Keturi mitai apie Rusiją. Jaroslavas Dobžanskis (Jarosław Dobrzański)

Puikus geopolitikos strategas, kuris laikėsi „vanago“ pozicijos valstybių tarpusavio varžymosi klausimais, Varšuvos sutarties valstybių – dalyvių prisijungimą prie NATO pavadino tragiška klaida. Jeigu kažkas nuspręs šiuos žodžius priskirti Putinui, jis apsiriks dėl autoriaus, bet ne dėl išsireiškimo prasmės. Putinas laikosi panašios nuostatos ir periodiškai apie tai užsimena. Jis netgi paėjo žingsniu į priekį, pavadinęs TSRS žlugimą „didžiausia XX amžiaus katastrofa“.

Lenkijos MIP (masinės informavimo priemonės) jo pasisakymą vieningai palaikė amžinai pavojingais Rusijos svajojimais apie imperinę galią ir kaip įrodymą, kad rusų valdžia nesikeičia. Gi artimo pagal savo prasmę pasisakymo autorius, tarp kitko, yra Džordžas Kenanas (George Kennan) – Amerikos vyriausybės patarėjas šaltojo karo epochoje ir TSRS sulaikymo strategijos kūrėjas praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje.

Pagrindiniai šiuolaikinės lenkų tarptautinės politikos trūkumai – tai realaus požiūrio į pasaulį nebuvimas, tikros politinės minties trūkumas ir asmenybės, kurios intelektualus lygis nors dalinai būtų artimas Kenano lygiui, nebuvimas. Todėl vietoj rimtų pamąstymų apie politines galimybes ir tvarkingos protingos politinės strategijos formavimo, mes stebime chaotišką mėtymąsi iš vieno kraštutinumo į kitą ir griaunantį vidinių konfliktų iškėlimą į užsienio politiką, kurioje vyrauja pasenusios, neatitinkančios laikmečio ideologinės schemos, naudojamos dar be to supaprastinta ar apipjaustyta forma.

Lenkų politikų įsivaizdavimas apie Rytų ir Vakarų santykius – tai (jeigu kalbėti apie Rusiją) prietarų, fobijų, kompleksų, moralizavimų ir istorinių mitų rinkinys. Kas liečia Ukrainą, Vakarus(ypač JAV) ir karių dislokavimą mūsų teritorijoje – tai kraštutinis naivumas, siekimas geidžiamą parodyti kaip tikrovę, iškraipyta logika ir nepriklausomo mąstymo stoka.

Mitai apie nacionalizmą ir imperializmą

Visų krypčių lenkų politikų, o taip pat daugumos žurnalistų, publicistų ir komentatorių protuose Putino Rusija automatiškai asocijuojasi su „amžinu nacionalizmu ir imperializmu“. Pagal šią schemą Rusija – ne tipinė valstybė su savo interesais, poreikiais, nuogąstavimais, siekimais ir tikslais, o azijinė valstybė, kuri visose savo formose „nuo baltojo carizmo iki raudonojo“, o dabar „nuo raudono iki putiniškojo“ užsiima vienu ir tuo pačiu: verčia realybe imperines svajones apie teritorinę ekspansiją ir nacionalinį dominavimą.

Pirmiausia, jau pats nacionalizmo ir imperializmo suplakimas kalba apie absoliutų rusiškos istorijos neišmanymą. Juk praeityje nacionalinis ir imperialistinis elementas ne tik, kad nebendradarbiavo, bet, atvirkščiai, tarpusavyje konfliktavo. Imperinio elemento priežastimi yra geografinės sąlygos, nacionalinis-etninis įvairumas ir azijietiškas paveldėjimas, kurio dalimi buvo totorių-mongolų jungas ir jo įtakoje susiformavusi kvazikarinė valdymo sistema. Rusija, tačiau, nesukūrė šiuolaikinės imperinės valstybės su jos būtina savybe – rasizmu. Praktiškai iki savo kracho paskutinės akimirkos 1917-ais metais ji taip ir nesukūrė darbingo valstybinio aparato, kas ir privedė prie katastrofos. Nacionalinė valstybė Rusijoje formavosi kitaip, negu Vakaruose, ir žymiai vėliau. Tas pats liečia buržuazijos ir kapitalizmo atsiradimo procesą. Nacionalinės savimonės nešėjais buvo opozicinė inteligentija, o ne vidurinioji klasė, o modernizavimo varančiąja jėga – valstybė. Būtent konfliktą tarp nacionalinės idėjos ir imperinės idėjos galima įvardinti kaip viena iš atsilikimo priežasčių. Tokią tezę bando iškelti Džefris Hoskingas (Geoffrey Hosking) – Britanijos istorikas, užsiiminėjantis rusiškąja tematika.

Antra, Rusija (išskyrus XIX-o amžiaus pabaigą) nevykdė agresyvios rusifikavimo politikos ir nesuteikė pranašumo etniniams rusams. Iki sukilimų Lenkijoje ir Lietuvoje ji net netramdė įžūlaus mūsų patriotizmo. Iš kitos pusės nacionalinė ir religinė TSRS politika per daug įvairiapusiška ir ištęsta laike, kad ją galima būtų aprašyti „rusifikavimo“ sampratos rėmuose. Antisemitizmo tema – jau atskiras klausimas. Šiuo metu Rusija išlieka daugianacionaline federatyvine valstybe.

Trečia, TSRS subyrėjimas įvyko be pretenzijų buvusioms respublikoms dėl sienų ir teritorijų. Rusija aiškiai parodė, kad atsisako nacionalinio egoizmo ir žengia žingsnį, naudingą naujoms valstybėms, tame tarpe ir Ukrainai. Apskritai, žymiai didesnę įtaką Ukrainos valstybingumui padarė ne jos nacionalinis judėjimas, bet, paeiliui, Leninas, Stalinas, Chruščiovas ir Brežnevas, nors ši tiesa nepatinka dabar stovinčiai prie valdžios vairo oligarchijai Kijeve ir kertasi su jos valstybine „istorine politika“.

Ketvirta, ginčitinasis Krymas, kuris atsirado kaip absoliutus rusiškosios agresijos įrodymas, anksčiau priklausė įvairioms valstybėms bei imperijoms, ir niekada nepriklausė Ukrainai. 1954-ų metų vasario 19 dieną Chriuščiovas pervedė Krymo priklausomybę iš RTFSR sudėties į UTSR sudėtį, kurią sudėtinga tiesiogiai lyginti su šių dienų Ukraina, nes ši tada buvo Tarybų Sąjungos dalis.

Rusija Krymą valdė nuo 1778-ų metų, pastatė miestą – didvyrį Sevastopolį ir sutvirtintą uostą Juodosios jūros laivynui, kariavo dėl pusiasalio su Osmanų imperija ir Europos šalimis (Krymo karo metu). Antrojo pasaulinio karo metu Krymas tapo kapais tūkstančiams tarybinių karių.

Vakaruose galima išgirsti nuomonę (Lenkijoje ją stengiamasi užtildyti), kad Krymo užėmimas 2014-tais metais buvo ne suplanuota agresija, o spontaninė gynybinė reakcija, kurią išprovokavo NATO. Šią nuomonę palaiko tokie moksliniai autoritetai kaip Džonas Miršeimeris (John Mearsheimer), Ričardas Sakva (Richard Sakwa) arba buvęs Prancūzijos prezidentas Valeri Žiskar d‘Estenas (Valery Giscard d‘Estaing), kurie tikrai nepriklauso „naudingų idiotų“ skaičiui. Įdomiausia, kad nors paminėtieji abu profesoriai priklauso skirtingoms ideologinėms stovykloms, juos vienija realizmas Rusijos atžvilgiu.

Penkta, gorbačiovinės „perestroikos“ epochoje (arba tiksliau „katastroikos“, kaip ją pavadino disidentas Aleksandras Zinovjevas) Rusija atsidūrė kritiškoje situacijoje, kurią patys rusai lygina su XVI-XVII amžių riboje buvusia suirute. TSRS griūtis jokiu būdu netapo paskutiniu to periodo chaoso ir suirimo tašku. Nesustabdoma ekonominė ir socialinė šalies degradacija prasidėjo po 1991-ų metų, kada sumažėjo jos statusas tarptautinėje arenoje. Tuo pačiu tai buvo ypatingas periodas Rusijos istorijoje, kada JAV garbino ją už tariamą progresą kelyje į demokratiją. Iš tiesų gi viską griaunančių „reformų“ Jelcino dešimtmetyje pasėkoje šalis nugrimzdo į anarchiją ir socialinio-ekonominio apartheido situaciją su autoritarizmo apraiškomis. Valdžia šalyje pereidinėjo į godžios kompradorinės oligarchijos rankas. Gyventojai nenumaldomai skurdo. Iš imperinės pusės Rusija neteko visų savo paskutinių 200 metų laimėjimų. Teritorijos atžvilgiu ji nusirito į epochą iki Jekaterinos valdymo, prarasdama didelę dalį gyventojų. Ji niekada nebuvo taip nublokšta nuo Europos, kaip po buvusių vakarinių respublikų atsijungimo. Tuo pačiu metu ji prarado didžiules, turtingas gamtiniais ištekliais Azijos respublikas. Maskva ėmė prarasti šalies kontrolę.

Visa tai lydėjo įtampos augimas ir kariniai konfliktai, įsiplieskiantys arti nuo buvusios tarybinės teritorijos. Tai pirmasis Irako karas, Jugoslavijos subyrėjimas, NATO priartėjimas prie Rusijos sienų. Paskutinius 30 metų sunku pavadinti teritorinės ekspansijos metais. Putino valdymas pirmiausia tapo veržlaus nuopuolio pristabdymo periodu, o taip pat kruopštaus ekonominės infrastruktūros, visuomenės atgaivinimo ir Rusijos tarptautinio vaidmens atstatymo periodu. Apie tai, tarp kitko, rašė įžymus istorikas Michaelis Štiurmeris (Michael Sturmer). Kremlius taip pat pabandė mesti iššūkį Amerikos vienpoliarinio pasaulio koncepcijai, pagal kurią Rusijai skirta būti neutralizuotai, o JAV taptų hegemonu.

Maskvos veiksmai savyje neša gynybinį, o ne agresyvų charakterį. Kad tuo įsitikintum, užtenka vieną kartą pažiūrėti į karinių NATO bazių išsidėstymo žemėlapį, kurios spaudžia Rusiją į žiedą, ir sulyginti jų kiekį su Rusijos bazių kiekiu: už buvusios TSRS teritorijos jų tėra viena – Sirijoje. Prie visa to iš oficialių dokumentų ir vakarų politikų pareiškimų seka, kad dėl ekspansijos ir priartėjimo prie Rusijos sienų aljansas dar nepasakė savo paskutinio žodžio. Rusijoje yra jėgos, kurios apeliuoja į nacionalizmą, bet tai ne Putino Rusija.

Mitas apie totalitarinę valstybę

Kitas paplitęs lenkiškoje publicistikoje ir, kas liūdniausia, mokslinėje literatūroje mitas yra idėja apie totalitarinę Rusijos valstybės sandarą nuo carinių laikų iki mūsų dienų. Pagal šį iškreiptą įsivaizdavimą Rusija nuo amžių buvo leviatanu, kuris ėda savo gyventojus, grasina kaimynams, primeta kitiems žiaurų karinį dirigavimą ir visa savo istorija yra policinės valstybės pavyzdys. Tai paaiškina, kodėl komunistinis totalitarinės valstybės modelis rado sau palankią dirvą: iš esmės jis iš jos išaugo. Šio mito šalininkai linkę perdėti komunizmo nusikaltimus, stengdamiesi įrodyti, kad jų mastas viršija Trečiojo reicho piktadarystes.

Tokie įsivaizdavimai neturi nieko bendro su realybe. Per ilgalaikę savo istoriją Rusija daugiau kentėjo dėl valdžios trūkumo, negu nuo jos pertekliaus. Angliakalbėje literatūroje yra naudojamas toks terminas „undergoverned country“ – šalis su nepakankamai stipriu ir efektyviu valdymu, nepilnavertiška šioje srityje. Jau pačios bekraštės platybės, kurias nominaliai valdė carai, etninė, kultūrinė ir religinė šių teritorijų įvairovė kartu su nepakankamu ekonominiu išsivystymu, neefektyvia logistika, valdymo technologijų trūkumu ir korupcija nedavė jokių šansų sėkmingam skrupulingų valdymo iš centro planų įgyvendinimui, jeigu tokie apskritai egzistavo. Šią idėją gerai pagrindė Amerikos istorikas Georgijus Frizas (Gregory Freeze). Harvardo profesorius Tedas Skočpolas (Theda Skocpol) ikirevoliucinę Rusiją vadina nepakankamai išsivysčiusia valstybe – „underdeveloped great power“.

Tos pačios geografinės ir istorinės sąlygos lygiai taip pat blokavo ir demokratinio valdymo modelio atsiradimą. Be to jis, skirtingai nuo siauro inteligentijos sluoksnio, visiškai nebuvo reikalingas didžiulėms valstiečių masėms – pagrindiniams Rusijos gyventojams. Nepaisant šito, kaip nebūtų keista, būtent Rusijoje buvo nuspręsta atlikti didžiulį visaliaudinės valstybės sukūrimo eksperimentą, komunistinės utopijos įgyvendinimą, apie kurią dar nuo viduramžių kliedėjo politiniai svajotojai, o „mokslines“ konstrukcijas kūrė Vakarais besižavintys Rusijos socialistai su liaudininkiškumo ir niečiajeviškumo sindromu.

Išsiplėtusi per du žemynus, europinė ir netgi supereuropinė pagal savo pasiekimus filosofijoje, literatūroje ir mene ir tuo pačiu azijinė pagal valdymą, bizantinė pagal religiją, vakarietiška ir rytietiška, atsilikusi ir progresyvi, įvairiapusiška ir tuo pačiu linkusi į uniformizmą, Rusija tapo susipynusiu prieštaravimų ir paradoksų kamuoliu, kurio neįmanoma patalpinti į paprastas schemas ir paaiškinti, remiantis moraliniais autoritetais.

Vakarų (pirmoje eilėje anglų-amerikiečių) mokslinėje literatūroje abejojama populiaria Lenkijoje nuostata apie TSRS totalitarizmą visoje jos egzistavimo istorijoje. Nevertinant tokios pozicijos, mažiausiai reikia įvertinti patį faktą, kad ten buvo gyva ir pamokanti diskusija šio termino pažintinio vertinimo tema. Gaila, bet jos atgarsiai taip ir neatsirito iki Lenkijos. Nepaisant to su pilnu įsitikinimu galima suabejoti šio netikslaus ir emociškai nudažyto žodžio „totalitarizmas“ naudojimo teisingumu, kalbant apie Putino Rusiją. Juk ten mes matome realią politinę konkurenciją plačiausiame idėjiniame-programiniame spektre (daug platesniame, negu JAV), laisvus rinkimus, žodžio laisvę ir taip vadinamą penktąją koloną, o taip pat ir užsienio priešai gali mąstyti apie Maidaną Maskvoje. Ar galima su sveiku protu lyginti tokią situaciją su situacija, valdant Stalinui ar Hitleriui?

Mitas apie ekonominį nuopuolį

Kita iliuzija susijusi su ekonomine sfera. Rusija ekspertų ir žurnalistų nuomone – praktiškai bankrotas, kuris vos ne vos suveda galus su galais. Savo ekonominį silpnumą ji kompensuoja muskulų žaidimais ir savo karinės galybės demonstravimu. Jos ekonominė sistema archainė ir anachroninė, kadangi remiasi grobuonišku gamtinių resursų eksploatavimu ir pardavimu. Tik palanki konjunktūra leidžia Rusijai išsilaikyti paviršiuje ir nenuskęsti.

Ši paplitusi nuomonė tiesiog prieštarauja ankstesniems mitams, skelbiantiems, kad Rusija – tai agresyvi totalitarinė valstybė, žengianti į imperijos plėtimo fazę ir kelianti grėsmę kaimynams, Europai ir viso pasaulio saugumui. Juk neįmanoma vienu metu būti ir bankrotu, ir visiems grasinti, kęsti ekonominį krachą ir gąsdinti karu, kadangi karinė galia tiesiogiai susijusi su finansinėmis galimybėmis. Nepaisant to, visi šie mitai išsakomi vienu atsipūtimu.

Liberaliajame ekonomikos moksle (aš jam nepritariu, bet juo tiki idėjos apie ekonominį krachą skleidėjai) nuo Deivydo Rikardo (David Ricardo) laikų egzistuoja lyginamųjų pranašumų, kurie paaiškina tarptautinės prekybos mechanizmą, samprata. Supaprastinu: Rusijai apsimoka prekiauti žaliavomis, kadangi tokiu būdu ji išnaudoja savo ekonomikos specifiką ir savo lyginamuosius pranašumus. O Kinija, pavyzdžiui, naudojasi savo žinioje esančiais didžiuliais sąlyginai pigios darbo jėgos resursais, kas šią šalį pavertė į vieną didžiulį globalaus pasaulio fabriką. Jeigu klimatas ir gamtinės sąlygos lenktų Rusiją, sakykim, auginti bananus ar kavą, produktus su žemu poreikio elastingumu, tada mes drąsiai galėtume kalbėti apie ekonominės sistemos archajiškumą ir neperspektyvumą. Tačiau dabartinėje situacijoje tokia tezė atrodo perdėjimu. Rusijos BVP struktūra mažai kuo skiriasi nuo išsivysčiusių šalių BVP struktūros: maždaug du trečdalius sudaro paslaugos, maždaug vieną – pramonė su nedidele žemės ūkio dalimi. Nuo XXI amžiaus pradžios Rusijos BVP augo įspūdingais tempais. Jeigu eksporto struktūroje gamtinių resursų pardavimas sudaro 70%, tai BVP struktūroje – tai tik 16-18%. Gyvenimo lygio ir visuomenės susitelkimo rodikliai per paskutinius penkiolika metų tik gerėja, ir šia prasme Rusija netgi lenkia beprecedentinį ekonominį bumą išgyvenančią Kiniją.

Tai nereiškia, kad Maskva neturi problemų. Didžioji jų dalis atsirado, Vakarams paskelbus jai ekonominį karą. Dėl jo Rusijai teko eikvoti įspūdingus savo valiutinius rezervus. Bet tezė apie jos ekonominį krachą visiškai nepagrįsta.

Jaroslavas Dobžanskis (Jarosław Dobrzański) – filosofas, idėjų istorikas, dirbęs įvairiose Lenkijos bei Amerikos aukštosiose mokyklose

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *