Straipsniai


Nėra vieningų Vakarų

Austrijos kancleris Kristianas Kernas (Christian Kern) vakar pareiškė ginsiąs savo šalies poziciją dėl rengiamo Europos Sąjungos ir Kanados prekybos susitarimo, netgi jei dėl to kils konfliktas su kitomis ES valstybėmis.
K.Kerno nuomone, ES ir Kanados prekybos susitarimas kelia tokių pačių abejonių, kaip ir smarkiai kritikuojamas ES laisvosios prekybos susitarimo su JAV projektas. „Bus labai sudėtinga, Austrija pradės naują konfliktą Europos Sąjungoje. Turime daryti viską, kad galios balansas nepersisvertų pasaulinių bendrovių naudai“, – teigė K.Kernas.

Vokietijos ir Prancūzijos ministrai taip pat pareikalavo sustabdyti derybas dėl sutarties su JAV. K.Kernas taip pat prieštarauja sutartyje įtvirtinamai nuostatai, kad bendrovės galėtų užginčyti atskirų šalių vyriausybių sprendimus, jeigu šie trukdytų veiklai.

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

Ta sutartis Europai yra nenaudinga dėl skirtingų sąlygų, kuriomis verslas dirba Europoje ir Amerikoje. Pavyzdžiui, žemės ūkis JAV yra dar labiau finansuojamas nei ES, ką jau kalbėti apie GMO. Galima prisiminti ir daugybę cheminių medžiagų, kurios Europoje yra uždraustos, o Amerikoje leidžiamos ir naudojamos netgi kosmetikos pramonėje. Tačiau pats svarbiausias klausimas šitoje sutartyje – galimybė stambioms tarptautinėms korporacijoms paduoti į teismą atskiras Europos valstybes, jeigu, jų manymu, tos valstybės įstatymai sumažina korporacijų pelną. Iš esmės tų valstybių suverenitetai išnyksta, tuo labiau nėra aišku, kur tie teismai vyks. Žinoma, Europoje yra daug žmonių, kurie supranta visus tuos pavojus, skirtingai nuo mūsų politinio elito, kuris buvo pasiruošęs šitą sutartį priimti be jokių išlygų.

Su šiuo klausimu susiję daugybė dalykų. Pridėkime kad ir „Apple“ mokesčių skandalą Airijoje. Airiai juk jau daugelį metų taiko sumažintus pelno mokesčius įvairioms užsienio kompanijoms, kurios toje šalyje investuoja. Airių ekonominis stebuklas, kuris įvyko prieš keliolika metų, didžia dalimi ir buvo nulemtas tų mokestinių lengvatų, kurias jie taikė, nekreipdami dėmesio į Briuselio prieštaravimą. Kitas dalykas – airiai kreipėsi į JAV gyvenančius savo buvusius tautiečius, kurie yra įvairių korporacijų savininkai ar vadybininkai, kad jie investuotų savo buvusioje tėvynėje.

Apie visas tas mokesčių lengvatas Europoje visi žinojo seniausiai. Bet kodėl jie tik dabar sukruto? Reikia suprasti, kad nėra tų vieningų Vakarų. Lietuvio sąmonėje į sąvoką „Vakarai“ sutelpa ir JAV, ir Europa, nors tarp jų yra didžiuliai skirtumai ir prieštaravimai tiek ES viduje, tiek ir santykiuose su Amerika. Kol buvo galima gyventi į skolą spausdinant pinigus, kol viskas buvo ramu, buvo galima maskuoti šituos nesutarimus gyvenimo gerėjimu. Bet dabar gyvenimo gerėjimas sustojo, prasidėjo atbulinis procesas ir vėl prasidėjo kova už būvį. Taip pradėjo lįsti visi šitie galai – juk sunku patikėti, kad Briuselyje niekas nežinojo, kad „Apple“ ir kiti panašūs nemoka mokesčių.

Bet čia iškyla dar vienas dalykas. Viena vertus, aišku, kad airiai elgėsi neteisingai ES taisyklių atžvilgiu. Iš esmės jie neteisūs ir mūsų atžvilgiu, nes mes laikomės Briuselio taisyklių, o jie nesilaiko, tad investuotojai eina pas juos, o ne pas mus. Vadinasi, jie kartu skriaudžia ir Lietuvą, kaip ES narę. Kita vertus, išeitų taip, kad atskira valstybė Europos Sąjungoje neturi jokių teisių. Ir čia kyla dar vienas prieštaravimas, kuris sprogdina visą ES iš vidaus. Panaši istorija buvo, kai lenkai bandė gelbėti savo Gdansko laivų statyklą ir Lenkija skolinosi pinigus šiam tikslui, tai Briuselis privertė tuos pinigus grąžinti, o laivų statykla patyrė didžiulį ekonominį smūgį. Taigi vyksta nuolatiniai prieštaravimai ES viduje tarp centro nustatytų taisyklių ir atskirų šalių bandymo gelbėtis. Čia galime prisiminti ir graikus, kai jie stojo į euro zoną, kur buvo sufalsifikuoti visi parametrai, – jie nebuvo pasiekę jokių reikalaujamų rodiklių, bet visi tada užsimerkė.

Tiesiog kiekvieną dieną lenda į paviršių gyvenimo ne pagal galimybes faktai ir įvairūs dvejopi standartai.

Ir štai šiame kontekste Europai dar primetama Laisvosios prekybos sutartis. Europiečiai supranta, kad jų sąskaita šitaip bando gelbėtis amerikiečiai ir tokios konkurencijos Europa tiesiog neatlaikys. Panašiai kaip mes, kai stojome į ES, neturėjome nė menkiausių galimybių atlaikyti Vakarų Europos šalių konkurenciją.

respublika.lt


Kas stovi už apkaltos Brazilijos prezidentei?

Praėjus keturioms dienoms nuo olimpiados uždarymo ceremonijos, rugpjūčio 25-ąją, Brazilijoje turėtų būti atversta nuo pareigų nušalintos prezidentės Dilmos Rusef (Dilma Rousseff) apkaltos byla. Planuojama, kad ji bus nagrinėjama penkias dienas, o procesą vainikuos sprendžiamasis balsavimas.
Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

D.Rusef kaltinama ne taip paskirsčiusi biudžeto pinigus. Tačiau, kaip rašo spauda, Brazilijoje tai įprasta praktika, taip buvo daroma ir kitais atvejais. Asmeniškai ji jokios naudos iš to neturėjo. Ir net esmė yra ne ta. Esmė – geopolitinis konfliktas, kuris vyksta globaliu lygiu. Brazilija yra viena iš BRICS šalių. O BRICS šalys yra tas frontas, kuris veikia prieš Jungtinių Amerikos Valstijų dominavimą pasaulyje. Tad natūralu, kad stengiamasi po vieną tas valstybes „išmušinėti“. Kitaip sakant, vyksta konkurencinė kova dėl įtakos pasaulyje.

Kadangi D.Rusef remia BRICS veiklą, tikimasi, kad, atėjus į valdžią proamerikoniškoms jėgoms, Brazilija būtų pašalinta iš BRICS grupės, kaip dėl savo antiamerikoniškų pozicijų buvo pašalintos Venesuela, Argentina, Bolivija, Peru. Beveik visa Pietų ir Lotynų Amerika nusiteikusi antiamerikoniškai, o Jungtinės Valstijos negali sau leisti tokios prabangos palikti šiuos dalykus savieigai.

Tad visi šie politiniai dalykai, apkalta – lokaliniai konfliktai, kurie slepia didžiulius pasaulinius interesus dėl dominavimo ateities gyvenime. Be abejo, kaip ir visur, yra politiniai nesutarimai, pozicija, opozicija, valdžia ir norintieji paimti valdžią, tačiau visa tai smulkmenos, į kurias net neįdomu gilintis. Kur kas įdomiau, kas už viso to stovi.

respublika.lt


Pabėgėliai įsitikinę, kad ES yra pieno upės ir kisieliaus krantai

Italija susirūpinusi, kad į Europą greit gali patekti keli tūkstančiai „Islamo valstybės“ kovotojų. Atsakingos šalies institucijos akcentuoja, jog būtinos dar didesnės saugumo užtikrinimo priemonės.
Rolandas PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

– Kodėl pabėgėliams prastos net Švedijos siūlomos sąlygos? Juk jie bėga nuo karo.

– Nelabai pykime ant atvykusių iš tolimesnių šalių pabėgėlių, kurie Švedijoje negavo to, ko tikėjosi, nes mes šiaip jau nelabai nuo jų skiriamės. Žinoma, dauguma pabėgėlių yra ekonominiai pabėgėliai, einantys paskui savo tam tikrą svajonę, jie įsitikinę, kad ES yra pieno upės ir kisieliaus krantai. Pabėgėliai yra lygiai tokie patys kaip mes, nes mūsų šalies „pabėgėliai“ irgi ekonominiai.

Beje, pas mus dar nebloga situacija, nes jeigu pabėgėlių viltys būtų sudėtos į Baltijos valstybes, šiandien jau gyventume pragare kartu su visais atbėgėliais. Kalbant rimtai, čia yra žmogaus gebėjimo susigaudyti pasaulyje klausimas. Mes ir pabėgėliai iš tolimesnių šalių labai sunkiai susigaudome, kur esame, ko norime ir kaip viskas sutvarkyta. Todėl ir prisikuriama visokių iliuzijų ir paskui tas iliuzijas bėgama.

Tikrųjų karo pabėgėlių visame sraute yra labai nedaug. Natūralu, kad anksčiau ar vėliau susiduri su realybe ir supranti, kad buvai susikūręs tai, ko realiai būti negali. Taigi pabėgėliai yra lygiai tokie patys žmonės, jie nori gyventi geriau, nei galima, jie tikisi, kad kažkur pasaulis yra geresnis nei jų šalyje, kad kažkur yra geresni žmonės, nėra korupcijos, nėra blogų darbdavių. Pasaulis daugmaž panašus, o gyvenimo kokybė priklauso nuo visuomenės gebėjimo, švelniai tariant, uždirbti kitų sąskaita.

– Tačiau tą geresnio gyvenimo svajonę kažkas paskleidė.

– Taip, už tikėjimo įvairiausiomis pasakomis stovi labai gudrūs žmogeliai, tas pats Džordžas Sorošas (George Soros), kurio kaip tik „nulaužtas“ paštas ir paskleisti dokumentai, o iš jų aiškiai matyti, kad Sorošas kišasi į kiekvienos šalies gyvenimą, jo fondai turi labai konkrečius tikslus, tačiau neturi nieko bendra su Europos valstybių ir tautų interesais. Sorošo fondai veikia ir Lietuvoje, ir Lietuvoje pilna Sorošo žmonių, kurie gauna iš jo pinigus ir dirba prieš lietuvių tautos interesus. Be abejo, visada atsiras tokių, kurie iš žmonių kvailumo darys savo biznį ir kurs savo planus. Žvelgiant stambiu mastu, visas pabėgėlių srautas į Europą yra senų senovėje suprojektuotas, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ideologų, kurie visa tai pagrindė, – tai garsusis grafas Kalergis, yra jo knygos.

Atskirų Europos šalių bandymai sustabdyti pabėgėlių srautą mažai ką domina; tarp kitko, kaip tik Korsikoje įvyko didžiulės muštynės su migrantais, matome, kad kasdien daugėja incidentų, bet niekas nieko nesiruošia daryti, nes planas toks. Žinoma, galima sakyti, kad tai nesąmonė ir jokio grafo Kalergio nebuvo, kad nebuvo knygos „Praktinis idealizmas“, tačiau knyga yra ir jo vardo premija yra, ant Europos monetų jo veidas yra ir visi jo jubiliejai ES mastu yra švenčiami. O Kalergis kaip tik ir pagrindė būtinybę sumaišyti Europos gyventojus, kad nebūtų tautų, nebūtų valstybių ir būtų sukurtas didžiulis regionas „naujų“ gyventojų.

– Vokietijos politikai sako, kad pabėgėliai integruosis, o visuomenė mato pabėgėlių vykdomus nusikaltimus, tai žmonės tiki politikų kalbomis?

– Pirmiausia Vokietijos yra dvi: tarp rytų vokiečių ir vakarų vokiečių net praėjus 30 metų abipusis priešiškumas tik sustiprėjo. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje nusiteikimas prieš migrantus yra labai didelis, Vakarų Vokietijoje – jo beveik nėra. Taip kad Vokietijos vieningos nėra. Vakarų vokiečiai turėtų „užlipti sau ant giesmės“, nes šie žmonės gyvena įsivaizduodami, kad jie viską daro teisingiausiai, kad jų ekonomika yra pati geriausia. Multikultūralizmas kažkada buvo paskelbtas kaip ideologinė matrica; dabar jiems tektų pripažinti, kad jie buvo neteisūs, kad viską neteisingai darė, pabėgėliai visai nesiintegruoja ir niekada nesiintegruos bei sukels didžiules problemas. Tačiau ar daug sutikote žmonių, kurie sugeba pripažinti savo klaidas?

respublika.lt


Turkija įvaryta į kampą Vakarų ir JAV

Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) vakar atvyko į Sankt Peterburgą susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Rolandas PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

– Ar bevizio režimo ES negavimas Turkijai yra šios santykių su Rusija šiltėjimo priežastis?

– Priežastys kur kas gilesnės. Turkija įvaryta į kampą Vakarų ir JAV. Ta pati ES dešimtis metų Turkiją vilioja įstojimu į ES. Kitas dalykas – kurdai, kurie užima didelę dalį Turkijos. Kurdai šiuo metu yra didžiausia pasaulyje tauta, neturinti savo valstybės, kurdai gyvena Turkijoje, Sirijoje, Irake, Irane. JAV pradėjo „flirtuoti“ su kurdais, sukeldamos grėsmę Turkijos vientisumui, – tai dar vienas veiksnys. Toliau – JAV palaiko Fetulą Giuleną, remdamos jį, JAV sukūrė paralelinį valstybės valdymo aparatą.

– Kuo skiriasi F.Giuleno islamas ir R.T.Erdogano islamas?

– Jie kitados buvo net bendraminčiai, F.Giulenas sukūrė sąlygiškai pasaulietinį islamą, kurį iš esmės kontroliuoja Vakarai. R.T.Erdoganas norėjo kurti savo suverenų islamą, jis norėjo būti maksimaliai nepriklausomas, kiek tai įmanoma šiame pasaulyje. Taigi susidūrė interesai.

Turkiją bandė įvelti į JAV karą su Kinija ir Rusija. Buvo tikimasi, kad, numušus Rusijos naikintuvą, kils karinis konfliktas tarp Rusijos ir Turkijos. Tuo būtų besidžiaugusios JAV, nes joms reikia maksimalizuoti konfliktų skaičių, ir Europos Sąjungoje taip pat, nes tai yra jų geopolitiniai konkurentai.

Sirijoje, Libijoje, Afganistane, Irake vyko karai, kuriuos sukėlė tos pačios JAV. Ir net Donaldas Trampas (Donald Trump) pasakė, kad tie islamistai, kurie visus gąsdina, sukurti JAV. Dėl viso šio chaoso Turkijoje gyvena milijonai pabėgėlių, juos reikia išlaikyti, tai neprisideda prie šalies stabilumo. Šalia komplekso problemų, kai Turkija nesusirėmė su Rusija, Turkijai organizuojamas karinis perversmas, turkai sako, kad už to slypi JAV.

Taigi Turkijos lyderis įvarytas į kampą: per kurdus yra pavojus jo šalies vientisumui; per islamistus jis veliamas į masinius konfliktus. Taigi Turkijos prezidentas keičia politiką.

– Ir dėl ekonominių dalykų?

