ir naturėčiau niekam jo perduoti (man nebuvo paslaptis - kodėl tai pabrėžiama, nes jau žinojau V. Havelo ir Prancūzijos vadovo skeptišką požiūrį į kai kuriuos Lietuvos politikus, galinčius įnešti destrukciją). Tai buvo pirmasis toks renginys, kurime svarstytas Europos vienijimasis ir  iš socialistinio lagerio išsivadavusių valstybių būsimas statusas Europoje, jų integracijos į Europos bendriją modelis. Renginio iniciatoriai jį pavadino "konfederacija".

1992 m. pradžioje vėl teko pabuvoti V. Havelo organizuotame tarptautiniame renginyje. Buvau pakviesta į Prahoje vykusį  Žmogaus teisių manifesto "Chartija 77" 25-mečio  jubiliejinį renginį, į kurį važiavom iš Vokietijos su dviem jo buvusiais bendražygiais -  disidentais, "Pragos pavasario" laikmečiu gyvenusiais  Čekijoje ( Sudetuose): prof. Rudolfu Grulichu ir prof. Adolfu Hampeliu. Jie su V. Havelu buvo artimi bendražygiai iš disidentinių laikų ir daug man pasakojo apie slaptą leidybinį darbą ir susidūrimus su policija bei slaptomis tarnybomis. Prahoje mes trise susitikome su V.Havelu  ir ilgai diskutavome su juo apie tolimesnį Čekoslovakijos likimą, jos suskilimą į dvi valstybes bei  Baltijos šalių ateitį. Konferencijos eigoje išsirutuliojo gan karšti ginčai su keletu ten keistu būdu atsiradusių jau byrančios TSRS "gelbėtojų", norėjusių įtikinti dalyvius jos išsaugojimo realumu. V.Havelas nevengė iššūkių ir aštresnės diskusijos, o atvirame dialoge su politiniais priešininkais įžvelgė įtampų mažinimo galimybę. Jis buvo linkęs girdėti visas nuomones. Jei kas bando jį pateikti kaip beatodaairiškai radikalų politiką, aš negaliu pilnai su tuo sutikti. V. Havelas sugebėjo išmintingai suderinti drąsą,  patriotizmą ir principingumą su tolerancija ir atsakybe už pasekmes.

V. Havelas vietoj autogafo mėgo piešti raudoną širdelę. Mano archyve  yra išsaugota viena jų ant "Chartijos 77" renginio, kuriame dalyvavau, bukleto. Šiandien pyktelėjau ant savęs, kad tos širdutės kaip ir man adresuotų jo laiškų lengvai surasti, neperžiūrėjusi per dešimtmečius sukaupto archyvo, negalėčiau. Kai Anapilin išeina dideli ir brangūs žmonės, jų prisilytėjimu paženklinti daiktai įgyja neįkainojamą dvasinę vertę.

Bet svarbiau, matyt, yra tai, ką bendravimas su  šiuo iškiliu žmogumi paliko manyje.

Kazimiera Prunskienė

Pirmoji atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrė pirmininkė,

Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarė

2011-12-20