Veslav Kuranovič. Lietuvos jaunimas išskleidžia sparnus

Kiekvienas iš mūsų galėtų savęs paklausti, ar krizės (sunkmečio metu) reikėjo daryti mokslo ir švietimo reformą aukštosiose universitetinėse mokyklose bei kolegijose? Kokios būtų jos pasekmės?

„Protas ir pinigai nuteka ten, kur geriausia dirva jiems augti. Ar galima šiandieninėje Europos Sąjungoje sustabdyti pinigų ir investicijų judėjimą? Lygiai taip pat ir su vadinamais „protais“. O kam čia jų reikia? Vis daugiau jaunimo vilioja užsienio universitetai, siūlydami savo paslaugas bei ateitį – geresnį gyvenimą, užtikrinantį ramų bei saugų rytojų. Aukštasis mokslas yra užienio šalių ateities variklis. O Lietuvos ?

Siūlau trumpai peržvelgti Lietuvos švietimo ir mokslo sistemos  situaciją bei ją palyginti su situacija kitose šalyse. Tenka pripažinti, jog vykdant  reformą Lietuvoje buvo padaryta nemažai klaidų, ji tapo nesėkminga.

Reforma žengia pirmuosius žingsnius ir tęsis dar ne vienerius metus. Didelių permainų procese buvo identifikuota taisytinų dalykų. Todėl labai reikalinga nuolatinė reformos vyksmo analizė ir pasekmių stebėsena, kuri darytų pertvarką valdomą ir prognozuojamą, lanksčiai reaguojant ir koreguojant išryškėjusius netobulumus.

Šiandien klausiama, ar reforma jau pasiekė tikslus, apie kuriuos buvo kalbama svarstant įstatymą. Nėra jokių abejonių, kad pirmosios permainos negalėjo išsyk sukurti nei daug didesnės kokybės, nei reikšmingai pagerinti aukštųjų mokyklų būklės. Pirmieji „aiškūs“ rezultatai, kaip ir prognozuota, bus matomi 2015 m., o reformos tikslai bus pasiekti apie 2020 m. Finansinės – ekonominės krizės pabaiga Lietuvoje yra prognozuojama 2015 metais, tada žingsnis po žingsnio atsigaus mokslo ir švietimo reformos užuomazgos. 2009-2010 metai buvo blogai pasirinkti mokslo ir švietimo reformos pradžiai.

Klausimai yra likę atviri taip pat kaip ir atsakymai visose aukštojo mokslo srityse, pradedant valdymu ir baigiant studentų socialinėmis garantijomis. 
Kodėl mokslo ir studijų reforma pradėta vykdyti be strategijos, kodėl nebuvo atlikta aukštojo mokslo ir studijų padėties analizė, nenumatyti reformos padariniai ir rezultatai? Galima būtų užduoti dar vieną klausumą, kodėl reforma yra pradėta sunkmečio laiku? Ar rastume į šį klausimą atsakymą. Kai Lietuvoje finansinė situacija yra pernelyg kebli ir dar ne stabili, kai slegia didelis pinigų stygius viešajame bei privačiame sektoriuje, kodėl valdžia užsimanė tvarkyti mokslą ir švietimą.

Norėčiau pacituoti : „Švietimo ir mokslo Ministras atsako, jog priešingai – mokslo ir studijų reforma pradėta vykdyti turint aiškius tikslus“. „Modernizuodami mokslą ir studijas siekiame sudaryti sąlygas kilti aukštojo mokslo kokybei. Pagrindiniai reformos tikslai yra trys: kokybė, efektyvumas, prieinamumas. Švietimo ir mokslo ministerijos kaip reformos iniciatorės tikslas yra sudaryti sąlygas, kad visos suinteresuotos šalys ir plačioji visuomenė siektų kokybiškų mokslo ir studijų sistemos permainų ir kad tos permainos būtų įgyvendintos.“

Tarp klausimų ministrui pabrėžčiau – kodėl studijos Lietuvoje brangiausios, o jų teikimo sąlygos prasčiausios visoje Europoje, kodėl nesilaikoma pažadų, jog studijų kreditai bus suteikiami ne už didesnes nei 6 proc. palūkanas, kodėl už studijas mokantys studentai negali gauti socialinių pašalpų?
Kad reformoje viskas gerai – yra ministro nuomonė, kiti Lietuvos piliečiai yra kitokios nuomonės. Geriausiai čia tiktų rusiška patarlė „ 9 kartus pamatuok, o 10 pjauk“. Mūsų valdžia mananti esanti protingesnė už kitus, eilinį kartą padaro stambią klaidą, kurios vaisiai yra ir ilgam bus žalingi Lietuvos ateičiai, mūsų jaunimui. Jaunimas yra Lietuvos ateitis, o jis bėga iš Lietuvos. Ką Lietuva turės 2020 metais, kokius specialistus, kas garsins jos vardą, mokslo ir švietimo bei inovacijų srityse? Atsakymus  į šiuos klausimus palikime atsakyti laikui.

