K. Girnius. Kada išnyks lietuvių tauta?


Lietuvos politikos intelektualinio elito atstovo tekstas, oponuojantis pragaištingu tautai ir valstybei keliu einančiai oficialiajai politikai.


Kęstutis Girnius, VU TSPMI docentas

kestutis-girnius-75126802

„Tikiu Lietuvos istorinį amžinumą, nors miršta ir tautos… Tikiu lietuviškosios dvasios kūrybinį nemirtingumą, nors miršta ir kultūros.“ Šias mintis prieš 65 metus išsakė išeivijos filosofas Juozas Girnius. Jos nebuvo svetimos daugeliui išeivių ir tuometinių Lietuvos gyventojų. Ar jos sulauktų platesnio pritarimo dabar – Lietuvoje ir beplintančioje emigracijoje?

Mintys nekyla ex nihilo, jos mažiau ar daugiau atspindi jų reiškėjų laiko dvasią ir aplinką. Sovietų okupacija ir nepriklausomybės netektis buvo gili dvasinė trauma nepriklausomos Lietuvos gyventojams. Ta sunkiai iškovota laisvė, galimybė kurti savo valstybę, lemti tautos ir visuomenės vystymąsi skatino viltis, kad po ilgų priespaudos metų Lietuva atsigaus, atsistos ant kojų, galės džiaugtis tais suverenumo vaisiais, kuriais Vakarų Europos tautos seniai laikė prigimtine savo teise.

Gyvenimas tarpukario Lietuvoje nebuvo lengvas ir nepatenkino daugelio norų. Maironis nebuvo vienintelis, kurį smarkiai nuvylė nūdienė politika ir visuomenės gyvenimas. Tada, kaip ir dabar, būta nerealistiškų, romantiškų vilčių, tikėtasi heroiško tyrumo. Pilka kompromisų prisodrinta tikrovė neatitiko svajonių ir lūkesčių. Daugeliui gyvenimas buvo sunkus. Demokratija buvo greitai palaidota. Neapsieta be problemų, nusivylimo, bet laimėjimų buvo gerokai daugiau, suklestėjo tvirtas patriotizmas. 1960 m. Lietuvos ir lietuvių likimas nebuvo aiškus. Išeivijoje nebuvo žinomas tikrasis sovietų represijų aukų skaičius ir jų likimas. Manyta, kad nukentėjo penktadalis tautos, kad gal buvo ištremta net pusė milijono gyventojų, kad Maskva vykdė nuoseklią rusinimo ir nutautinimo politiką. Buvo akivaizdu, kad kultūrinis gyvenimas buvo smukęs, tapęs propagandos ir melo persunkta dykuma. Lietuvos gyventojai geriau orientavosi, matė sugrįžtančius tremtinius, bet ir ne vienas jų nuoširdžiai būgštavo dėl tautos likimo, neatmetė galimybės, kad atsinaujins stalininis teroras.

Teiginys, kad lietuvių tauta amžina, kad jos kultūra nenumirs nebuvo sociologinė, politologinė pranašystė apie ateities įvykių eigą. Tai buvo įsipareigojimas daryti viską, kas reikalinga užtikrinti, kad tauta liktų gyva, gaji ir kultūriškai brandi. Tai buvo kvietimas kitiems lietuviams įsijungti į bendrą darbą, raginimas susitelkti, įsisąmoninti, kad tolesnė tautos egzistencija, kitaip nei saulės pakilimas kasryt, nėra savaime užtikrinta. Tauta išliks tik tuo atveju, jei pakankamai lietuvių pasišvęs jos palaikymui, kovos už jos laisvę, skatins jos kūrybines galias. Filosofai S. Šalkauskis, A. Maceina, ir kiti pabrėžė kūrybos svarbą, teigdami, jog tautos yra tiek vertingos, kiek jos prisideda prie pasaulio kultūros klestėjimo ir žmonijos pažangos. Tad nebuvo galima tenkintis vien biologine tautos tąsa, reikėjo rūpintis jos dvasine branda. Lietuva vėl laisva, jos nepriklausomybę gina NATO ir Europos Sąjunga, tad būtų galima manyti, kad tautos likimas pagaliau užtikrintas. Bet daug kas pakito per tuos 65 metus, ir turiu omenyje ne tik mokslinę, techninę ir ūkinę pažangą. XIX a. viduryje pradėta skirti ypatingą reikšmę žmogaus tautybei. Tautybė tapo bene svarbiausia asmens kolektyvine tapatybe, svarbesnė negu luominė, regioninė, profesinė, net religinė. Neatsitiktinai tuo metu prasidėjo lietuvių ir kitų engiamųjų tautų tautinis atgimimas. Valstybės negailėjo pastangų skatinti patriotizmą ir nacionalizmą, neapsieita be šovinizmo, bet tikslas buvo pasiektas. Per abu pasaulinius karus beveik visi šaukiami atlikti karinę prievolę tai darė, nors žinojo, kad, ko gero, jie negrįš sveiki namo. Vyravo įsitikinimas, kad žmogus turi pareigų, kurių jis pats nepasirenka, bet kurias jis privalo įgyvendinti.

Šis pareigos supratimas yra susilpnėjęs, į pareigas žiūrima kaip į švedišką stalą, jas galima rinktis pagal skonį ir norą. Vietnamo karas bei reakcija į Rugsėjo 11 d. antpuolius rodo, kad JAV piliečių dauguma nemano turį pareigą tarnauti kariuomenėje – tegul kiti, kvailesni tai daro. Nebeskiriama tiek daug reikšmės tautinei tapatybei. Prieš 30 metų klausiamas save prisistatyti, daugelis pirmiausiai nurodytų savo tautybę – esu amerikietis, prancūzas, vokietis, lietuvis. Dabar gerokai rečiau sulauktume tokio atsakymo. Antra vertus, abejoju, ar daug jaunuolių save pristatytų kosmopolitais, pasaulio piliečiais, europiečiais. Apskritai nusigręžiama nuo tradicinių kolektyvinių bei kitų priskiriamųjų tapatybių, kaip ir nuo tradicinio pareigos jausmo. Praeityje katalikai tėvai galėjo būti gana tikri, jog jų vaikai bus katalikai. Dabar tėvų tikėjimas suvaidina gerokai kuklesnį vaidmenį lemiant vaikų religinius įsitikinimus. Nebegalėdami užtikrinti, kad vaikai seks jų pėdsakais, tėvai rimčiau rūpinasi religiniu auklėjimu.

Jei atsisakoma tėvų religijos, kodėl ne jų tautybės? Kadaise būtų galima guostis, kad gerokai sunkiau nusigręžti nuo tautybės. Paprastai žmonės mokėjo vieną kalbą – gimtąją; jos neatsisakius, likai lietuviu. Keliauti gyventi į svetimas šalis buvo sudėtinga. Net jei gautum leidimą gyventi, negalėtum gauti geros darbo vietos, puikiai nemokant vietos kalbos. Dabar durys į visas Europos šalis yra atdaros, anglų kalba tampa universalia verslo kalba, tad išnyksta tradicinės kliūtys gyventi kitur. Masinė emigracija iš Lietuvos rodo, kad šios naujos galimybės nėra tik teorinės. Dabartinis pasaulis nėra tas, kuris buvo 1991 m., kai Lietuva atgavo savo nepriklausomybę. Jis gerokai skiriasi ir nuo 2003 m., kai Lietuva dar nepriklausė Europos sąjungai, o internetas dar nebuvo įtvirtinęs visiško anglų kalbos dominavimo. Kintantis pasaulis didina iššūkius lietuvybės išlaikymui – jie realūs, nors nėra neįveikiami. Kitos palyginti mažos tautos, kaip danai, švedai, olandai geba skatinti didžiavimąsi savo tauta ir valstybe. Dėl įvairių priežasčių Lietuvai sunkiau palaikyti patriotizmą, tad manytum, kad valdžia rimtai svarstytų, kas darytina, ir ne tik kartotų trafaretus apie poreikį didinti atlyginimus ir gerinti gyvenimo sąlygas. Tuo reikia rūpintis, bet to nebus gana. Emigracijos sukeliami pavojai seniai pastebėti, bet Seimo nariai elgiasi lyg gyventume atkurtos nepriklausomybės aušroje, kada dar vyravo optimizmas ir pasitikėjimas savo jėgomis. Užuot mėgindami nustatyti, kaip skatinti įsipareigojimą tautai ir šaliai, jie gaišina laiką, svarstydami, ar reikia cenzūruoti meniškus rusų filmus.

Šaltinis

Print Friendly, PDF & Email