– Didelė dalis pinigų ateina iš rusų turistų, o kur dar atominė elektrinė, kurią ten rusai žada statyti; kur dar dujų vamzdis… Turkija šiandien koncentruoja kelių iškart konfliktų tame regione sprendimus – ji daro įtaką konflikto sprendimui Azerbaidžane, Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Šis konfliktas taip pat yra grėsmė Rusijai, nes Turkija ten turi didelę įtaką, ir jei šalis susitars su rusais, konfliktą bus lengviau užgesinti, nei tai vyktų be Turkijos paramos.

Šalia Rusijos ir Turkijos draugysčių įvyko įdomus dalykas – ką tik Iranas, Rusija ir Azerbaidžanas susitarė kasti naują Sueco kanalą, taigi šis regionas gauna išėjimą į Indijos vandenyną ne per Sueco kanalą, o iš Kaspijos jūros į Indijos vandenyną. Atsiranda nauja transporto arterija, o čia yra didžiuliai pinigai. Jei dar Turkija prisidės prie šio darinio, išeis toks „dominuojantis žaidėjas“ šiame regione.

Jeigu Rusija ir Turkija ras sutarimą, gerokai lengviau bus spręsti ir Sirijos konfliktą. Taip pat – kurdų reikalas, Turkija čia turi savo įtaką, kurdai dar suvaidins savo vaidmenį, jais bus žaidžiama; toliau tie patys pabėgėliai, šiandien R.T.Erdoganas gali pabėgėlius „pastimuliuoti“ ir nukreipti dar didesnes jų bangas į ES, o gali taip ir nepasielgti. Dar ne viskas – Turkija turi įtaką Krymo totoriams, nes juos dešimtmečiais finansavo. Per Krymo totorius šiandien JAV bando įpūsti konfliktą, jeigu su rusais bus susitarta, konfliktas bus užgesintas. Ukraina neseniai siejo savo viltis su Turkija, planuoti bendri veiksmai prieš Rusiją, taigi didžiulis laukas problemų. Jei šie du veikėjai (Rusijos ir Turkijos prezidentai – aut. past.) ras sutarimą, bus galima priimti ir daug sprendimų. Taigi šis Turkijos ir Rusijos prezidentų susitikimas yra milžiniškos svarbos.

Šaltinis: respublika.lt


JAV siekia valdyti Pietų Ameriką

Venesuela šiuo metu išgyvena politinę ir ekonominę krizę. Trūksta net pagrindinių maisto produktų – pieno, kiaušinių, duonos, šalyje nuolat vykdomi plėšikavimai, o infliacijos lygis aukščiausias pasaulyje. Opozicija kaltina prezidentą Nikolą Madurą (Nicolas Maduro) ir jo administraciją dėl prasto ekonomikos valdymo, todėl siekiama prezidentą nuversti.
Apie Venesueloje planuojamą prezidento nuvertimą kalbamės su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu PAULAUSKU.

– Jau ir Venesueloje norima nuversti prezidentą, kas čia darosi?
– Pirmiausia Venesuela turi nemažai naftos; kitados Hugas Čavesas (Hugo Chavez), tapęs prezidentu, atėmė iš užsienio naftos eksploatuotojų didžiąją dalį pelno, iki Hugo Čaveso Venesuelai likdavo keli procentai viso naftos pelno, visa kita išvažiuodavo į užsienį. Taigi taip dalis pinigų buvo skirta Venesuelos žmonių gerovei. Žinoma, tokia situacija daug kam nepatiko. Čia prisiminkime įdomų fenomeną – iš užsienio organizuotą Hugo Čaveso „nuėmimą“ iš prezidento pareigų. Dalies kariuomenės pagalba Hugas Čavesas buvo suimtas, tikėtasi, kad jis į valdžią nebegrįš, naktį, daugiausia į sostinės gatves, paprastai tariant, išėjo moterys iš virtuvės su katilais ir dangčiais, miestą užtvindė paprasta liaudis. Karininkai išsigando ir atvežė Hugą Čavesą atgal.
Hugui Čavesui netikėtai mirus, jo paveldėtoju tapo dabartinis Venesuelos prezidentas, jis neturi tokios charizmos, jis nesugeba suvaldyti situacijos. Tačiau čia yra dar svarbesnis dalykas: kaip visa Rytų Europa gyvena ne tik su rusų ir Rusijos baime, bet ir su nuolatiniu „problemų debesiu“, kabančiu virš mūsų (ne tik lietuvių, bet ir visos Rytų Europos), taip Lotynų Amerikoje ir Pietų Amerikoje tokia pati grėsmė yra Jungtinių Valstijų atveju. Ten (Lotynų, Pietų Amerika) žmonės jau gimdami atsineša žinojimą, kad Amerika yra jų priešas. Noriu akcentuoti, kai kalbu apie Rusijos mumyse esančią grėsmę, aš visiškai nekalbu, ar ji teisinga, ar neteisingai suprantama.
Pastaruosius 200 metų šias visas šalis (Lotynų, Pietų Amerikos) Jungtinės Valstijos „tvarkė“ kaip šiltą vilną, organizuodavo perversmus, tų šalių bandymai kaip nors susitvarkyti baigdavosi nesėkmėmis – prezidentų „nuėmimais“, galų gale jų likvidacija. Taigi Jungtinės Valstijos dominuoja nuo tada, kai buvo priimta garsioji Monro doktrina (JAV doktrina, reiškianti, kad abu Amerikos kontinentai yra išskirtinė Amerikos interesų zona). Atsirado milžiniška takoskyra tarp tų valstybių elito, per kurį Jungtinės Valstijos valdė tas tautas. Vadinasi, tik saujelė žmonių gyvena nuostabiai. Laikui bėgant liaudis instinkto lygmeniu pradėjo suvokti, kad visada reikia balsuoti prieš Jungtinių Valstijų statytinius, kitaip tariant, balsuoti už tuos, kurie pasisako prieš Jungtines Valstijas, – tas procesas prasidėjo prieš du tris dešimtmečius. Šis didžiulis regionas pradėjo sprūsti JAV iš rankų, ji tą toleravo, kol viskas buvo neblogai ekonomikoje, tačiau prieš 10-15 metų prasidėjo problemos ekonomikoje, štai tada prireikė viską grąžinti į buvusią padėtį. Prasidėjo JAV siekis grąžinti visą Lotynų ir Pietų Ameriką į savo interesų sferą, – tai ji padarė jau Argentinoje, Čilėje, dabar vyksta procesas Venesueloje.

– Venesuelos vyriausybė išleido naują dekretą, siekiama priverstinai įdarbinti žmones žemės ūkyje. Ar tai protingas sprendimas norint spręsti produktų stygiaus problemą?
– Dabar daroma daug sprendimų, kurie nepadės, net ir šis. Juk buvo bandyta ir maisto kainas reguliuoti valstybiniu lygiu, – suprantama, biznieriai neveža tada tų prekių; bandyta įvesti ir valiutos apribojimus, pasikartosiu, kad jiems tai nepadės. Todėl ir papasakojau šį didįjį kontekstą.

Šaltinis: respublika.lt


Katalonijos parlamentas forsuoja atsiskyrimą nuo Ispanijos

Katalonijos parlamentas, nepaisydamas Konstitucinio teismo veto, forsuoja atsiskyrimą nuo Ispanijos. „Vienašališko atsiskyrimo“ idėją per užvakarykštį balsavimą 72 balsais parėmė valdančiosios separatistinės partijos, 11 parlamentarų buvo prieš.

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

Čia yra amžinas klausimas. Net tarptautinėje teisėje yra ta dilema: egzistuoja teisinė norma apie tautos apsisprendimo teisę ir yra teisinė norma apie sienų neliečiamumą. Taigi net tarptautinėje teisėje sugyvena dvi viena kitai prieštaraujančios nuostatos ir, priklausomai nuo politinių aplinkybių, vienos šalys ką nors remia arba neremia. Tiesos mes čia niekada nerasime. Juolab kad pati teisinė norma niekada savaime neveikia, o veikia tik politinė valia, kuri gali tų normų laikytis arba nesilaikyti, arba gali pasirinkti, kurios normos laikytis… Taigi ši problema yra neišsprendžiama. Viskas priklausys nuo aplinkybių, o ypač nuo pačių katalonų ryžto.

Bet čia yra dar vienas aspektas. Europos Sąjunga, norėdama išlikti kaip bendras projektas, daro tokį žingsnį kaip Europos regionalizacija. Jau net yra nubraižyti žemėlapiai. O kam šito reikia? Pastatykime save į Briuselio komisarų padėtį. Tos senos istorinės valstybės labai sunkiai pasiduoda Briuselio valiai, o suskaldžius jas į tokius regionus yra kur kas didesnė tikimybė išlaikyti šitą projektą, nes regionai kontaktuoja su Briuseliu tiesiogiai, apeidami savo šalių sostines. Toks yra planas. O štai Vilnius, Varšuva ar Madridas jau bus antrinis dalykas… Jeigu būčiau ES projekto šalininkas, aš daryčiau lygiai tą patį. Bet būdamas Ispanijos valstybės šalininkas, aš priešinčiausi. Taigi gyvenimas visada yra toks, jame niekada nebūna vienos tiesos.

Žmonės dažnai sako: „tiesos, duokit tiesos“. O kai paklausi, kokios tiesos jie nori, niekas nežino, ką atsakyti. Nes tų tiesų yra daugybė. Ar katalonai turi savo tiesą? Turi. Tai yra sena tauta, su sava istorija, kalba, kadaise viduramžiais prijungta prie Ispanijos… Bet Ispanijos valstybė turi savo tiesą. Ir toks tiesų susidūrimas yra kasdienis dalykas. Tas pats vyksta ir visos Europos Sąjungos mastu: yra tiesa tų, kurie nori išsaugoti šitą projektą ir kurie mums labai gražiai kalbės, kad jeigu mes visi gyvensime vienoje didelėje teritorijoje, be sienų ir tautinių skirtumų, tai niekada nekils karai… Čia juk yra tiesos. Bet tokiu atveju bus ignoruojama tokios valstybės kaip Lietuva tiesa arba lietuvių Tautos tiesa. Nes jeigu mes norime išlikti kaip Tauta, turinti savo valstybingumą, tai mūsų tiesa prieštarauja to projekto šalininkų tiesai. Ir visada reikės rinktis. Todėl dažnai klausiu: ar yra per didelė kaina už buvimą ES? Tada kai kurie man sako, kad aš dirbu Maskvai. Ir jie taip pat turi savo tiesą, nes jie taip primityviai konstruoja savo pasaulį. Tai yra amžina priešybių kova, nes toks ir yra gyvenimas.

Šaltinis: www.respublika.lt


Popiežius susitinka su pasaulio jaunimu

Pietų Lenkijos Krokuvos mieste užvakar prasidėjo katalikų Pasaulio jaunimo dienos. Į tarptautinį susitikimą, kuris truks iki sekmadienio, laukiama atvykstant iki 2 mln. žmonių.

2016 m. vykstančių 31-ųjų Pasaulio jaunimo dienų Krokuvoje tema – „Palaiminti gailestingieji, nes jie sulauks gailestingumo“.

Vakar į Lenkiją atvyko popiežius Pranciškus. Katalikų bažnyčios vadovas sekmadienį aukos baigiamąsias mišias.

Po išpuolių, pastaruoju metu drebinusių kelias Europos šalis, renginio metu imtasi griežtų saugumo priemonių. Lenkų policija prieš Pasaulio jaunimo dienas sulaikė 48 metų irakietį, įtariamą planavus išpuolį. Jis lankėsi Krokuvoje ir Lodzėje. Pas vyrą rasta užrašų, iš kurių galima daryti išvadą, kad „jis planavo surengti teroro aktą Lodzėje“. Todėl renginio dienomis saugumu rūpinsis 20 tūkst. policininkų ir tūkstančiai kitų saugumo pajėgų atstovų.

Pasaulio jaunimo dienos gimė šv.popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva. 1984 metais popiežius pakvietė jaunus žmones iš viso pasaulio švęsti Verbų sekmadienį Romoje, Šv.Petro aikštėje. Susitikimas sulaukė didelio pasisekimo – susirinko daugiau kaip 300 tūkst. jaunų žmonių. Daugiau nei 250 tūkst. jaunuolių atsiliepė į popiežiaus kvietimą ir atvyko į Romą 1985 m. Verbų sekmadienį. Po savaitės popiežius paskelbė Pasaulio jaunimo dienas reguliariu renginiu.

Pasaulio jaunimo dienos švenčiamos kasmet Verbų sekmadienį, o kas treji metai rengiami didieji pasauliniai jaunimo susitikimai kurioje nors pasaulio dalyje. Praeitas buvo surengtas 2013 m. vasarą Brazilijos Rio de Žaneiro mieste.

Pasaulio jaunimo dienoms Lenkija ruošiasi nuo 2013-ųjų liepos, kai popiežius Pranciškus paskelbė kito susitikimo su jaunimu vietą. Krokuvą jis pasirinko dėl šio miesto labai stipraus ryšio su lenku, šventuoju Jonu Pauliumi II. Norinčiųjų dalyvauti šių metų susitikime su popiežiumi registravimas vyksta jau keli mėnesiai.

Organizatoriai praneša, kad tai didžiulis iššūkis Lenkijos vyriausybei. Lenkijos valdžios institucijos sudarė specialią grupę, kuri bus atsakinga už didžiausio 2016-aisiais viso pasaulio jaunimo susitikimo organizavimą. Šiai grupei vadovauja ministrė Beata Kempa iš Ministrų tarybos pirmininko kanceliarijos. Gruodžio pradžioje buvo paskirtas ir vyriausybės įgaliotinis Pasaulio jaunimo dienų organizavimo klausimams – Pavelas Majevskis (Pawel Majewski). O Užsienio reikalų ministerijoje įkurta grupė 2016-ųjų Pasaulio jaunimo dienų Krokuvoje organizavimo paramos klausimams. Šių grupių veiklą koordinuoja pagrindinis Pasaulio jaunimo dienų organizatorius – Krokuvos arkivyskupija.

Pasaulio jaunimo dienų organizatorių manymu, pagrindinėse iškilmėse Krokuvoje ir priemiesčiuose gali dalyvauti apie 2 mln. tikinčiųjų. Jaunimo dienų organizacinis komitetas palaiko nuolatinį ryšį daugiau nei su 110 visų kontinentų šalių episkopatais.

„Vakaro žinios“ pakalbino Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarą, politikos apžvalgininką Rolandą Paulauską.

– Popiežiaus Pranciškaus pozicijos, ypač vadinamųjų pabėgėlių klausimais, gerokai skiriasi nuo Lenkijos valstybės požiūrio. Ar tie du milijonai žmonių, kurie Krokuvoje susirinko į Pasaulio jaunimo dienas, priims popiežiaus požiūrį, ypač po pastarųjų savaičių teroro aktų Europoje?

– Čia reikėtų pradėti nuo, kaip ir kodėl šitas naujasis popiežius apskritai atsirado. Tai, kad pasitraukė vokietis Jozefas Aloizas Racingeris (Joseph Alois Ratzinger), iš esmės yra beprecedentis atvejis žmonijos istorijoje – toks reiškinys tik vieną kartą yra buvęs gilioje istorijos praeityje… Nes pati popiežiaus misija arba tarnystė jokio pasitraukimo nenumato – jis yra renkamas tarnauti bei kentėti, jeigu reikia, taip, kaip ir Kristus kad kentėjo… Taigi, popiežiai net turėdami negalią ar ligų negali pasitraukti, kaip antai buvo Jono Pauliaus II atveju, turi nešti savo kryžių iki pabaigos. Todėl jeigu mes atsakytume į klausimą, kokios jėgos privertė J.A.Racingerį atsistatydinti, tuomet lengviau suprastume, ką daro tas naujasis popiežius Lenkijoje…

– …kuri išlieka konservatyvia katalikiška šalimi, skirtingai nuo naujojo Vatikano kurso?

– Būtent. Juk Lenkija šiandien Europoje yra bene vienintelė šalis, kuri atstovauja, drįsčiau pasakyti, tikrajai katalikybei. Lenkiškoji katalikybė šiandieną susiduria arba eina į konfliktą su šio naujojo popiežiaus siūlomais pakeitimais, susijusiais su pačia krikščionybės esme. Matyt, galime daryti prielaidą, kad šis naujasis popiežius, atstovaujantis naujiesiems vėjams krikščionybėje, atvažiuoja į senosios tradicinės katalikybės vis dar veikiamą visuomenę ir čia greičiausiai bandys ją stumti „modernėjimo“ keliu… Tokios peršasi išvados.

– Bet grįžkime prie popiežiaus Pranciškaus kalbų apie tuos „pabėgėlius“, kuriuos esą reikia užjausti, globoti ir priimti. O kodėl jis nevažiuoja į kolonijines valstybes ir ten neaiškina, kad jie baigtų nuolatinius karus, kad jie liautųsi melžti buvusias savo kolonijas, kasti ten deimantus ir pumpuoti naftą?.. Juk visa tai tik didina pabėgėlių skaičių?

– Pirmiausia tegul jie baigia visus bombarduoti ir visur įvedinėti „demokratiją“… Todėl jis važiuoja į Lenkiją, kuri, būdama didelė valstybė Europoje tiek savo teritorija, tiek ir gyventojų skaičiumi, užėmusi tradicijų išsaugojimo pozicijas, yra labai nepatogi pasauliniams globalizacijos šalininkams. Lenkija laikosi tradicinio požiūrio į daugelį vertybių, kurias šiandieną tiek Europos Sąjunga, tiek ir naujasis popiežius keičia. Ko jam važiuoti pas tuos kolonistus? Juk ten jo niekas neklausys. Pažiūrėkime į vykstančius reiškinius plačiau: štai Europoje eilinis „pabėgėlis“ ką nors užmušė, papjovė ar susprogdino – ir štai mes visi dejuojame, piktinamės, apgailestaujame, galbūt meldžiamės… O tuo metu kiekvieną dieną Sirijoje, Afganistane, Libijoje, Irake žūsta šimtai žmonių, ir negirdėti nė vieno, kuris dėl jų sakytų „Je suis…“. Niekas kažkodėl neskuba sakyti: „Aš esu Achmedas iš Afganistano“. Kokia vyrauja dviveidystė mūsų europietiškoje visuomenėje: mes kalbame apie „žmogaus teises“, deklaruojame humanistines idėjas, bet dėl vieno europiečio mes verkiame, o tūkstančių kasdien nužudomų irakiečių net nepastebime…

– Savi marškiniai visada arčiau kūno, todėl daugiausia rūpinamės savo civilizacijos reikalais?

– Na, taip, dėl to ir tas popiežius ten nevažiuoja ir nekalba apie tikrąsias problemas… Pasakysiu paprasčiau: jeigu kalbėtume apie krikščionybę, tai pas mus yra visiškai nežinomi dalykai, bet pačios krikščionybės dogmatikoje, ideologijoje vyksta fundamentalūs pasikeitimai teorijos lygmenyje. Čia dabar nenoriu gilintis, juolab tai mažai kam įdomu, tik konstatuoju faktą, kad vyksta grandioziniai pokyčiai, kurių eiliniai katalikai tiesiog nežino. Katalikybė, kaip ir kiekviena įtakinga visuomeninė jėga, reikalinga kaip instrumentas pasauliui keisti, jam kreipti tam tikra vaga ir dėl to šis popiežius atvažiuoja į Lenkiją, ir dėl to popiežius yra kitas, o ne tas, kuris neseniai buvo ir apie kurį mes šiandien nieko nežinome, kaip nežinome ir kodėl jis atsistatydino. O popiežiaus atsistatydinimo faktas negali būti šiaip nukritęs iš dangaus ir net negali priklausyti nuo to popiežiaus valios – net jeigu tai buvo liga, kaip mums aiškinama, jis su ta liga turi toliau tarnauti ir eiti iki pabaigos, čia yra visa krikščionybės esmė.

– Ar reziumuodami galime teigti, kad naujasis popiežius tėra globalizacijos ar „modernizacijos“ įrankis milžiniškame šio reiškinio procese?

– Šis popiežiaus vizitas į Lenkiją tik dar kartą parodo, kad vyksta grandioziniai pasikeitimai pasaulyje, taip pat vyksta didžiulė kova vertybių lauke ir šiandieną krikščionybė, deja, yra vienas iš šios kovos įrankių, bandant pakeisti tradicines nusistovėjusias ir laiko patikrintas vertybes. O kas čia ko siekia ir kas čia nori laimėti – galima svarstyti. Vienas dalykas: šiandieną pasaulyje žmonių yra per daug, kad jie galėtų gyventi tokiame civilizacijos lygmenyje, kaip gyvena tas auksinis milijardas. Auksinis milijardas taip gali gyventi tik dėl to, kad yra išnaudojami likę šeši milijardai, tačiau jau šiandieną ir tas auksinis milijardas negali taip paprastai gyventi tų kitų sąskaita, nes atsirado protestas, kuris išsilieja įvairiausiomis formomis. Dėl to šiame pasaulyje teks kažką iš esmės daryti…

Šaltinis: www.respublika.lt


Ar meilė amerikiečiui yra tikra, ar iš išskaičiavimo?

Respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trampas (Donald Trump) vakar pareiškė nesąs tikras, kad Rusijos agresijos atveju skubėtų į pagalbą Baltijos šalims.

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

Amerikiečiai sako, kad dar pagalvos, ar ginti Lietuvą, o štai mūsų prezidentė atsako: „O mes vis tiek jumis pasitikime.“ Pirmoji analogija, kuri man šauna į galvą, tai – įsimylėjusi mergaitė, kurios meilės objektas visiems aplinkiniams yra aiškus, išskyrus ją pačią. Sutikime, gyvenime tai gana paplitęs reiškinys, tačiau kol ji yra veikiama savo meilės jausmų, tu jai nieko neįrodysi… Bet čia tik viena pusė.

Tačiau yra ir kita pusė. Mes žinome JAV galimybes tiek pasiklausyti įvairių valstybių pareigūnų, tiek gebėjimus surinkti kompromituojančią medžiagą prieš tuos pareigūnus. Vadinasi, galime daryti prielaidą, kad reikalui esant jie tą kompromatą gali panaudoti.

Bet yra trečias dalykas. Seniausiai žinoma, kad po visų šitų revoliucijų Rytų Europoje amerikiečiai sukaupė didelę dalį buvusio elito bylų. Pavyzdžiui, prie Jelcino buvo toks vidaus reikalų ministras Bakatinas, kuris tiesiog atidavė amerikiečiams įvairiausių specialiųjų bylų archyvus. Jis tai padarė aklai pasitikėdamas amerikiečiais ir jų „demokratija“, pasakė jiems net, kur JAV ambasadoje įmontuota klausymosi įranga. O dabar kiekvienas tegul sau pagalvoja toliau: ar meilė amerikiečiui yra tikra, ar iš išskaičiavimo?

Šaltinis: www.respublika.lt


Karinis perversmas Turkijoje numalšintas. Kas toliau?

Turkijos kariuomenei penktadienį nepavyko nuversti valdžią. Šalis gali kiek atsikvėpti. Vakar Turkijos policijos daliniai surengė specialią operaciją šalies karinių jūrų pajėgų vadovybės štabe Kodžaelio provincijos Gioldžiuko mieste, valymai vyksta ir kitose jėgos struktūrose.
Turkijos įvykius specialiai „Vakaro žinioms“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Viena populiariausių dabar sklandančių versijų, esą Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas specialiai suorganizavo perversmo imitaciją, kad galėtų galutinai sutelkti visus valdžios svertus savo rankose. Ar ši versija jums atrodo tikėtina?

– Šios versijos naudai pirmiausia kalba labai nevykęs perversmo organizavimas. Kai suimta tokia galybė žmonių, man labai sunku patikėti, kad R.T.Erdoganas nieko apie perversmą nežinojo… Galbūt kai kurie iš perversmininkų galėjo nežinoti perversmo plano detalių, tačiau tarp suimtųjų yra generalitetas bei kiti aukštieji karininkų sluoksniai, kurie buvo tiesioginiai vykdytojai. O kai apie perversmą žino šitiek žmonių, niekaip negaliu patikėti, kad nieko nežinojo R.T.Erdoganui ištikimos spec. tarnybos. Tada peršasi versija, kad jis viską žinojo, tačiau apsimetė, kad nežino, leido tam perversmui prasidėti, o dabar tvarko savo reikalus.

– Kitaip sakant, ne pats R.T.Erdoganas organizavo, o tik žinojo, kad tai įvyks, ir tinkamai pasiruošė?

– Man peršasi tokia išvada. Bet čia reikia žinoti keletą svarbių dalykų. Dabartinė Turkija yra garsiojo Atatiurko kūrinys. Atatiurkas pirmiausia kūrė pasaulietinę europietišką Turkiją. Tačiau XX a. antroje pusėje iš pačios Turkijos visuomenės vidaus pradėjo kilti politiniai lyderiai, kurie atatiurkiškąją Turkiją nusprendė kreipti į islamiškąją pusę. Tą pasaulietinę Atatiurko Turkiją ir toliau norėtų puoselėti kariuomenė, ant kurios ir buvo pastatytas valstybės pagrindas. Be to, šiuolaikinė Turkijos kariuomenė didžiąja dalimi yra amerikietiškas produktas, nes visi aukštieji karininkai, ypač generalitetas, yra baigę mokslus JAV. Taigi tai yra proamerikietiška pasaulietiška kariuomenė. Čia galima pridėti, kad Turkija yra NATO narė, kad ten yra didelė amerikiečių karinė bazė, iš kurios JAV vykdo įvairias operacijas visame regione, todėl suprantama, kad JAV interesas yra turėti šitą bazę. Skaityti toliau…


Ko galime pasimokyti iš britų?

„Vakaro žinios“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu Paulausku.

– Sprendžiant iš ponios T.Mei pasisakymų, ji vėl ketina derėtis su Briuseliu dėl britams palankiausių bendradarbiavimo su ES sąlygų. Įdomu, kokių dar išskirtinių sąlygų siekiama, jeigu Deividas Kameronas (David Cameron) jau viską, kas įmanoma, išsiderėjo?

– Na, taip. Kiek suprantu, tiek Europos Sąjungoje, tiek ir pačioje Anglijoje šiandien jaučiamas tam tikras sutrikimas. Tačiau ryškėja dvi pagrindinės kryptys: vieni nori kuo greičiau baigti šitą „Brexit“ reikalą, t.y. tiek anglai, tiek ES struktūrose pasisakoma už tai, kad britai išeitų kuo greičiau, o kita grupė žmonių vis dar nori ieškoti kompromiso ir bando ieškoti, kaip tą Angliją išlaikyti Bendrijoje. Šiandieną pasakyti, kurie interesai nusvers, matyt, negali nei patys anglai, nei europiečiai… Iš čia ir blaškymasis, ir skirtingi, net vienas kitam prieštaraujantys pareiškimai. Štai neseniai paaiškėjo faktas, kad net Borisas Džonsonas (Boris Johnson), kuris buvo pasitraukimo iš ES pagrindinis veikėjas ir veidas, prieš prasidedant pačiam procesui, buvo parašęs du straipsnius: vieną už pasitraukimą, o kitą – „prieš“. Ir iki pat paskutinės dienos nežinojo, kurį iš jų paskelbti, o kai vis dėlto paskelbė straipsnį už pasitraukimą, tai buvo didelė staigmena D.Kameronui, nes jie yra bendramoksliai ir vienos grupuotės žmonės, tad D.Kameronas ant jo smarkiai supyko. Tai tik darkart įrodo, kad ir pats britų elitas nėra iki galo apsisprendęs.

– Ir štai tokiame kontekste šią savaitę gana garsiai nuskambėjo grupės britų teisininkų pareiškimas, esą tas referendumas yra tik „patariamasis“, o jo rezultatus turi patvirtinti ar atmesti Jungtinės Karalystės parlamentas.

– Taip, tai yra lygiai to paties proceso išraiška. Tie žmonės, kurie vis dėlto norėtų likti ES, ieško įvairiausių kabliukų, kaip galima užsikabinti už šios idėjos. Todėl jie teigia, kad šis referendumas yra patariamasis, kad reikia patvirtinti parlamente… Taip dažniausiai ir būna. Visada galima teisinėje erdvėje rasti įvairiausių niuansų, kad pateisintum savo siekius. Advokatas tam ir yra advokatas, kad galėtų sakyti ir netgi įrodyti, kad balta yra juoda, arba atvirkščiai.

Na, o viską nulems tai, kokia dalis britų elito pasisakys už visiškai kitą geopolitinį vektorių. O kalbant apie šį elitą, dabar vyrauja dvi kryptys. Vieni nori likti su JAV ir ES, o kiti orientuojasi jau į visai kitus vandenis, pirmiausia į Kiniją. Tie, kurie skaičiuoja, kad vykstančiame geopolitiniame konflikte nugalėtojas bus Kinija, daro strateginį sprendimą ir atsiriboja nuo ES, kuri vis labiau grimzta į ekonominės krizės liūną, veliasi į galimą konfliktą su Rusija ir t.t. Tie elito atstovai, kurie varto milijardus ir skaičiuoja, kad nugalėti čia gali ne Jungtinės Valstijos, ir daro tokius sprendimus.

Skaitykite toliau


Amerikiečiams mūsų saugumas nerūpi

Svarbiausius šios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šiandien Varšuvoje prasideda NATO viršūnių susitikimas, kuris jau iš anksto vadinamas istoriniu. Kokių reikšmingų istorinių sprendimų čia galima tikėtis? Ar galime konstatuoti, kad po šio renginio tikrai sustiprės ir mūsų saugumas?

– Kad susitikimas bus istorinis, tai faktas. Jis bus istorinis ta prasme, kad greičiausiai bus patvirtintas nuolatinių NATO grupuočių buvimas Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Įvykis tikrai istorinis, nes iki šiol tokių dalykų nebuvo. Kitas klausimas, ar tai sustiprins mūsų saugumą, ar susilpnins. Čia galiu atsakyti aiškia formule: mes esame didžiulio geopolitinio konflikto zonoje, o tas konfliktas vyksta tarp dviejų didelių pasaulio interesų. Vienoje pusėje yra Jungtinės Valstijos ir dalis Europos, o kitoje pusėje – Kinija ir Rusija. Mes aiškiai užimame vienos iš konfliktų pusės pozicijas ir kartu tampame konflikto šalimi. Šis konfliktas turi didelę tikimybę pavirsti „karštu“ konfliktu, ir duok Dieve, kad jis nepavirstų branduoliniu konfliktu. Bet eikime toliau: jeigu yra konfliktas, tai neišvengiamai bus ir jo nugalėtojas. Vadinasi, šio konflikto nugalėtojas ir spręs pralaimėjusios pusės reikalus, taip pat ir tos pusės valstybingumo reikalus. Ir štai čia jau prasideda didžiulės diskusijos, kas potencialiai gali būti nugalėtojas ir ar tai išeis į naudą Lietuvai, ar ne. Diskusijos motyvai priklauso nuo pasaulio matymo, nuo disponuojamos informacijos kiekio ir kokybės. Mano supratimu, didesnis Lietuvos saugumas būtų tada, jeigu mes neįsiveltume į šitą konfliktą. Tai yra ne mūsų konfliktas, ne mūsų žaidimas. Tai konfliktas tarp milžiniškų galybių, finansinių ir ekonominių interesų. Tiek Baltijos valstybės, tiek Lenkija yra tik pėstininkai šitame žaidime. Todėl geriau mums nebūti tuo pėstininku ir stovėti greta šios šachmatų lentos, o tai mums suteiktų didesnę garantiją išlaikyti patį valstybingumą. Nes mes čia įsivaizduojame, kad būtinai nugalės tie, kurie susirinko Varšuvoje. O jeigu laimėtojas bus kita pusė? Tai jis ir spręs mūsų valstybingumo reikalus.

Skaityti toliau


Ko Lietuvai reikėtų pasimokyti iš Slovakijos?

Nuo vakar pusę metų Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaus Slovakija, kadenciją perėmusi iš Nyderlandų. Kadangi Slovakija yra viena aktyviausių ES valstybių, ginančių savo interesus ir trukdančių federalizuoti Europą, klausėme eksperto, ar tai nepaskatins ir Lietuvos prisijungti prie savo interesus aktyviai ginančių šalių sąjungos.

Dėl Jungtinėje Karalystėje įvykusio referendumo sukelto netikrumo Bratislava savo pirmininkavimo prioritetus patvirtino vos dieną prieš liepos 1-ąją, tarp jų – tolesnis ES energetinės sąjungos ir bendros skaitmeninės rinkos kūrimas, didesnis Bendrijos įsitraukimas į tarptautinius reikalus, ES ekonominio augimo iniciatyvų skatinimas, migracijos ir prieglobsčio suteikimo sistemos reformos. Darbotvarkėje neabejotinai dominuos Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES ir vidaus saugumo klausimai.

Slovakijos pareigūnai ne kartą akcentavo, kad šalis sieks efektyvinti ES išorės sienų apsaugą ir pagreitinti prieglobsčio prašytojų statusą negavusių migrantų deportaciją. Griežta Slovakijos premjero Roberto Fiko (Robert Fico) pozicija dėl imigrantų ir musulmonų ne kartą sulaukė Briuselio reakcijos, ypač daug kritikos R.Fikas sulaukė dėl teiginių, kad islamui ir musulmonų imigrantams nėra vietos Slovakijoje.

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras politikos apžvalgininkas:

Višegrado šalys labiausiai priešinasi prievartinei migracijai ir po britų pasitraukimo iš ES faktiškai yra didžiausias Europos federalizacijos stabdys. Slovakams pradėjus pirmininkauti, protinga būtų ir Lietuvai prisijungti prie lenkų, slovakų, čekų bei vengrų ir kartu ginti savo interesus. Bet tai yra politinės valios klausimas, o kartu reikia turėti savo interesus ir tokį patį supratimą, kaip Višegrado šalys. Čekai kitados nepriėmė priešraketinės gynybos skydo, nes tam pasipriešino patys žmonės, vengrų premjeras Viktoras Orbanas apskritai Briuseliui yra rakštis vienoje vietoje, lenkų naujoji valdžia padarė sau reikalingas reformas, o mums juk nieko nereikia… Prisiminkime vienos populiariausių partijų kelias moteriškes, kurios su plakatais čia kvietė „pabėgėlius“. Jeigu už tokius veikėjus ir toliau bus balsuojama, tai ir turėsime atitinkamą rezultatą.

Bet grįžkime prie Višegrado valstybių politikos. Didžiausią paniką jos Briuseliui sukėlė tada, kai apmokestino bankus. Mūsų politikai numirtų iš baimės vien tik pagalvoję apie tokią galimybę… O štai lenkai su vengrais išdrįso apmokestinti bankų apyvartą. Nes tiek bankai, tiek užsienietiškos ar vietos prekybos sistemos sugeba padaryti tokius sandorius, kad iš esmės nelieka iš ko rinkti pelno mokesčio. Dėl to jie ir apmokestino apyvartos mokesčiu, o apyvartą labai lengva atsekti ir jos nepaslėpsi. Tas mokestis nedidelis, bet jie iš bankų surenkamus pinigus panaudos mokėdami kiekvienai šeimai už vaikus. O štai mūsiškiai fantastai vienas per kitą žada didesnius atlyginimus ir pensijas, bet niekada nesako, iš kur paims pinigus, skleisdami kliedesius apie vis ateinančius užsienio investuotojus, kurie mums čia kurs darbo vietas. Aš visada klausiu: o kodėl tie „investuotojai“ per šitiek metų taip ir neatėjo? Atsakymo, žinoma, nėra, bet kartu tai ir yra geriausias atsakymas, kurį mūsų žmonės turi žinoti…

Šaltinis: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/ko_lietuvai_reiketu_pasimokyti_is_slovakijos/


Spartinamas supervalstybės kūrimas

Jungtinė Karalystė (JK) turi kuo greičiau pranešti apie ketinimą išstoti iš ES, kad būtų galima pradėti derybas dėl išstojimo proceso. Nesudarius susitarimo dėl išstojimo, negali būti nuspręsta dėl naujų ES ir JK santykių. Tai teigiama vakar Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje, kurioje taip pat pripažįstamas poreikis reformuoti ES. O galimus tokios „reformos“ apmatus jau paskelbė Lenkija, publikuodama 9 puslapių vokiečių ir prancūzų pasirašytą dokumentą, kuriame numatyta ES paversti supervalstybe.

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras politikos apžvalgininkas:

Mes ne vieną kartą kalbėdami apie ES projekto ateitį sakydavome, kad arba ES tampa valstybe su vienu biudžetu, su viena kariuomene, su viena įstatymų baze, su sienų kontrole ir t.t., arba ji subyra, nes ten susirinkę labai skirtingi subjektai ir kiekvienas temps paklodę į savo pusę. Taigi štai po anglų pasitraukimo iš ES vokiečiai su prancūzais tiesiog paspartina tos supervalstybės kūrimą. Ir čia reikia konstatuoti, kad, žiūrint iš jų pozicijų, jie elgiasi visiškai teisingai. Tie, kurie nori išsaugoti ES projektą, šitaip ir turi elgtis. Jeigu mudu būtume šio projekto šalininkai, turėtume daryti lygiai tą patį.

Bet čia iškyla klausimas: ar to reikia mums? Ar mes turime galutinai atsisakyti savo valstybingumo, kad visus klausimus už mus spręstų vokiečiai su prancūzais? Aš labai abejoju, kad šito nori lenkai, vengrai, čekai, austrai ar net italai. Mes visada savo pokalbiuose klausdavome: ar yra per didelė kaina už buvimą ES? Tai štai vokiečiai to paties dabar paklaus vėl, ir jeigu mes sakysime, kad nėra per didelės kainos, tuomet sutiksime su viskuo, ką vokiečiai mums pasakys. Lietuvoje, be abejo, bus žmonių, kurie su tuo sutiks ir dar primokės. Tačiau pas mus yra ir kitų žmonių, kuriems per didelė tokio buvimo ES kaina, o juk ES byra mūsų akyse. Vėl Lietuvoje susidursime didžiuliame ginče, bandydami suprasti, kaip mums elgtis. Tik gerai būtų, kad tas ginčas būtų kuo mandagesnis, kuo racionalesnis, o ne būtų šūkaujama tik emocijų lygiu, kaip būna paprastai.

Štai šiandien Europarlamentas nurodė kuo greičiau išmesti britus iš ES. Žinoma, tai iš dalies yra kitų norinčiųjų rengti tokius referendumus gąsdinimas, tačiau vėlgi – toks jų gąsdinimas suprantamas, jeigu jie ketina išsaugoti savo ES projektą. Kuo toliau, tuo griežčiau bus žiūrima į bet kokius referendumus, bet kokias piliečių iniciatyvas. Nors ir be to nebuvo žiūrima labai palankiai.

Šaltinis: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/spartinamas_supervalstybes_kurimas/


Spekuliantas Dž.Sorošas jau trina rankomis

Spekuliantas Džordžas Sorošas (George Soros) jau nuo metų pradžios kalba apie naują krizę, o šį mėnesį jis vėl grįžo prie seno savo užsiėmimo ir puolė supirkinėti auksą bei aukso kasyklų akcijas. Ką visa tai reiškia? – klausėme Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, politikos apžvalgininko Rolando Paulausko.

– Ar gali būti, kad Dž.Sorošas šįkart neblefuoja sakydamas, jog pasaulis vėl atsidūrė ant naujos krizės slenksčio? Jeigu tai tiesa, tai kokie šios naujos krizės požymiai?

– Kalbant juokais galima pasakyti, kad Dž.Sorošas pagaliau išgirdo, ką mes „Respublikos“ leidiniuose kalbame ne vienus metus… Krizės pagrindinis požymis yra tas, kad visa Vakarų civilizacija, tiek JAV, tiek ES, tiek ir Lietuva, gyvena ne pagal išgales. Tai reiškia, kad išleidžia daugiau, negu uždirba, valstybių ir gyventojų skolos vis auga, pinigų į rinką yra išmesta galybė… Šiuo metu Europos centrinis bankas emituoja po 80 milijardų eurų kas mėnesį, tačiau ekonomikos sukimosi mechanizmų paleisti vis nepavyksta. O nepavyksta jų paleisti, nes tam trukdo milžiniška skolų našta, tiek įmonių, tiek savivaldybių, tiek valstybių, tiek ir eilinių žmonių. O toks gyvenimas skolon visada turi savo pabaigą.

– Tai galbūt dėl to jis kaip tik šį mėnesį puolė supirkinėti auksą ir aukso kasyklų akcijas? Vis dėlto auksas jam atrodo patikimesnis dalykas negu popieriniai vertybiniai popieriai?

– Tai dar vienas krizės požymis. Pavyzdžiui, JAV dabar nespėjama štampuoti sidabrinių monetų, nes jas masiškai supirkinėja žmonės. O tai reiškia, kad daugelis žmonių jaučia, jog kažkas yra ne taip, nepaisydami visų raminimų, ir stengiasi apsaugoti savo santaupų perkamąją galią, turėti kažkokias atsargas ateičiai, t.y. ieško įvairių vertybių. O auksas, kad ir ką apie jį kas bešnekėtų, tūkstančius metų buvo ta vertybė, kuri leisdavo išsaugoti pinigų perkamąją galią. Prisiminkime Gedimino Vagnoriaus laikus, kai jis sakė: „Laikykite pinigus bankuose, neimkite jų iš ten, aš jums viską grąžinsiu.“ Tie, kurie paklausė, viską prarado, nes pinigų vertė nukrito iš esmės iki nulio… O juk galima buvo sakyti kitaip: „Pirkite už tuos pinigus kas tik ką galite – nekilnojamąjį turtą, auksą, kažkokius vertingus daiktus…“. Taigi, kad ir kiek tas auksas kainuotų ir kaip juo manipuliuotų tas Londono penketukas, kuris kasdien nustatinėja jo vertę, auksas niekada nekainuoja nulio… Vis tiek dalį pinigų susigrąžinsi, o štai laikomi pinigai gali visiškai nuvertėti. Štai dėl to Dž.Sorošas ir perka. Tačiau aukso kaina pasaulyje dirbtinai laikoma maža, kur kas mažesnė, negu natūraliai turėtų būti.<Skaityti toliau>


Ar „Brexit“ padės lietuviams galvoti apie ateitį?

Pasitraukimo iš ES šalininkams Didžiojoje Britanijoje laimėjus referendumą Europa sustingo nežinomybėje. Kas bus toliau? Kokios ekonominės ir politinės pasekmės gresia? Ar išliks ES? Ar subyrės Jungtinė Karalystė? Kaip visa tai atsilieps paprastiems europiečiams ir konkrečiai lietuviams? Apie visa tai „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu Paulausku.

– Šiomis dienomis sklando gausybė įvairiausių kalbų apie skaudžias ekonomines pasekmes tiek Didžiajai Britanijai, tiek ir visai Europai. Tačiau, ko gero, būtų keista galvoti, kad patys britai buvo tokie naivūs ir nieko prieš tai neapskaičiavo. Nejaugi jie patys sau priešai?

– Pasekmės, aišku, bus, tačiau pirmiausia įvertinkime faktą, kad už britų pasitraukimą iš ES aktyviai agitavo daugybė finansininkų, bankininkų, įvairiausių fondų valdytojų, milijardierių… Manyti, kad jie skaičiuoja blogiau už mus, nelabai išeina. Vadinasi, jie čia mato naudą. O svarbiausia nauda yra pasitraukimas nuo ekonominėje finansinėje krizėje skęstančio ES laivo, britai išlaiko savo rezervinę valiutą ir lieka krizės nuošalyje. Tačiau eikime toliau. Įdomu tai, kad paskelbus pirminius duomenis net britų Nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Naidželas Faradžas (Nigel Farage) vėlai vakare pripažino savo pralaimėjimą, – aš pats tai stebėjau tiesioginiame eteryje. Ir staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis… O čia reikia žinoti, kaip tie anglai balsuoja: jie deda kryžiuką pieštuku, biuleteniai yra be jokios numeracijos, iš esmės paso ten irgi nereikia, todėl yra didelės galimybės gudresniems žmonėms tokius balsavimus paveikti. Bet čia yra dar vienas momentas: kas balsavo už pasilikimą ES? Škotija, Šiaurės Airija, Londonas, Liverpulis, Mančesteris – didžioji dalis didžiųjų miestų. Todėl įsivaizduokime, kokia turėjo būti persvara mažesniuose miestuose ir kaimuose, kad atsvertų šitų didžiųjų miestų balsus. O juk vien Londone 9 milijonai gyventojų… Tuo aš noriu pasakyti, kad tokie rezultatai be didžiosios dalies anglų elito paramos būtų neįmanomi.

– Bet ir gerokai prieš referendumą buvo akivaizdžiai matyti, kad britų valdžia laviruoja tarp Briuselio ir savo piliečių nuomonės…

– Be abejo, jie laviravo. Štai prieš referendumą valdžia nemokamai dalijo plakatus, agituojančius už pasilikimą ES, ir juos ragino iškabinti languose. Londone visi matė tik tuos plakatus ir susidarė įspūdis, kad čia visi masiškai palaiko pasilikimą ES. Dar daugiau – prieš pat referendumą nužudyta britų parlamentarė, o šis įvykis turėjo dar labiau paskatinti žmones balsuoti už pasilikimą. Tačiau niekas nepadėjo… Vadinasi, didžioji dalis elito jau buvo apsisprendusi išeiti, o visa kita tik vaidyba. Todėl reikia svarstyti, kodėl tas anglų elitas gali taip mąstyti. Anglai, kaip imperinė tauta, moka skaičiuoti, juk ne šiaip sau jie šimtmečiais valdė dalį pasaulio, jie turi rimtų ambicijų. Todėl šiandien jie turi rinktis – arba anglai lieka su ES ir Jungtinėmis Valstijomis, kurios abi yra paskendusios beviltiškų skolų liūne, ir niekas nežino, kaip iš ten išbristi, arba yra kitas pasirinkimas. Juk JAV ir ES politinis bei ekonominis svoris aiškiai mažėja. O Kinijos svoris auga… Ir štai čia reikia atkreipti dėmesį, kad tarp svaro sterlingų ir juanio jau seniai yra sudarytas vadinamasis svopinis susitarimas, apeinant atsiskaitymus doleriu…<Skaityti toliau>

Print Friendly, PDF & Email