Būtų dar viena pastaba – tai stringanti reforma aukštųjų mokyklų valdyme  ir universiteto autonomijos principas. Kodėl politizuojamas aukštųjų mokyklų valdymas, į tarybas skiriant socialinius partnerius? Kodėl pažeidžiama Europos universitetų chartija, kuri saugo universitetų autonomiją?. Pakeitus vadovybės formavimo sistemą, mokslo įstaigos akademinė bendruomenė joje nebeturi daugumos. 
Šalies jaunimas yra skatinamas siekti aukštojo išsilavinimo prestižiniuose užsienio universitetuose, o ne likti savo gimtinėje, gyventi  ten,  kur prabėgo patys gražiausi metai, ten kur slypi jų šaknys.

Skelbiama, jog nuo 1995-ųjų iki 2010 metų užsienyje studijuojančių jaunų Lietuvos piliečių skaičius išaugo nuo 2,5 tūkst. iki 50 tūkst. Tikrai naudinga bent vieną diplomą įgyti kitoje šalyje, nes studijuodami užsienyje moksleiviai įgyja ne tik žinių, bet ir randa skirtingų tautybių draugų bei tampa savarankiški, o tai labai vertins būsimi darbdaviai. Tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos jaunimas renkasi studijas užsienyje. Abiturientai, kurių ambicijos didesnės už norą įgyti diplomą, renkasi užsienio universitetus. Visa tai, kas vyksta Lietuvos aukštosiose mokyklose, tėra proceso imitacija: pasenę metodai, rusiški vadovėliai, žinių kalimas, o ne skatinimas mąstyti“, – negailiu kritikos Lietuvos aukštajam mokslui.

Į užsienį ketina išvykti didesnioji dalis (90 proc.) laimėjusiųjų šalies ir tarptautines olimpiadas , tai daugiau nei prizų jose neiškovojusio (apie 80 proc.) jaunimo. Pasak tyrėjų, esminis motyvas, paskatinęs jaunus žmonės studijuoti svetur – studijų kokybė. Veiksniai, kurie skatintų neišvykti iš Lietuvos ir motyvuotų čia įgyti išsilavinimą, būtų: kokybiškos ugdymo institucijos, studijų kokybė, nemokamas aukštasis mokslas, mainų programų aktyvinimas, valstybės rūpestis ir įvairiapusiškos paramos teikimas jauniems žmonėms, palankios buitinės jaunos šeimos sąlygos, geresnės šalies ekonominės, socialinės ir kultūrinės perspektyvos, išsilavinimą atitinkanti darbo vieta, tinkamas atlygis už darbą,. 

Užsienio aukštosios mokyklos baigimas arba tęsiamos studijos, norint įgyti aukštesnę kvalifikaciją, pagelbės žmogui siekiant karjeros ir suteiks daugiau perspektyvų tačiau padidins specialistų praradimą Lietuvai, pablogins bendrą demografinę situaciją.

Kalbinti svetur studijuojantys arba artimiausiu metu tai planuojantys pašnekovai tikino, jog tai daryti paskatino praraja, tvyranti tarp Lietuvos ir kitų Europos valstybių universitetų dėstytojų požiūrio į studentus bei patį mokymosi procesą. Skiriasi ir dėstytojų, ir studentų požiūris.
Užsienio universitete dėstytojai dirba studentams, o ne studentai dirba dėstytojams. Mes nesimokome vien dėl gero pažymio ir stipendijos. Mokomės, jei dėstytojai savo dėstomą dalyką pateikia įdomiai,  moka  juo sudominti. Be to, užsienio šalyse daugelis dėstytojų dirba ir mokslo praktikos įstaigose, tuo tarpu pas mus dauguma yra tik teoretikai. Šis skirtumas yra labai svarbus. Ten dėstytojai su studentais dalijasi viskuo, ką žino ir tai iš tiesų labai įkvepia. O Lietuvoje dėstytojai tam tikra prasme į mus žiūri kaip į galimus konkurentus.

Kalbant apie doktorantūros studijas – jų kainos yra nežmoniškos: 4 metai studijų kaina – apie 100,000 lt.  Tai būtų pati mažiausia kaina, nekalbant apie prestižines specialybes. Aš asmeniškai, baigęs 2 magistrantūras Lietuvoje, nusprendžiau tęsti studijas toliau. Dėl itin nenormalių kainų už studijas pasirinkau studijuoti užsienyje – Lenkijoje, Varšuvoje (SGH Warsaw School of Economics). Ten geriausiems studentams mokslas yra nemokamas, o visiems kitiems 2000 eurų už 3 mokslo metus.

Taigi Lietuvos švietimo ir mokslo reformai būtina racionalesnė ir socialiai kryptingesnė strategija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *