Marine Le Pen: Europos Sąjunga šviečia mirusios žvaigždės šviesa

Kodėl aš turėčiau važiuoti pamatyti ponios Merkel? Ar Theresos May? Na, mes gal ir galėtume pakalbėti apie kelis dalykus su Theresa May. Bet su ponia Merkel… Su ponia Merkel viskas yra labai aišku. Mes esame totalioje opozicijoje. Aš esu anti-Merkel. Aš prieštarauju jos ekonominei politikai, jos monetarinei politikai. Aš esu prieš jos migrantų politiką. Yra visiškai aišku, mes esame totalioje opozicijoje. Beje, tai dar nereiškia, kad jei aš būsiu išrinkta Prezidente, kad aš nevažiuosiu pakalbėti su ponia Merkel ir ginti Prancūzijos interesų.

Bet visų valstybių vadovai – jūs nebuvote su jais susitikę. Tai reiškia, kad nežiūrint į viską, ką jūs padarėte, kad pakeisti jūsų partijos įvaizdį, vis dar tebėra ją supantis toksiškumas.

Ar nemanote, kad Ponia Merkel yra toksiška Europai? Ji įsileido 1,5 milijonus migrantų. Ar tai nėra toksiška? Ji visas Europos valstybes verčia vadovautis griežta ekonomine diržų veržimosi politika. Ar tai nėra toksiška? Tai ji ta, kuri yra toksiška. Ir beje, vis labiau izoliuota. Dėl to, kad politika, kurią aš atstovauju, yra politika, kurią atstovauja Trampas. Ją atstovauja Putinas. Britų žmonės tik ką aiškiai pareiškė, kad jie nori eiti ta kryptimi. Olandijoje Wilderso partija yra viena iš tų, kuri ženkliai padidino savo vietų kiekį. Reikalai juda Europoje. Ir jie juda ta kryptimi, kurių idėjas ir politiką aš atstovauju.

Ir jei jūs laimėsite, ar tai reikš ES pabaigos pradžią?

Bet ES yra beveik žlugusi. Vietoj to, kad laukti jos chaotinio kolapso, aš siūlau, kad mes organizuotume jos transformaciją į Tautų Europą, tebegerbiant Europos žmonių norus. Ar jūs pastebėjote, kad visi referendumai, kurie susiję su ES per pastaruosius 15 metų, buvo ES pralaimėti visi iki vieno, be jokios išimties. Ar matote, kad Lenkija sako: „Ne, mes nenorime prisijungti prie euro“, – kai dar prieš kelis metus jie maldavo prisijungti? Tai pabaiga. ES šviečia mirusios žvaigždės šviesa.

Amerika smogė Sirijai. Kas po to laukia mūsų? Rolandas Paulauskas 4

Jungtinėms Valstijos įvykdžius raketų smūgį prieš Sirijos armijos bazę, iš kurios, kaip įtariama, šią savaitę pakilo lėktuvai su cheminiu ginklu, kilo įtampa tarp JAV ir Rusijos dėl JAV karinio vaidmens Sirijoje.

rp3

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

Kai kalbama apie „neginčijamus įrodymus“, tai visuomet reikia prisiminti, kiek tokių „įrodymų“ jau yra buvę… Mes girdėjome ir apie garsųjį Kolino Pauelo (Colin Powell) mėgintuvėlį, kai ieškojo masinio naikinimo ginklo Irake, ir kitų panašių atvejų. Žinome, kad tuometinis britų premjeras Tonis Bleras (Tony Blair) net atsiprašė, kad anglai suklydo, dalyvaudami tame konflikte…

Mes dabar nesame Sirijoje ir nesame kažkokie cheminio ginklo specialistai, bet pažvelkime į šį reikalą vadovaudamiesi elementaria logika. Pirmiausia Bašaras al Asadas (Bashar al-Assad) arti pergalės, visa karo eiga eina jo naudai, šitie islamistai stumiami iš savo pozicijų į vis mažesnę erdvę. Patys amerikiečiai kartu su savo Vakarų sąjungininkais jau praėjusią savaitę pasakė, kad B.al Asadas gali ir likti poste, nors prieš tai visą laiką sakydavo, kad jis turi pasitraukti. Tai dabar iškelkime sau klausimą: jeigu jis nenaudojo cheminio ginklo tada, kai jam buvo labai blogai, kodėl jis turėjo jį panaudoti dabar, kai, vykstant karui, įvyko aiškus persilaužimas jo naudai? Juk jis puikiai suvokia, kuo tai gali baigtis.

Jeigu tikėtume amerikiečių versija, tuomet reikia B.al Asadą laikyti visišku kvailiu ir absoliučiai neadekvačiu veikėju. O juk to niekas negali pasakyti, nes jis kaip tik įrodė, kad yra sugebantis suvaldyti situaciją. Niekas juk nesitikėjo, kad jis apskritai atsilaikys šioje kovoje. Nes krito ir Libija, ir Irakas, kuriems vadovavo kur kas karingesni vadovai.

Prisiminkime, 2013 m. buvo situacija, kai amerikiečiai ruošėsi bombarduoti Siriją, ir B.al Asadas atidavė cheminį ginklą prižiūrint tarptautinei bendruomenei, įsileido įvairias inspekcijas ir t.t. O dabar – ir vėl cheminė ataka… Aš linkęs patikėti ta versija, kad kaip tik islamistai turi rimčiausią motyvą panaudoti tokį ginklą. Nes jiems jau nėra kur dėtis ir vienintelė viltis – kažkaip į karą įtraukti didžiąsias pasaulio galybes, nes priešingu atveju jie tą karą visiškai pralaimi. Maža to, jie tą cheminį ginklą buvo panaudoję ne vieną kartą, vadinasi, jie turi tokių galimybių. Todėl, matyt, iš tikrųjų yra taip, kaip sakė Sirija, – jie bombardavo jų sandėlius, o ten buvo laikomas cheminis ginklas…

Bet yra dar vienas labai pavojingas dalykas. Amerikos prezidentas yra tokioje padėtyje, kad jam reikia įtikti savo daliai visuomenės, visai politinei aplinkai, ypač tai, kuri rengia jam apkaltą. Čia labai panaši situacija į tą, kai kitados Klintonas susidėjo su savo Monika, ir kad nukreiptų visą dėmesį, labai lengvai pasirašė dėl Jugoslavijos bombardavimo. Todėl aš bijau, kad D.Trampas, priverstas aplinkybių, sugalvos ir toliau bombarduoti Siriją. Tik yra esminis skirtumas – Sirijoje šiandien yra Rusijos pajėgos. Jeigu amerikiečiai ryšis bombardavimui, niekas nežino, ką darys Rusija. O jeigu ji atsakys, stos aktyviai Sirijos pusėje, tuomet trečiasis pasaulinis…

Europos Sąjungai – 60. Rolandas Paulauskas

Europos Sąjunga mini savo 60-metį. Solidus amžius. Juokaujama, dar penketas metelių, ir – į pensiją. O rimtai, kokie buvo Bendrijos tikslai ir kokios jos pespektyvos, „Vakaro žinios“ paprašė savo įžvalgomis pasidalinti Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, politikos apžvalgininko Rolando PAULAUSKO.

paulauskas_r

Suvienyta Europa – visų laikų siekis

Kelias nueitas ilgas… Kadaise tai vadinosi „Anglies ir plieno sąjunga“ ir iš pradžių tai buvo tik noras, kad daugiau nekiltų jokie karai, pirmiausia, tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Mes nuolat užmirštame, tačiau tarp šių dviejų valstybių nuolat kildavo karai – ir XVIII šimtmetyje, ir XIX, o XX šimtmetyje kilo net du karai… Pagaliau žmonės, kurie kontroliuoja visus procesus, nuo to paprasčiausiai pavargo ir pabandė iš pradžių sukurti prekybinę sąjungą, o po to visa tai evoliucionavo. Be to, nereikia užmiršti, kad po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje dominavo Jungtinės Valstijos, o rytinę Europos dalį kontroliavo Tarybų Sąjunga. Įdomu dar ir tai, kad visos tos karinės bazės Vakaruose, kurios tuomet buvo pastatytos, egzistuoja iki šiol… Čia iškart reikia prisiminti garsiąją JAV diplomato Henrio Kisindžerio frazę: „Duokite man vieną telefono numerį, kuriuo aš galėčiau paskambinti į Europą…“ Jiems tiesiog buvo per daug vargo kalbėtis su kiekvienu atskiru Monaku ar Andora, todėl jie norėjo, kad čia būtų kažkoks vienas šeimininkas, per kurį būtų galima spręsti visus Europos reikalus, supaprastinant valdymą. Taigi, prie ES kaip politinio projekto sukūrimo ištakų stovėjo JAV ideologai. Nes jie iki šiol kontroliuoja Vakarų civilizaciją ir tokie stambūs politiniai projektai tiesiog negalėjo apsieiti be jų įtakos. Tautos priešinosi. Netgi kai Prancūzija stojo į ES, tai referendume lėmė tik procento dalys… Kai buvo bandoma prastumti ES Konstituciją, olandai ir prancūzai balsavo prieš, airiai buvo palaužti tik iš trečio ar ketvirto karto… Kai įvedinėjo bendrą valiutą, tai šiaip ne taip pavyko įkalbinti 19 narių, štai ir lenkai ką tik pareiškė, kad artimiausiam dešimtmečiui jie tokio žingsnio neplanuoja… Taigi, svajonę suvienyti Europą puoselėjo daug kas istorijoje: ir šventoji Romos imperija, ir kadaise Frankų imperija – tai iš esmės tie patys projektai. Tą bandė padaryti ir Napoleonas, ir Hitleris… Bandymų buvo gausybė, tačiau visa tai liko tik svajonėse. Tiesiog yra svajotojai, kurie visą laiką nori keisti šitą Dievo kūrinį, kuriame mes gyvename, šitą mūsų pasaulį su jo dėsniais, logika ir gyvenimo sankloda. Mums, čia gyvenantiems, labai daug kas nepatinka ir mes nuolat tai bandome keisti…

Kodėl ES projektas panašus į Lenino?

Šitie svajotojai savo fantazijas bandė realizuoti dešimtmečiais. Juk buvo Tomo Moro „Utopija“, Tomazo Kampanelos „Saulės miestas“, bolševikų vadinamoji socialistinė revoliucija, kurios metu per prievartą padarysime visus laimingus… Štai ir dabar po internetą klaidžioja Žako Fresko „Venus“ projektas, t.y. esą ištekliais paremta ekonomika… Ir visiems visada trukdė tautos, valstybių sienos ir visi nori kažkokios vienos bendros valdžios. Buvo galybė visokiausių fantazijų. Ir Europos Sąjunga yra viena iš tokių fantazijų. Kai aš kadaise agitavau nestoti į ES, tai mano samprotavimai rėmėsi suvokimu, kad tokios utopinės svajonės visada žlunga. Dėl to, kad pati žmonijos istorija rodo, kad negalima sujungti nesujungiamų dalykų.

Skirtingi interesai prieštarauja vieningai ES

Žinoma. O iš kur atsiranda tie interesų skirtumai? Iš skirtingų klimato sąlygų, iš išteklių skirtumų, kai vieni jų turi galybę, o kiti neturi nieko, iš skirtingo žmonių išsilavinimo, skirtingos istorinės patirties – galybės skirtumų, kurie egzistuoja kiekvienoje tautoje ir valstybėje. Kas vienam gerai, tai kitiems būtinai bus blogai, o kai bandoma sujungti labai skirtingas tautas į vieną darinį, tuomet misija tampa neįmanoma…

Negi nėra alternatyvos ES?

Tai ir įvardykime, atmesdami tas mums sąmoningai peršamas kalbas, kurios tik suvelia smegenis. Aišku, visiems yra gerai keliauti be sienų. Bet tai reguliuoja Šengeno sutartis, o ne Briuselio komisarai – galima priklausyti Šengeno sutarčiai ir nepriklausyti ES. Eikime toliau – ekonominiai reikalai, kuriuos reguliuoja trys E raidės, t.y. Europos ekonominė erdvė. Taigi, ES yra grynai politinė sąjunga, t.y. bandymas sukurti vieną valstybę ar imperiją. Tokį didelį darinį iš tikrųjų ir tegalima išlaikyti tik vienos valstybės rėmuose, arba šis darinys subyrės. Imperija arba išsiskirstymas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad yra trečias kelias, yra svajokliai, kurie nori to, ko niekada pasaulyje nebuvo ir nebus. Jeigu yra Prancūzija, Anglija, Ispanija ar ta pati Lenkija – valstybės su savo didinga istorija ir savo istorinėmis valstybinėmis ambicijomis, tai kaip tu jas priversi klausyti kažkokio komisaro iš Rumunijos? Kai tik Anglija pajuto pavojų savo valstybingumo tradicijai, ji iškart ir pasitraukė. Vakarų visuomenės jau pavėlavo. Mano akimis žiūrint, tie procesai ten tiek toli nuėję, kad tos istorinės valstybės ir tautos jau nebeturi jokių šansų išlikti. O štai Rytų Europa kol kas dar nieko tokio esminio neprarado. Tai būtent ir yra alternatyva. Jeigu mes dabar susiimtume, nustotume tikėti pasakomis, tai dar turėtume galimybę kurį laiką išlikti ir kaip tautos, ir kaip valstybės.


60-ųjų Romos sutarčių metinėse ES šalių vadovų raginimai išlikti vieningiems

Šeštadienį Romoje susirinkę Europos Sąjungos (ES) vadovai mini Romos sutarčių pasirašymo 60-metį. Šis susitikimas – tarsi lūžis Bendrijos istorijoje, nes kitą savaitę Didžioji Britanija oficialiai pradės išstojimo iš ES procesą, praneša naujienų agentūra AP.

Lyderiams stengiantis pabrėžti, kad vienintelis būdas Bendrijai judėti pirmyn globalizuotame šių dienų pasaulyje – išsaugoti vienybę. Iškilmėse nepasirodžiusi Didžiosios Britanijos premjerė Teresa Mei (Theresa May) tapo simboliu krizės, kurią turi įveikti ES narės.

Europos Komisijos (EK) pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) „Brexit“ pavadino tragedija.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) teigė, kad vienybė – vienintelis kelias, galintis padėti išlikti ES.

„Europa kaip politinis subjektas arba bus vieninga, arba jos nebebus visai“, – ES šalių lyderiams, susirinkusiems toje pačioje Kapitolijaus rūmų salėje, kur prieš 60 metų – 1957 metų kovo 25 dieną – buvo pasirašytos Romos sutartys, įkūrusios Europos ekonominę bendriją, vėliau išaugusią į Europos Sąjungą, sakė jis.

„Tik vieninga Europa pasaulyje gali būti suvereni Europa, – sakė D. Tuskas. – Tik suvereni Europa savo tautoms garantuoja nepriklausomybę, o savo piliečiams – laisvę.“

Savo kalbose ES valstybių vadovai taip pat pripažino, kad Bendrija pavirto sudėtinga struktūra, pamažu praradusia ryšį su savo piliečiais. Padėtį dar labiau pasunkino pastarąjį dešimtmetį kelias Bendrijos nares ištikusios gilios finansų krizės.

Minėjimą surengusios Italijos premjeras Paolas Džentilonis (Paolo Gentiloni) tvirtino, kad per pastaruosius dvylika metų ES vystymasis sustojo, o tai, jo nuomone, sukėlė Bendrijos atmetimo krizę.

Vis dėlto Romoje vykusiame susitikime nuskambėjo ir optimistinė žinia.

„Taip, mes turime rūpesčių, taip, iškilo sunkumų, taip, ir ateityje pasitaikys krizių, bet mes laikomės išvien ir judėsime pirmyn, – sakė P. Džentilonis. – Esame pakankamai stiprūs, kad judėtume į priekį.“

Sesijos pabaigoje visų 27 valstybių narių vadovai pasirašė Romos deklaraciją, kurioje sakoma, kad „Europos vienybė yra drąsus, toliaregiškas siekis“.

„Susivienijome už geresnę ateitį. Europa yra mūsų ateitis“, – rašoma deklaracijoje.

LLP prašymas Generalinei prokuratūrai

PRAŠYMAS

Š.m. spalio 12 d. Lietuvos liaudies partija (LLP) remdamasi stebėtojo O.Andrijausko pareiškimu, kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) dėl rinkėjų balsų perskaičiavimo J.Jablonskio rinkimų apylinkėje Nr. 42  (Centro-Žaliakalnio rinkimų apygarda nr. 13) kurioje kandidatavo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas.

LR Vyriausioji rinkimų komisija priėmė sprendimą sudaryti balsų perskaičiavimo darbo grupę. Balsų perskaičiavimas vyko 2016-10-14 d. Jame dalyvavo ir atstovai nuo Lietuvos liaudies partijos – K.Juraitis, V.Juozapaitytė, stebėtojai O.Pročkailo, D.Bertauskas.

J.Jablonskio rinkimų apylinkė VRK rinkėjų balsų sistemai buvo pateikusi 4 (keturis) balsus už kandidatą į LR Seimo narius Rolandą Paulauską. Balsų perskaičiavimo metu, tarp kitų partijų balsavimo biuletenių, buvo atrasti dar 40 rinkėjų balsų. Po balsų perskaičiavimo LR vyriausioje rinkimų komisijoje galutinis balsų skaičius už kandidatą į LR Seimo narius Rolandą Paulauską yra 44 (keturiasdešimt keturi) Lietuvos Respublikos rinkėjų balsai.

Tokie neatitikimai vienoje rinkimų apylinkėje verčia abejoti visų rinkimų apylinkių rinkėjų balsų tikslumu.

Prašome:

  • ištirti J.Jablonskio rinkimų apylinkės komisijos darbą;
  • patraukti baudžiamojon atsakomybėn apylinkės komisijos pirmininką už duomenų klastojimą.

Pridedama:

Stebėtojo O.Andrijausko pareiškimo kopija.

Debatus vedanti D.Žeimytė: Liaudies partijos kandidatai – tikrai išskirtiniai

Debatų vedėjai žurnalistei Daivai Žeimytei (ir ne tik jai) Lietuvos liaudies partijos kandidatai išsiskiria iš visų kitų. Pasirodo, gindami savo nacionalinius interesus, sakydami tiesą ir turėdami paprasčiausią sveiką nuovoką esame originalūs.

„– Galbūt kuri nors partija išsiskyrė originaliausiais kandidatais?

– Taip, yra tokia partija, nesisteminė, tai – Lietuvos liaudies partija. Joje visi kandidatai labai spalvingi, tikrai išskirtiniai. Čia ne mano vienos nuomonė – tą patį sako ir rengiantys debatus, ir kiti kandidatai, ir žiūrovai. Jie labai kategoriški ir net, sakyčiau, kraštutiniai.“

http://lietuvosdiena.lrytas.lt/

Krašto apsaugos politika 2

Krašto apsaugos politika: kas tęstina, kas keistina. 2016 09 22 Lietuvos Sąrašo inicijuotas forumas Krašto apsaugos ministerijoje.
Forumą moderavo politikos apžvalgininkas Jonas Ohmanas. Forume dalyvavo į Seimą kandidatuojančių partijų atstovai, kurių didžiausias rūpestis – kaip efektyviau panaudoti pinigus ginklavimuisi ir kaip labiau įtraukti visuomenę į karo reikalus. LLP pirmininkas, signataras Rolandas Paulauskas vienintelis aiškiai pasisako prieš ginklavimosi absurdą, kuris mus ne apsaugo, o atvirkščiai – padidina ginkluoto konflikto grėsmę.

Sąjūdžio himnu tapusi Rolando Paulausko daina „Pabudome ir kelkimės“

Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, negirdėjusio dainos „Pabudome ir kelkimės“. Savo laiku ji buvo labai populiari ir tapo Sąjūdžio himnu, daina buvo net įtraukta į mokyklų mokymo programas. Tačiau ne kiekvienas žino, kad šios dainos autorius yra Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Lietuvos liaudies partijos pirmininkas Rolandas Paulauskas. Šiandien daina vėl tapo aktuali, o jos fragmentai skamba Liaudies partijos atstovų rinkiminiuose vaizdo įrašuose.

Žodžiai K.Genio, muzika R. Paulausko.
Atlieka R.Paulauskas ir choras „Ąžuoliukas“

Portalas DELFI pabandė šokiruoti skaitytojus signataro Rolando Paulausko pažiūromis 4

Portalas DELFI savo straipsniu pabandė šokiruoti skaitytojus signataro Rolando Paulausko pažiūromis. Kaip jam tai pavyko, siūlome jums spręsti iš skaitytojų komentarų:

01
02
03

Straipsnį ir visus komentarus rasite čia: http://www.delfi.lt/projektai/balsuok2016/naujienos/kandidatu-i-seima-paziuros-gali-ne-juokais-sokiruoti.d?id=72343768

http://www.delfi.lt/projektai/balsuok2016/naujienos/kandidatu-i-seima-paziuros-gali-ne-juokais-sokiruoti.d?id=72343768&com=1&reg=0&s=5

Print Friendly

  • asSaunuolis Rolandas,tikras savos tevynes saugotojas! palaikau jo paziuras ir matau gerbiamaji,kaip vieninteli Lietuvos vaduotoja 🙂 Aciu
  • Dai NiusPaskaicius komentrus is sio bei kitu straipsniu Delfi susidariau tokia nuomone kad vis dar atsiranda zmoniu kurie giliai isitikine kad paskutinius 25 metus Lietuva ejo i sviesos kelia ir vis dar juo eina. Turbut vargsai skaito tik Delfi ir ziuri LNK bei TV3. Manau internetine erdve darosi papuleresne negu papirkta ziniasklaida. Tiesa turi pasiekti dauguma balsuotoju ir as giliai tikiu kad tai bus jau greitai. As uz R. Paulauska iki galo.
  • Romas SelvenisLietuvos Liaudies Partija palaiko visi dori,mastantys ir norintys teigiamu permainu.Rinkimai parodys ,kiek tokiu esama.Jei LLP neperzengs 5% barjero,tai bus akivaizdus pavyzdys,kad tauta neadekvati negryztamai…
  • Saulius NPries gerus 10 metu mane kviete i viena is didziuju partiju, buvau net keliuose susirinkimuose, saskrydyje, galejau daryt karjera ir gal net turet lengvu pinigu, bet…..bet aplinka tiek syksti, kad be alkoholio neimanoma but salia tokiu, as niekur nemaciau tokiu intrigu, tiek veidmainystes, pavydo, pykciu, paleistuvystes….jokiu principu, tik ka pavogt, prastumt, apgaut, tik kazkokios asmenines naudos trokstanciu padaru orgijos. Supratau, kad man nepakeliui, tiek pastoviai gert nenoriu, negaliu ir nuo pasiulymo atsisakiau. Gal todel ir nebuvau niekada balsuot seimo rinkimuose, nes man jie visi vienodi ir slykstus.Dabar esam dugne ir privalom kazka daryt, valstybe turi valdyt zmones mylintis Lietuva ir gaunantis malonuma nuo kazko gero sukurto Tevynei – yra toks malonumas: jauties gerai, kai darai gera aplinkiniam ir toks malonumas nepalyginamai didesnis uz savanaudiskuma. Lietuva turi valdyt patriotai, nes tik tokie idejiniai zmones kazko gali pasiekt, nei vienas vagis niekada geruoju neirasytas istorijoj ir visu tokiu landsberg vagiu likimas vienodas – zmones ju nekencia …LLP ir R.Paulausko paziuros man tinka ir patinka, jauciu, tikiu ir tikiuosi, kad sitos partijos zmones yra padorus ir matantys kazka daugiau, ne tik asmenine gerove, tikiu, kad Rolandas Paulauskas yra Lietuvos patriotas, o ne zydiskas vagis mylintis tik save ir pinigus, pirma kart eisiu balsuot ir mano balsas bus uz nr.10

Reikia neutralumo deklaracijos. Kokia nauda iš NATO rytinio flango pastiprinimo?

Žinomo lenkų režisieriaus Grzegorz Braun esė, paskelbta „Polska Niepodlegla“ [Nepriklausoma Lenkija] interneto svetainėje š.m. birželio 6 d.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais

Didvyris Popiežius Pijus XII, kuris tiek daug stengėsi, kad neįvyktų artėjanti katastrofa, kalbėdamas per radiją 1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d., taip argumentavo: „Dėl taikos niekas neprarandama. Viską galima prarasti dėl karo.“ Šiandien, stebint eilinę globalią „transformaciją,“ kuri bet kokiu metu gali peraugti į kritinį karinių sprendimų etapą, verta pabrėžtinai pakartoti šiuos žodžius, nes tai yra geriausia diagnozė ir geriausias patarimas dabar. Melsdamiesi už taiką pasaulyje, pirmiausia turime imtis veiksmų, kad išsaugotume taiką mūsų tėvynėje Lenkijoje.

Katalikų gailestingumo pamokymai siūlo mums rūpintis pirmiausia tais, kurie yra su mumis susiję bendruomenėje, šeimoje, tautoje, tarnyboje arba tikėjime. Šis puikus pamokymas visai nesikerta su siekiu, kad Lenkija jokiu būdu neatsirastų pirminėse fronto linijose globalinio karinio konflikto metu, net jei mums trūktų jėgų užkirsti kelią karui. Nėra tai nei klaida, nei nuodėmė, jei mes išmintingai susilaikysime, pavyzdžiui, nuo atvykėlių priėmimo – ar tai būtų civiliai, kurie prisistato mums kaip pabėgėliai ar tai būtų uniformuoti, kurie prisistato kaip sąjungininkai.

Artėjančiame kare, kurio apimtys ir pasekmės be jokios abejonės nebus menkesnės, nei praeito šimtmečio du pasauliniai karai, Lenkija privalo bet kokia kaina išlaikyti ginkluotą neutralumą. Ji turi kuo skubiau tai deklaruoti. Varšuva turėtų nedelsdama pateikti taikių ketinimų pareiškimą. Jis skelbtų, kad Lenkija neturi jokių reikalavimų, pretenzijų, nuoskaudų, kurias reikėtų spręsti kitu nei diplomatiniu keliu. Žinoma reikėtų tikėtis, kad mūsų artimiausi kaimynai padarytų tą patį ir, kad mes, kreipdamiesi į tarptautinę bendriją, prašytume, kad pastaroji gerbtų lenkų tautos suverenumą savo teritorijoje.

Aukščiausiems valstybės vadams tenka pareiga imtis tokių ryžtingų žingsnių ir atsakomybė už galimą šios būtinybės nepaisymą. Neturėdami šiuo metu įtakos valdžios veiksmams, lenkų valstybininkai, t.y. visi tie, kurių išmintingas patriotizmas nėra redukuojamas į kenksmingus atavizmus ir revoliucinį mesianizmą, privalo atvirai išreikšti savo įsitikinimus bei politinę valią šiuo klausimu. Dabartinę padėtį galima interpretuoti dvejopai. Arba supergalybių žaidimas yra tikras ir karinės įtampos eskalavimas nėra simuliuojamas, tada mums gresia mirtinas pavojus. Arba dalyvaujame sutartame konflikte, kuriame vaidinimo rolės (gero ir blogo policininko) ir būsimas grobis (įtakos sferų pasidalinimas) yra nutarta be mūsų.

Kad tai nebūtų eilinis istorijos pasikartojimas

Viešasis diskursas šiandien yra dominuojamas propagandos, kurią skleidžia žmonės, iš tikrųjų daugiau nekenčiantys Rusijos, nei mylintys Lenkiją. Tuo tarpu postsovietinis imperializmas, kurio neįmanoma neigti arba sumenkinti, juo labiau traktuoti sentimentaliai, jokiu būdu nėra vienintelis grėsmių šaltinis. Mums tenka susidoroti su aiškiu mūsų suverenumo kvestionavimu iš daugelio kitų pusių. Užtenka paminėti paskutinių mėnesių stiprėjantį kišimąsi į Lenkijos vidaus reikalus demokratijos gynimo pretekstu; užtenka paminėti Vakarų Europos ir Amerikos politikų, publicistų ir kitų naudingų idiotų balsus, kurie paprasčiausiai griauna lenkų teisę spręsti savo likimą. Tai primena ankstesnes Kominterno „kovos su fašizmu“ tradicijas. Bandymai priversti mus priimti teisinius ir ekonominius sprendimus, prieštaraujančius mūsų interesams ateina ne tik iš virš-nacionalinių organizacijų (tokių kaip Europos Sąjunga) atstovų, bet ir iš nacionalistinių žydų išeivių arba Izraelio valstybės.

Tuo tarpu masinės šalies bei užsienio dezinformacijos priemonės, kurios smarkiai užsiėmusios lenkų mąstymo „strateginiu valdymu,“ pristato Rusiją, kaip pagrindinę ir išskirtinę priešininkę. Taip pat jos pristato pro-amerikietiškus politinius tikslus, kaip neginčijamai naudingus Lenkijai. Tuo tarpu, jei norime išsaugoti Lenkijos valstybinius interesus, negalime juos artimai ir pastoviai kabinti prie bet kokios kitos valstybės nacionalinių interesų. Būtina ryžtingai atmesti besąlygiško Lenkijos politikos subordinavimo kokios nors kitos imperijos direktyvoms logiką, nesvarbu ar tas direktyvas mums primestų Rytų ar Vakarų imperializmas.

Klientelizmas, Lenkijos politikos košmaras, taip pat turi būti ryžtingai atmestas ir pasmerktas, nepriklausomai nuo to ar durys, kurias mūsų valstybės vyrai varstys, bus Kremliuje ar Baltuosiuose Rūmuose. Mūsų istorinė patirtis byloja apie skausmingus ir iki šiol nepadengtus nuostolius, kraupią žalą padarytą biologinei, kultūrinei ir materialinei tautos substancijai, žudynes, naikinimą bei grobimą, finansinį bei moralinį žlugdymą, dvasinio, intelektualinio ir politinio elito išžudymą bei degradaciją, masinę emigraciją ir pagaliau tikrojo elito pakeitimą pseudo-elitu. Visą tai lenkų valstybininkai turi ryžtingai išbraukti iš politinio repertuaro, bet kokias koncepcijas, kurios sukelia tiesioginį pavojų lenkų gyvybei, turtui bei valstybės integralumui. Reikia ypač saugotis tų koncepcijų, kurias paruošė svetimuose kariniuose štabuose, diplomatiniuose kabinetuose ir bankų kontorose.

Svarbu ne tik atsiminti agresiją ir nusikaltimus, kuriuos įvykdė mūsų šalį pasidalinusios galybės ir okupantai, bet taip pat būtina prisiminti klastą, išdavystę bei abejingumą, kurį parodė mūsų nelojalūs sąjungininkai. Tai turėtų kelti skepticizmą, vertinant atnaujintus raginimus politiškai ir kariškai angažuotis. Lenkų valstybininkams nedera už gryną pinigą priimti neparemtas saugumo garantijas bei svetimas direktyvas, nesvarbu iš kur jos būtų kilusios.

Reikia tvirtai atmesti neteisingą manymą, kad dabartinė padėtis tiesiog verčia mus skubiai, demonstratyviai ir nuolat užimti vietą vienoje ar kitoje globalinio konflikto pusėje. O tuo tarpu laikas dirba mūsų naudai. Kiekviena taikos diena, kiekviena savaitė be karo, be Lenkijos karinių pajėgų angažavimo kariniuose veiksmuose savo ar svetimoje teritorijoje padidina viltį, kad valstybė ir tauta išliks; kad atgausime kadaise istorijoje turėtą tinkamiausią formą, kad išsaugosime Vakarų civilizacijos turtus savo ir kitų tautų naudai.

Lenkijos politiniame gyvenime jokiu būdu užleisti lauko šiuolaikinei Targovicos konfederacijai [kalbama apie Žečpospolitos didikų kvietimą carinei Rusijai įsikišti į valstybės vidaus konfliktus 18-tame amžiuje], t.y. išdavystės ir valstybingumo neigimo šalininkams, kurie aiškiai kviečiasi intervencijos iš užsienio. Tai yra asmenys, siekiantys atidaryti kelią buvusiai Brežnevo Europos intervencijos doktrinai t.y, europinio solidarumo klauzulei. Neleistina užsieniui eilinį kartą keisti mūsų valdžią. Bet taip pat nevalia leisti neparankiems „sukilėliams“ arba „legionistams“ užvaldyti lenkų politiką. Mums nereikia tokių revoliucinių, bet iš tikrųjų klaidinančių šūkių, kaip pavyzdžiui: „Už jūsų ir mūsų laisvę“ arba „Napoleonas davė mums pavyzdį,“ jokių propagandinių pasakojimų, žadinančių mūsų ambicijas ir garbę bei išnaudojančių jaunimo patriotinius jausmus. Mums nereikia jokių miražų dėl atkurtos, daugianacionalinės, daugiareliginės Žečpospolitos. Nereikia šūkių „Nuo Baltijos iki Juodosios Jūros.“

Kiekvienas mėnuo ir metai, leidžiantys mums išlikti, išvengti šalies išstūmimo į priekines III-iojo pasaulinio karo fronto linijas – tai laimėjimas Lenkijai. Nes už kiekvieną laimėtą kampaniją ir net už kiekvieną taktinę sėkmę reikia mokėti. Visiems žinoma, kad Lenkijos valstybė yra nuolatinėje atidėliojamo bankroto padėtyje. Todėl net ir „pergalinga“ kampanija dėl skolų gali lengvai baigtis suverenumo praradimu arba realios valdžios perėmimu užsieniečių.

Provokacijų motyvai ir kariniai scenarijai

Atsižvelgus į toli pažengusį Lenkijos valstybės „išlikimo problematiškumą,“ aiškų žymios dalies administracinio aparato, tarnybų bei teisingumo sistemos lojalumo trūkumą, lemiantis vaidmuo išsaugojant savo teritorijos kontrolę atiteks karininkams, kareiviams, atsargos savanoriams, jų potencialui ir ryžtui. Jokiu būdu negalima juos išsiųsti kur nors kaip samdomus karius, tarnaujančius svetimiems tikslams, nes kritiniu atveju gali pritrūkti jėgų ir priemonių taikant lenkų jurisdikciją visoje Žečpospolitos teritorijoje. Pretekstų provokacijoms netrūksta. Jų sąraše gali būti jau minėta kampanija ginanti demokratiją, kurios iniciatoriai tiktai ieško progos pademonstruoti bent jau žiniasklaidoje, kad vyksta kažkas panašaus į pilietinį karą…Jau kelias savaites iš eilės spausdinami pranešimai ir ekspertų prognozės, numatančias Islamo terorizmo bangą. Skelbiamos labai konkrečios prognozės dėl „nešvarių“ branduolinių bombų naudojimo arba cheminių atakų…

Tuo pat metu jau daugelį mėnesių turime reikalų su organizuotu migraciniu karu, kurį skatina ir dosniai finansuoja „filantropai.“ Masinis gyventojų perkėlimas puikiai tinka fono sukūrimui, kuriame gali vykti provokacijos ir sukuriamos patikimos „legendos“ galimoms atakoms bei kitoms operacijomis po netikra vėliava.

Pagaliau visai šalia matome jau tris metus besitęsiantį Ukrainos karą. Jei kas pagalvotų, kad XXI-ame amžiuje nėra įmanomas stambios Europos valstybės išmontavimas, tai tegul pasižiūri būtent į Ukrainą. Lenkai turėtų pasiruošti tam momentui, kai ten susikaupusios emocijos ir frustracijos (susijusios su platesniu fakto suvokimu, kad vyksta valstybės išdalinimas) ieškos išsiliejimo ir galbūt pagal tradicijas bus „nukreiptos“ tiesiai į artimiausią kaimyną.

Lyg ir padėtis nebūtų pakankamai bloga, neseniai Lenkijos valstybės vadovų pareiškimuose atsirado spėliojimų apie planus dėl karo su Baltarusija. Kalbama tarp kitko ir apie taip vadinamos Suvalkų sąsmaukos [kalbama apie siaurą Lietuvos-Lenkijos sienos ruožą] geostrateginę reikšmę. Beje, neįmanoma tos sąsmaukos racionaliai ginti, jei Lenkijos karinės pajėgos neperžengtų rytinės sienos. Vis dėlto lenkų skatinimas kariauti su baltarusiais būtų didžiausias nusikaltimas Lenkijos nacionaliniams interesams, nes tai reikštų paskutinio pusiau atidaryto „galimybių lango“ uždarymą suvereniai Lenkijos geopolitikai. Reikia suvokti, kad būtent toks lenkų-baltarusių karas gali būti vedamas kaip karas per tarpininkus. Jis iš imperijų perspektyvos būtų tik „mažas“ karas Vidurio Europoje. Tokių galimybių neatmeta Maskvos ir Vašingtono kariniai štabai, kurie per paskutinius metus ir mėnesius veda tokius karinius žaidimus.

Papildymui šiai grėsmių panoramai reikėtų paminėti, kad prieš Lenkiją jau seniai vedamas žydų diasporos organizacijų ir žydų valstybės karas, kai keliami reikalavimai, neturintys jokių teisinių, istorinių arba logiškų pagrindų. Iš tos pusės esame negailestingo įžūlaus propagandinio karo taikiniu. Kalbant modernia tarnybų kalba, vyksta strateginis mąstymo valdymas, kurio nemenkos apimtys ir biudžetai parodo, kad tikimasi labai reikšmingų pokyčių. Tarp kitko, lenkų valstybininkai, atmesdami kokius nors užsienio bandymus diktuoti mums, neturi leisti, kad dabartinė valdžia atliktų notarų biuro funkcijas, pateisindama užsienietiškus reikalavimus.

Tokioje sunkioje padėtyje, kuri tinka visokio pobūdžio „Glivicų provokacijoms“ [kalbama apie neva vokiečių surengtą karinę provokaciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse], nevalia dar daugiau padidinti rizikos faktorių. Pakartojame dar kartą – negalima angažuoti karinių pajėgų ir tarnybų jokiose operacijose, neturinčiose aiškaus tikslo užtikrinant mūsų teritorijos kontrolę, santvarką bei saugumą. Lenkijos nacionaliniai interesai negali būti rizikuojami kariniu kataklizmu, kurio pasekmės šiandien yra nenumatytos ir galėtų būti nepakeliamos, jei tikimės išsaugoti 1050 metų mūsų krikščioniško valstybingumo.

Nekviesti lapės į vištidę

Ypatingai atidžiai turime apgalvoti visas prielaidas, susijusias su mūsų dabartinių sąjungininkų tikslais. Toks apmąstymas tikriausiai privestų prie išvadų, kad jų tikslai nėra sąžiningi, o kiekvienu atveju nėra aiškūs tolimoje perspektyvoje. Konkrečiai paklausti apie ketinimus investuoti į mūsų gynybą, jie atsako nieko neįsipareigojančiomis frazėmis: pvz., „Tai klausimas diskusijoms“ (Sekretoriaus Carter atsakymas, užduotas Ministro Macierewicz 2016 m. vasario mėn.). Padėties nekeičia tokie propagandiniai reiškiniai kaip „Barsuko diena“ Redzikow miestelyje [kalbama apie oficialią priešraketinės bazės statybos pradžią]. Ten juk dar praeitame dešimtmetyje turėjo pajudėti garsusis priešraketinio skydo projektas. Kas mums prižadės, kad mūsų nepriklausomybė nebus dar sykį „perkrauta“ kokiame naujame Miunchene arba Jaltoje?

„Bloga istorija yra blogos politikos mokytoja“, teisingai pareiškė XIX amžiaus istoriografas. Lenkų valstybininkams negali būti kelrodis nei Potocki su Kossakowski, kurie buvo Peterburgo klientai, nei Kosciuszko su Kollataj, kurie buvo Paryžiaus jakobinų partneriai. Sąjungininkų įsipareigojimus šiandien neturėtų diktuoti nelaimingasis Jozef Beck [kalbama apie prieškarinį Lenkijos Užsienio reikalų ministrą, kuris 1944 m. mirė internuotas Rumunijoje], kuris priėmė anglosaksų nepadengtą garantiją [kalbama apie Anglijos garantiją ginti Lenkiją prieš nacionalsocialistinę Vokietiją]. Nereikėtų klausyti Rzecki patarimų [kalbama apie žinomą romano herojų, naiviai tikintį Napoleono parama nepriklausomai Lenkijai]. Kol dar yra laiko, turime atsistoti nuo šio stalo su sukčiais ir bent išdrįsti pasakyti žodį „patikrinsiu.“ Šiame kortų žaidime nevalia daugiau rizikuoti – juk ant kortų statomas šalies turtas ir tautos substancija.

Ateinančiame imperijų kare Lenkija jokiu būdu negali atsirasti pirmose fronto linijose. Iš šito karo, į kurį mus veda, mes galime negrįžti kaip integrali valstybė, kaip tauta, sugebanti išsaugoti suverenumą savo teritorijoje. Atsiminkime, kad net jei aplinkybėms nulėmus, mes su kuo nors turėsime žengti į III-iąjį pasaulinį karą, tai visai nereiškia, kad jį baigsime tokioje pat sudėtyje. Svarbu, kad Lenkijos valstybė išliktų, kad Lenkija būtų atstovaujama derybose būsimoje Vienoje arba Versalyje. Galbūt jau po kelių metų galėtume siekti dar mūsų neišbandytos, bet apvaizdos pažadėtos nepriklausomybės.

Kad tai būtų įmanoma, šiandien reikia ryžtingai pasisakyti prieš valdžios ruošiamą teisinį pagrindą, legalizuojantį užsienio intervenciją. Tai būtų įstatymas, leidžiantis svetimų valstybių karinių jėgų buvimą Žečpospolitos teritorijoje, o galbūt ir svetimų tarnybų pareigūnų bei karių ginklų naudojimą mūsų šalyje. Tokios teisinės padėties kūrimas Lenkijos atžvilgiu yra žaidimas su ugnimi ir lapės kvietimas į vištidę.

Neutralumas – ne pacifizmas. Neutralumas nėra nei kapituliacijos žingsnis, nei nusiginklavimas. Priešingai, negali būti kalbos apie neutralumo išlaikymą ne padidinant savo ginkluotų pajėgų svorio. Tiktai stipri Lenkijos armija gali būti tikru mūsų saugumo garantu. Kas nuoširdžiai ir sąžiningai nori taikos Vidurio Europoje, tas paprastu ir savaime suprantamu būdu gali užtikrinti taiką ir saugumą visame regione – stiprindamas Lenkijos gynybos potencialą, stiprindamas Lenkijos karines pajėgas.

Tautinės valstybės išlikimo pamatas

Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra valdomas įvairiausių dėsnių. Vienus žinome, kitų – ne, kiti mums nepatinka. Ir vienas iš tų dėsnių yra toks – žmogus tampa žmogumi tik gyvendamas tarp kitų žmonių ir norėdamas tapti Aš iš didžiosios raidės, būtinai turi gyventi tarp Mes iš didžiosios raidės. O štai tuos Mes vadiname tai sociumu, tai visuomene, tai tauta arba nacija.

Tautos, nacijos viena kitą įtakoja, konkuruoja, kartais skaudžiai konkuruoja. Tautos gimsta ir miršta. Pasaulio istorija yra tiesiog nuklota dingusių tautų vardais.

Norint, kad tauta išliktų, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Norint veikti vieningai vardan tautos išlikimo, reikia vienodai suprasti bent kažkokius kertinius dalykus. Kaip mes sakome, kaip sako Mūsų Gretos – reikia būti tame pačiame prasmių lauke. Ir štai mes pasiūlysime jums keletą taisyklių, kurios, mūsų manymu, padėtų išlikti tiek lietuvių tautai, tiek ir bet kuriai kitai.

  1. Išlikime šiandien, kad būtume rytoj.

Deja, šiandien lietuvių tautos ateitis yra gana miglota. Mums gresia emigracijos reiškiniai, imigracijos reiškiniai, vertybių kaita, kuri griauna šeimos institutą, tėvų-vaikų santykius. Visa tai nėra palanki terpė tautos išlikimui. Ir dėl to mes sakome: išlikti šiandien, kad būti rytoj.

  1. Saugokime tautinį santykį 80/20.

Šiandien lietuvių tauta išsivaikšto, mūsų darosi vis mažiau, bet pagausinti Lietuvoje gyvenančių žmonių skaičių nėra jau taip sudėtinga ir imigracijos reiškiniai tam puikiai pasitarnautų. Bet tai jau būtų visiškai kita visuomenė, kuri gyventų Lietuvoje. O šiandien Lietuvoje yra 84% lietuvių, po 6% lenkų ir rusų ir po nedaug procentų kitų tautų žmonių. Mes visi daugmaž čia, nežiūrint visų prieštaravimų, esame apsipratę. Ir jei to santykio – 80/20 – nesaugosime, tai mes gausime tokias problemas, kurios jau bus nebeišsprendžiamos. Pakeitus va štai šitą santykį tarp dabar gyvenančių tautų Lietuvoje, blogai bus ir lietuviams, ir lenkams, ir rusams, ir visiems kitiems, kurie šiandien gyvena Lietuvos žemėje.

  1. Valstybė savo žemėje – Tautos namai.

Tauta be savo žemės – tai kaip šeima be namų. Yra tautų, kurios net neturi savo žemės, bet šiaip jau kiekviena tauta kažkur gyvena. Bet ne kiekviena tauta, kad ir gyvendama savo žemėje, turi valstybingumą. Lietuvių tautai pasisekė, šiandien mes turime ir žemę, ir valstybingumą. Ir dėl to sakome: valstybė savo žemėje – Tautos namai. Ir nereikia manyt, kad tai yra duota amžiams. Pavyzdžiui, Klaipėda, Kaunas ir Vilnius administruojami Lietuvos valstybės tik keliasdešimt metų ir pirmą kartą istorijoje. Tai nėra duota amžiams. Reikės gerokai išminties, kad išsaugoti tai, ką turime šiandiena.

  1. Kieno įstatymai, tas ir šeimininkas.

Kai tauta turi savo valstybę, iškyla valstybės nepriklausomybės klausimas. Toli gražu ne visos valstybės yra nepriklausomos, visiškai nepriklausomų valstybių apskritai yra vienetai pasaulyje, bet siekimas maksimaliai įmanomos nepriklausomybės visada galimas ir mes sakome: kieno įstatymai, tas ir šeimininkas. O valstybės nepriklausomumo vienas iš pagrindinių požymių – tai ir yra teisė leisti savo įstatymus ir šitų įstatymų viršenybė prieš kitų įstatymus.

  1. Nei į Rytus, nei į Vakarus, o čia, dabar, ir visada!

Prieš porą dešimčių metų mes gyvenome situacijoje, kada įstatymų viršenybė buvo kylanti ne iš Lietuvos visuomenės. Paskui buvo laikotarpis, kada mes patys leidom sau įstatymus. Tas truko tik keliolika metų, paskui mes įsijungėme jau į kitą sąjungą ir dabar įstatymų viršenybė jau kyla iš kitos sąjungos centro. Ir dėl to mes sakome: norint, kad įstatymų viršenybė kiltų iš mūsų visuomenės, kad mūsų įstatymai būtų viršesni čia, Lietuvoje, reikia laikytis principo – nei į Rytus, nei į Vakarus, o čia, dabar, ir visada. Daug kas iš jūsų pagalvos, kad tai yra neįmanoma, bet mes žinome Europoje Austrijos pavyzdį. Jeigu jūs sakysit, kad Austrija yra ypatingoj padėty, viduryje Europos, apsupta civilizuotų šalių, tada prisiminkit Suomijos pavyzdį. Tad pavyzdžių yra, kad galima gyventi orientuojantis ir į Rytus, ir į Vakarus, ir į Šiaurę, ir į Pietus, ir išsaugant savo įstatymų prioritetą.

  1. Ar Lietuva Lietuvos piliečių, ar visų norinčių joje gyventi?

Mes visi labai norime vienybės, norime vienybės savo veiksmuose. Bet tokia vienybė yra įmanoma tik tada, jei mes veikiame tame pačiame prasmių lauke. Ar jūs esate to pačio prasmių lauko gyventojai, jūs galite suprasti atsakę į keletą klausimų. Vienas iš jų skamba taip: ar Lietuva Lietuvos piliečių, ar visų norinčių Lietuvoje gyventi?

  1. Ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma tikintysis?

Visi Lietuvoje gyvenantys žmonės turi vienokius arba kitokius religinius įsitikinimus. Kiti neturi jokių religinių įsitikinimų. Ir štai kad veikti vieningai tokioj įvairialypėj tikėjimo erdvėj, mes siūlome tokį klausimą: ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma tikintysis? Jei jūs atsakote, kad pirma esate lietuvis, tai po to galite ginčytis iki svieto pabaigos apie įvairiausias tikėjimo nuostatas, su visa pagarba vieni kitiems, neišeidami iš štai šito lietuviškumo lauko. Jei jūs pirma lietuvis – po to būkit kas tik norit.

  1. Ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma kokios nors partijos narys?

Taip pat kiekvienas Lietuvos gyventojas turi vienokias ar kitokias politines pažiūras, net jeigu pats kartais nekelia to klausimo, bet pašnekėjus paaiškėja, kad jis turi tas pažiūras. Ir dėl to vėl tas pats. Dėl pažiūrų mes galime ginčytis irgi iki begalybės. Ir kad tai netaptų nepagarbos lauku vienas kitam, Mūsų Gretų žmonės ir sako: jūs turite sau atsakyti į klausimą, ar jūs pirma lietuvis, ar pirma kokios nors partijos narys? Jei atsakote, kad jūs pirma lietuvis, tai po to galit ginčytis tarpusavy nors iki pasaulio pabaigos.

  1. Ar Jūs pirma lietuvis, ar pirma europietis?

Šiandien taip pat dažnai skamba tokie dalykai: būkime europiečiai, būkime pasaulio žmonėmis. Bet kaip gražiai tie teiginiai neskambėtų, žmogus pirmiausia visada yra tam tikros visuomeninės grupės narys, vienokio ar kitokio Mes dalis. Ir štai norint suprasti, ar jūs esat mūsų prasmių lauko ir Mūsų Gretų žmogus, kitas klausimas skamba taip: ar jūs pirma lietuvis, ar pirma europietis?

  1. Ar Jūs esat Lietuvos kitatautis, ar kitatautis Lietuvoje?

Lietuvoje gyvena ne tik lietuviai, gyvena ir kitų tautų žmonės ir kyla klausimas, ar kitų tautų žmonės gali būti mūsų prasmių lauko gyventojais ir Mūsų Gretų žmonėmis. Jie gali tai suprast atsakę sau į klausimą: ar jūs esat Lietuvos kitatautis, ar kitatautis Lietuvoje? Čia yra esminis skirtumas. Jei jūs esat tik laikinai užklydęs kitatautis į Lietuvą, o save siejat su kažkokia kita tauta, kita žeme, tai be abejo – jūsų visa esybė ir yra kažkur kitur, jūs atsitiktinis svečias mūsų žemėje. O jei jums Lietuva yra svarbiausia žemė, jei jūs čia gyvenat, jūsų vaikai čia gyvens ir jei jūs pripažįstat, kad Lietuva lietuviams yra vienintelė žemė pasaulyje –  o kitataučiai dažnai turi dideles teritorijas, mūsų čia yra vienintelė pasaulyje teritorija, kurioje mes galime būti šeimininkais – tad jei jūs esate tiesiog Lietuvos kitatautis, jūs be abejo esat Mūsų Gretų žmogus.

  1. Tik iš dviejų – vyro ir moters – gimsta trečias.

Kiekvieną tautą sudaro vyrai ir moterys. Tik iš vyro ir moters santykio gimstantys vaikai garantuoja kiekvienos tautos ateitį ir gyvybingumą. Šiandiena pasaulyje sklando įvairiausi kitokie vėjai, siūlantys kitokius modelius, bet Mūsų Gretų žmonės sako: iš dviejų – vyro ir moters – gimsta trečias. Nes jeigu bus kitaip, tai tada jokia ateitis yra neįmanoma, nes tik šitoks santykis garantuoja gyvybės apskritai išsaugojimą žemėje.

  1. Vaikai yra Tautos tąsa amžinybėje ne tik su teisėmis, bet ir su pareigomis.

Kiekvienoje visuomenėje vyro ir moters santykiai daro lemiamą įtaką apskritai visuomenės sveikatai, bet ne mažiau svarbūs yra tėvų ir vaikų santykiai ir šiandien jie yra taip pat įtakojami įvairiausių keistų vėjų. O juk vaikai yra vienintelė galimybė tautai save projektuoti į amžinybę ir Mūsų Gretų žmonės sako: vaikai yra Tautos tąsa amžinybėje su teisėmis, bet ir su pareigomis.

  1. Kalba – pagrindinė Tautos savimonės sudedamoji.

Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą mes bendraujame vieni su kitais ir bendravimo įrankis, aišku, yra kalba. Todėl mes sakome: kalba – pagrindinė Tautos savimonės sudedamoji. Ir dėl to kalbą reikia visokeriopai puoselėti, gerbti, o kai kada ir pakovoti dėl jos teisių.

  1. Gyvybiškai svarbios ūkio šakos turi priklausyti valstybei.

Kad tauta galėtų apskritai spręsti kokius nors uždavinius, jinai turi turėti ūkį ir, aišku, pageidautina, kad tas ūkis būtų kuo stipresnis ir kuo gausiau aprūpintų įvairiausiomis gėrybėmis tą tautą. Taip pat yra įvairiausios nuomonės pasaulyje, bet Mūsų Gretų žmonės, mūsų prasmių lauko gyventojai sako: gyvybiškai svarbios ūkio šakos turi priklausyti valstybei. Ir tokių dalykų pasaulyje yra. Šiandien yra manoma, kad tik privati nuosavybė turi dominuoti. Bet toli gražu pasaulyje ne visur taip yra ir vėlgi ta pati Skandinavija duoda mums pavyzdžius kitokio ūkio tvarkymosi. Ten nemaža dalis ūkio yra valstybės rankose. Tad mes čia irgi nesame kažkokie ypatingi ir originalūs.

  1. MES svarbiau už AŠ.

Žmogus netampa žmogumi negyvendamas tarp kitų žmonių. Kitaip sakant, norėdamas tapti Aš iš didžiosios raidės, turi gyventi tarp Mes iš didžiosios raidės. Ir turbūt suprantama, kad Aš yra tik dalis to Mes, o dalis negali būti svarbiau už visumą. Dėl to mes sakome: MES yra svarbiau už AŠ. Be abejo, yra būtinas balansas, tas Mes neturi ir nustelbti to Aš. Bet dalis negali būti svarbesnė už visumą.


Taisyklės, kurios buvo išvardintos, arba klausimai, į kuriuos jūs galite atsakyti ir suprasti, ar esat mūsų prasmių lauko gyventojais, ar esat Mūsų Gretų žmonėmis, visiškai nereiškia, jog lietuvių tauta yra kažkuo geresnė už kitas. Bet mes norime pasakyti, kad ji ir nėra blogesnė už kitas tautas. Tiesiog mums atrodo, kad šitų taisyklių laikymasis leidžia tikėtis lietuvių tautos išlikimo, ir tikėtis, kad ir po 100 metų čia bus kalbama lietuviškai, ir kad būsime šeimininkais savo žemėje.

Visa tai, ką jūs iki šiol išgirdote, neatsako jums į įvairiausius moralės, etikos klausimus, neatsako į gėrio-blogio klausimus, nekelia žmogaus santykio su būtimi. Bet tos taisyklės, kurios jau buvo išvardintos, leidžia ir po daugelio metų štai tuos klausimus – gėrio ir blogio, būties, moralės, etikos – gvildenti lietuvių kalba savo žemėje.

Dažnai norėdami surasti geresnių sprendimų savo tautai, mes kuriame įvairiausius planus ir jie dažnai būna arba utopiniai, arba taip sunkiai įgyvendinami, kad jų įgyvendinimą galima numatyti tik labai tolimoj ateityje. O štai tie 15 punktų, išvardinti šitame pokalbyje yra įgyvendinami čia ir dabar. Jūs galite sau atsakyti į klausimus, kurie iškelti, šiandien, čia ir dabar. Todėl visa tai, kas čia skambėjo, yra įgyvendinama, tereikia tik mūsų noro, mūsų valios, nes visa tai yra iš tikrųjų pasiekiama šiandien, čia ir dabar.