Kalėdiniai pamąstymai, aidint šūviams, žviegiant mašinų stabdžiams ir krentant lėktuvams

Eina praeitin 2016-ieji metai. O vis dar prieš akis 2013-ųjų lapkritis, kada Vilniuje Valdovų rūmuose buvo siūloma pasirašyti asociacijos su ES sutartį Ukrainai. Ir pagalvoju, ar būtų šiandien nušovę Rusijos ambasadorių Turkijoje Andrejų Karlovą, jei ne ta pavojinga, mūsų valstybės inicijuota (tiksliau per ją vykdyta) iš esmės globalinio konflikto sukėlimo politika. Šiandien jau nesistebime  niekuo, net ir tiesioginiame eteryje nufilmuotais šūviais Ankaroje, fotografijų parodoje, nors iš kitos pusės jie labai jau asocijuojasi su Austrijos imperijos sosto paveldėtojo ershercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymu Sarajeve. Irgi jaunas, tvarkingos išvaizdos su brauninku rankoje žudikas Gavrilas Principas, kaip ir Ankaroje su pistoletu Mevlutas Mertas Altintas.

Prisimenu Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ pradžią, kada paprastas prekiautojas šunimis slaptojo policijos agento akivaizdoje įsipainiojo į politiką, pabandęs prognozuoti kilsiantį karą prieš… Turkiją… Ot, pagalvojau, galėtų dabartinis mūsų VSD vadovas pasiųsti operatyvinių darbuotojų į visos Lietuvos alaus barus artėjančių švenčių vakarais, ot galėtų pažymų prispausdinti, tai ne Z.Vaišvilos ir R.Paulausko atveju iš piršto laužti argumentai jose būtų, jose, manau, pasigirstų tikrasis Lietuvos liaudies balsas.

Žaliųjų valstiečių ar valstiečių žaliųjų (lietuvių kalba leidžia laisvai dėlioti žodžius sakiniuose) pergalė rinkimuose į Seimą labai labai akivaizdžiai parodė, ką reiškia šiandien ateiti į valdžią partijai, kuri neturi jokių principų Lietuvos, kaip valstybės, suvereniteto atžvilgiu. Net tokia metafora kilo, pažiūrėjus į akvariume plaukiojančias žuveles. Atrodo, matosi taip daug, o tai vienoje pusėje, tai kitoje atsitrenki į stiklinę sieną.  Taip ir blaškosi išrinktieji tarp biudžeto eilučių, apskritai nekalbėdami apie šeimininko teisių valstybėje sugrąžinimą, savų pinigų įvedimą, pramonės vystymą, žemės ūkio pertvarką, valstybės monopolio įvedimą gamtos resursams ir kitus dar prieš 25-is metus taip akivaizdžiai atrodžiusius dalykus. Susidaro netgi atvirkštinis įspūdis, na sugriovėme iki šiol ekonomiką, dabar laikas atėjo kultūrai ir švietimui… Labai nesinori tikėti, kad įsileidome į tvartą vilką, apsirėdžiusį avies, t.y. tautinio drabužio kailiu….

Prognozuoti kažką apskritai sunku šiandien, žvelgiant į geopolitinę situaciją. Nebent artėjančių Šv. Kalėdų proga galima palinkėti visoms, dar tebesilaikančioms Lietuvos šeimoms tikro susitaikymo, visų nuoskaudų, kilusių taip vadinamo žemės nuosavybės atkūrimo metu, kada buvo sukiršinti tarpusavyje ne tik broliai ir sesės, bet ir anūkai su anūkais, ir dar žemiau einančios kartos, pamiršimo. Gal dar padės tos apleistos senelių sodybos susiburti kartu, atremiant galimas negandas.

Prisimenat gruzinų kino režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“, norisi paklausti, ar teisingu keliu šiandieną einame į šventyklą, pritvinkę pykčio ir neapykantos kažkada buvusiems istoriniams kaimynams, su kurių pagalba buvo laimėtas Žalgirio mūšis. Ir kurioje pusėje mes šiandieną to mūšio atžvilgiu?

O sodraus dangaus fone iškalbingai stovi trys skulptūros – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos šventieji. Kur?..

Aldas Mačiulis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *